Galimas daiktas ‒ kaip lengvai nurašoma, tartum nusvarbinama lemtinga akimirka. Šįkart? Kiek kartų jis galėjo būti arti paskutiniosios? O gal šįkart jis vėl nemirs?... Klausimais įdarbinusi rašytoja nepataikauja ir išlaiko neapibrėžtumo nuotaiką visos scenos metu ‒ vadinasi, atsakymai lauks vėliau. Suvokus tai, skaitytoją maloniai nustebinti gali ir protagonisto stoiška, kone nerūpestinga laikysena. Tokią sceną galima laikyti intrigą keliančiu aspektu, pamažu įkvepiančiu įsitaisyti patogiau ir nedėti romano į šalį.
Kokybiška skaitymo patirtis tampa dar vienu romano „Laiko ministerija“ koziriu. Vien paėmus į rankas, puslapiai tarytum patys verčiasi tolyn, paliekant skaitančiam erdvės įsijausti, bet nemažinant tempo pasakojant istoriją. Visgi dinamiškame tekste autorė randa būdų suderinti išlaikytą dėmesį ir pagrindinės istorijos linijos plėtotę.
Retas romanas priverčia šitaip nuoširdžiai kikenti, bet „Laiko ministerijai“ tai pavyksta ‒ vietomis apimdavo šiltas smagumo jausmas primenantis komfortą suteikiantį serialą ‒ manuoju atveju ‒ „Draugus“.
Paeiliui keičiantis bevardės pasakotojos ir Grahamo praeities atpasakojimui skirtiems skyriams pamažu dėliojama dėlionė. Jų tarpusavio santykis nėra tik būdas užsitikrinti romantikos žanro etiketę, nes būtent per jį ne tik atsiskleidžia veikėjų charakteriai, bet ir sprendžiamas žmonijos likimas. Pompastika, žinau. Na, iš dalies ‒ juk Grahamo integracija į šiuolaikinį pasaulį (kurią inicijuoja ir palaiko pasakotoja) yra laiko ministerijos eksperimento dalis. Jei vyrui pavyktų sėkmingai pamiršti praeities sunkumus, paaiškėtų, kad laiko mašina gali būti naudojama gelbėti vargšus nelaimėlius iš praeities. O tai, viliuosi sutiksite, jau arčiau žmonijos likimo koregavimo.
Labai greitai pradedamas jausti ryšys su pagrindine veikėja. Autorės sprendimas pasakoti pirmuoju asmeniu čia pasiteisina ‒ jos balsas nuoširdus, kartais ironiškas, kartais pažeidžiamas, bet visada atpažįstamai žmogiškas. Ir tada ‒ humoras. Subtilus, neperspaustas, labai tiksliai pataikantis į dešimtuką. Retas romanas priverčia šitaip nuoširdžiai kikenti, bet „Laiko ministerijai“ tai pavyksta ‒ vietomis apimdavo šiltas smagumo jausmas primenantis komfortą suteikiantį serialą ‒ manuoju atveju ‒ „Draugus“.
Juokingos vietos negriauna įtampos, nes yra parašytos natūraliu būdu, autorei kažkaip pavyksta suderinti itin slaptos misijos rimtumą, su kasdieniškais kuriozais. Štai pavyzdžiui sužinojęs, kad jie gyvens kartu kaip kambariokai su pasakotoja, Grahamas pakomentuoja: „Na, kad ir kokie būtų dabartiniai papročiai, aš abejoju, ar taip elgtis padoru. Bet kitos išeities turbūt nėra, jeigu leidžiate mieste gyventi devyniems milijonams žmonių“. Tas jaukumo momentas, kai pagauni save šypsantis, yra vienas maloniausių šios knygos netikėtumų.
Vis dėlto, labiausia skaitant pavergia ne humoras, bet veikėjai. Jie čia jaučiasi gyvi, su savo logika, baimėmis ir pasirinkimais. Ypatingai juos pamėgti padeda tai, kad jų motyvai suprantami. Net kai nesutinki su sprendimais, matai, iš kur jie kyla. Bevardė protagonistė skaitant lydi nuo pirmų skyrių, sekant jos vidinius monologus, galime pajausti savitai asmenišką ryšį su istorija ir tapatintis su veikėja, geriau suprasti jos išgyvenimus ‒ juk kartu darbinantis, mokantis ir atliekant kasdienius darbus aplankantys jausmai sutampa ‒ kuriamas ryšys bei nepastebimai gilinamas veikėjos charakteris.
Labiausia skaitant pavergia ne humoras, bet veikėjai. Jie čia jaučiasi gyvi, su savo logika, baimėmis ir pasirinkimais.
Čia dera atkreipti dėmesį į tai, jog rašytoja suteikia progą sekti istoriją ir mažose akimirkose ‒ pasakojant daugiausia buitines scenas ar pasineriant į kalbančiosios minčių srautą tampa vis lengviau suvokti kodėl ji pasirenka tai, ką pasirenka, kas jai yra svarbu ir, galiausiai, koks ji yra žmogus. Iki negalėjimo medijos kritikos pasaulyje nuvalkiota taisyklė rodyk, bet nepasakok (ang. show not tell) „Laiko ministerijoje“ įgyvendinama neskubant ir leidžiant veikėjai kvėpuoti bei būnant kartu su ja ne tik lemtingose ar aukštos įtampos scenose, bet ir važiuojant dviračiu ar tvarkantis namie.
Grahamą suprasti autorė pasitelkia skyrius, kuriuose grįžtama į praeitį, tokiu būdu užpildydama spragas jo istorijoje, kurių pasiekti nepavyksta kartu su bevarde protagoniste gyvuojant esamajame laike. Jo tylų ir perdėm džentelmeniškai (vien pats žodis trenkia praėjusio laiko tvaiku) nuosaikų kalbos būdą, prieštaraujantį pasakotojai, papildo pati istorija, o ne veikėjo vidiniai monologai. Šitaip skaitytojui tam tikra prasme „nuskyla”, mat kitaip nei bevardei protagonistei, suteikiama proga prasiskverbti giliau nei leidžia Grahamo žodžiai. Dėl to istorija įgauna svorio ir žmonės knygoje ima rūpėti lyg būtų seni pažįstami.
O kas lieka užvertus knygą?
Pirmiausia – tenka kiek palaukti, kol nuslūgsta emocijos. Autorė palieka skaitytoją su savitu melancholijos, šilumos ir nerimo mišiniu. Pradedi galvoti apie pasirinkimus, apie laiką, apie tai, kaip žmonės keičiasi atsidūrę neįprastose aplinkybėse. Ministerijos įpareigoti darbuotojai, be kitų išsamių instrukcijų, gauna ir pastarųjų sąvokų ‒ ekspatrianto ir jo grandies ‒ vartojimo nurodymą. Galima matyti, kaip per pasirenkamus roles apibūdinančius terminus ne tik siekiama produktyviai prisidėti prie ekspatriantų integracijos, bet ir kuriamas būdas žodžiais įprasminti laiką ‒ buvusį, jungiantį ir būsimą ‒ ir perteikti bekompromisį atvirumą bei šiltą priėmimą. Taip žodis kuria jausmą. Jausmą, kad esi savame laike.
Autorė palieka skaitytoją su savitu melancholijos, šilumos ir nerimo mišiniu. Pradedi galvoti apie pasirinkimus, apie laiką, apie tai, kaip žmonės keičiasi atsidūrę neįprastose aplinkybėse.
Antra, lieka prisirišimas prie veikėjų. Tai viena iš tų knygų, kur užvertęs dar kurį laiką pagalvoji: įdomu, kas jiems būtų toliau. Toks jausmas neatsiranda po bet kurios knygos ir jis paprastai rodo, kad personažai buvo sukurti tikrai įtikinamai.
Trečia, lieka skaitymo malonumo pojūtis. Paprastas, bet labai svarbus dalykas. „Laiko ministerija“ nėra sunki ar varginanti knyga, nors tematiškai ji turi svorio. Ji skaitosi sklandžiai, įtraukia ir leidžia patirti balansą tarp įtampos ir jaukumo.
Kam ši knyga galėtų patikti?
Ji beveik garantuotai suveiks tiems, kurie mėgsta: įtemptus, bet neperkrautus siužetus; stiprų, gyvą pasakotojos balsą; personažus, kurie jaučiasi tikri; subtilų, jaukų humorą; istorijas, kuriose didelės idėjos susitinka su labai žmogiškomis akimirkomis.
Ypač ją noriu rekomenduoti tiems, kurie paprastai renkasi šiuolaikinę žanrinę prozą, bet nori šiek tiek daugiau emocinio gylio nei vien veiksmo. Taip pat tiems, kurie vertina knygas, gebančias būti ir įtraukiančiomis, ir šiltomis vienu metu.
Lietuvių kalba ką tik leidyklos „Alma littera“ (vertė Bronislovas Bružas) išleista „Laiko ministerija“ savo debiutu sukūrė tikrą literatūrinį sprogimą ‒ Kaliane Bradley romanas ne tik tapo „New York Times“ bestseleriu bei pelnė „Goodreads Choice Award“ geriausios fantastikos titulą, bet ir pateko į prestižinio „Hugo“ apdovanojimų finalą.
Knygos sėkmę patvirtina ir tai, jog ją į savo 2024-ųjų vasaros skaitinių sąrašą įtraukė ir tarp žymiausių skaitytojų esantis Barackas Obama, o tokie leidiniai kaip „NPR“, „Vanity Fair“, „Esquire“ bei „Vox“ vienbalsiai titulavo ją viena geriausių metų knygų. Tai kūrinys, kuriam pavyko neįmanoma: suvienyti kritikus, literatūros gurmanus ir tiesiog kokybiškos, įtraukiančios istorijos ieškančius skaitytojus.
