Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugsėjo 20d. 19:02

Vaikų literatūra – neįvertinta, bet svarbi: kaip rinkti knygas vaikams ir sudominti skaitymu?

Vaikai Interviu
„Shutterstock“ nuotr. / Vaikai

Vaikų literatūra dažnai lieka paraštėse. Ir tokia situacija yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Vaikų literatūros ekspertė Eglė Baliutavičiūtė sako, kad, palyginti su suaugusiųjų knygomis, vaikams skirti kūriniai tik pradeda kurti savo pozicijas, o tam didelį postūmį davė britų autorės J.K.Rowling knygų serija apie visą pasaulį sužavėjusį mažąjį burtininką Harį Poterį.

„Menkinti, su pašaipa žvelgti į vaikų literatūrą, mano įsitikinimu, gali tik diletantas, nesuprantantis apie ką kalba. Vaikų literatūra paprasčiausiai per įvairi. Čia tas pats, kas visą literatūrą apskritai vertinti pagal kelis naivius grafomanus“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vyriausioji tyrėja.

Pasak jos, kasmet knygynų lentynas ir skaitytojus pasiekia gera ir kokybiška literatūra vaikams ir jaunimui. Tik ją sunku atrasti – tarp dienos šviesą išvystančių kūrinių nemažai ir mėgėjiškos kūrybos, tad ieškant knygų skaitymui tenka pasitelkti ne tik įvairius vertinimo kriterijus, bet ir uoslę. „Bet kokiu atveju visai naujos knygos rinkimasis bus loterija“, – patirtimi dalijasi E.Baliutavičiūtė.

Kokias knygas ir autorius vaikams ir jaunimui rekomenduoja ekspertė? Kodėl susidūrėme su situacija, kai vaikų mėgstama poezija išgyvena ne pačius geriausius laikus ir jaučia poetų stygių? Galų gale – kodėl vaikų literatūra atsidūrė paraštėse ir skirtingose šalyse vertinama skirtingai? Į šiuos klausimus atsakymų ieškome kalbėdamiesi su vaikų ir jaunimo literatūros eksperte, knygų apžvalgininke E.Baliutavičiūte.

Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Baliutavičiūtė
Asmeninio archyvo nuotr./Eglė Baliutavičiūtė

– Pradėkime nuo pradžių – kiek kiekvienais metais Lietuvos skaitytojus pasiekia knygų vaikams ir jaunimui?

– Per metus išleidžiama apie 3400 pavadinimų knygų, vaikų ir jaunimo literatūros – apie 600. Didžioji dalis šių leidinių – grožinė literatūra, likusios – pažintinė. Tiesa, vadovėliai neįskaičiuojami.

– Kiek iš šių knygų yra autorių lietuvių?

– Lietuvių autorių grožinių kūrinių pasirodo šiek tiek per 100. Tačiau nemažą dalį šių tekstų sudaro mažų tiražų savilaida, kuri dažniausiai platinama artimųjų rate, dovanojama vietinėms bibliotekoms, bet plačiojo skaitytojų ir vaikų literatūros pirkėjų rato nepasiekia. Labai dažnai tai prasta, mėgėjiška, savilaidos literatūra, su atitinkamo lygio iliustracijomis ir maketu, primena brošiūrėles. Kokią dalį sudaro tokios knygos, nėra sekama, tai labai sąlygiškas, kokybinis vertinimas, tačiau iš praktikos matau, kad tokių knygų yra daugiau nei trečdalis.

– Kiekvieną mėnesį pasirodo bent po kelias naujas knygas vaikams ir paaugliams. Kaip skaitytojui arba tėvams atsirinkti, kurios iš jų yra tikrai vertos dėmesio?

– Išsirinkti tikrai gerą knygą iš pačių naujausių tikrai nelengva užduotis. Belieka mėginti pavartyti knygą, paskaityti aprašymą ir pora pirmųjų puslapių, įsitikinti, ar iliustracijos yra kokybiškos. Patikrinkite, kokias dar knygas yra išleidusi ta leidykla, ieškokite atsiliepimų internete, kelkite diskusijas, pavyzdžiui, „Facebook“ yra speciali grupė „Vaikų literatūra“. Bet kokiu atveju visai naujos knygos rinkimasis bus loterija, bet nemanykite, kad kitaip būtų ir man. Nors, aišku, dirbantys šioje srityje turi išsiugdę „uoslę“, geba atpažinti tam tikrus ženklus, signalizuojančius kokybę, bet ir jie apsigauna. Galų gale, net ir gera knyga gali būti ne jūsų ar jūsų vaiko skonio.

Gal galite rekomenduoti autorius ar knygas, į kurias tėvai ar patys vaikai bei paaugliai turėtų atkreipti dėmesį?

– Gerų knygų yra tiek daug, kad pirmiausia rekomendaciją norėčiau pradėti nuo ko kito: apdovanojimų. Jie yra puikus orientyras, o leidėjai mėgsta ant galinio ar net priekinio viršelio pažymėti, ką knyga yra pelniusi.

Lietuvoje vyksta Metų knygos rinkimai, kuriuose šalia suaugusiųjų prozos ir poezijos penketukų, būna ir vaikų bei paauglių knygų penketukai. Taip pat kasmet vaikų knygų apdovanojimus rengia Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius, kuriam ir pati priklausau. Kasmet per H.Ch. Anderseno gimtadienį (balandžio 2 d.) organizacija apdovanoja reikšmingiausius rašytojus, iliustratorius, vertėjus ir kt. Visą šią informaciją bei knygų rekomendacijų galima rasti organizacijos puslapyje www.rubinaitis.lnb.lt.

Taip pat gerų lietuvių autorių knygų galima ieškoti tarp labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ vykdomo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso bei leidyklos „Alma littera“ organizuojamo Jaunimo ir paauglių literatūros konkurso išleistų knygų.

Ieškantiems kokybiškos užsienietiškos vaikų literatūros, vertėtų atkreipti dėmesį į H.Ch.Anderseno, dar vadinamą vaikų literatūros Nobeliu, A.Lindgren premijas, Newberry bei Carnegie medalių laimėtojus ir įvairius kitus apdovanojimus.

Autorių ir knygų, į kurias verta atkreipti dėmesį, galėčiau išvardyti keletą puslapių, tad paminėsiu tik kelias pirmas į galvą šovusias knygas, kurios man pačiai labai labai patinka.

Mažiesiems, kuriems dar greičiausiai skaito kiti: M.Sendak „Kur gyvena pabaisos?“, A.de Lestrade ir V.Docampo „Didysis žodžių fabrikas“, Janosch „Panama labai graži“, L.Pinfold „Juodas šuo“, Sh.Tan „Prarastas daiktas“, K.Navakas ir M.Smirnovaitė „Udo ir Dra niekaip nesusikalba“.

Knygos viršelis/Knyga „Kur gyvena pabaisos“
Knygos viršelis/Knyga „Kur gyvena pabaisos“

Jau paaugusiems, savarankiškai skaitantiems vaikams: G.Morkūnas „Grįžimo istorija“, K.DiCamillo „Pasaka apie Desperą“, D.Almond „Skeligas“, S.Kozlov „Ežiukas rūke“, L.Sepúlveda „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti“, L.Sachar „Duobės“.

Paaugliams: M.Ende „Momo“, S.de Mari serija „Paskutinis orkas“, L.Lowry „Siuntėjas“, M.Haddon „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“, T.Bowler „Upės sūnus“.

Kartais susidaro įspūdis, kad vaikų ir jaunimo literatūra yra kažkur paraštėje – apie ją kalbama nedaug. Ar aš klystu? Kodėl susidarė tokia situacija?

– Vaikų literatūra palyginti su suaugusiųjų literatūra yra gana naujas reiškinys, ypač įsibėgėjęs antroje XX a. pusėje. Ji vis dar kuria savo pozicijas. Be iš tiesų vaikų literatūra tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje ne visada yra vertinama, neretai nustumiama į paraštes, priimama nerimtai, kaip kažkas „vaikiška“ su menkinamąja gaidele, neintelektualu. Viena vertus, suprantu, kad paprastai suaugusieji iškelia ir aptarinėja tai, kas jiems svarbu ir įdomu, tačiau tai nepateisina neatsižvelgimo, atstūmimo, menkinimo. Menkinti, su pašaipa žvelgti į vaikų literatūrą, mano įsitikinimu, gali tik diletantas, nesuprantantis, apie ką kalba. Vaikų literatūra paprasčiausiai per įvairi. Čia tas pats, kas visą literatūrą apskritai vertinti pagal kelis naivius grafomanus.

Tačiau reikia pažymėti, kad situacija pastaraisiais dešimtmečiais Vakaruose sparčiai kinta ir tam nemažai įtakos turėjo „Hario Poterio“ fenomenas. Iki tol dažniausiai suaugusiųjų skaitiniai pereidavo į vaikų skaitybą, bet šis J.K.Rowling kūrinys taip stipriai paveikė rinką, leidėjus ir skaitytojus, kad vis daugiau vaikų literatūros knygų yra skiriama tiek vaikams, tiek suaugusiems, tos pačios knygos net leidžiamos skirtingais viršeliais pagal numatomą auditorijos amžių ir pan. Taigi į vaikų literatūrą žiūrima vis rimčiau ir adekvačiau.

Mažvydo Karaliaus/15min nuotr./Knyga „Musių valdovas“
Mažvydo Karaliaus/15min nuotr./Knyga „Musių valdovas“

O kaip skirstomos knygos – kurios skiriamos vaikams, o kurios paaugliams? Prieš kurį laiką knygyne pats ieškojau „Musių valdovo“ ir ją radau jaunimo literatūros skyriuje, nors ji, manau, nėra skirta vien tik jaunimui.

– Kalbant apie naujai leidžiamas knygas pirmiausia svertus turi leidėjai – jie sprendžia, kuriai kategorijai priskirti knygą, kokią rinkodarą jai taikyti. Dėl to nutinka įdomių dalykų, pavyzdžiui, mums gerai žinomos R.Šepetys knyga „Druska jūrai“ už Atlanto buvo orientuota į jaunimo auditoriją ir net šiemet pelnė Carnegie medalį, kasmet teikiamą už reikšmingiausią vaikų ar jaunimo knygą, parašytą anglų kalba. O štai Lietuvoje knyga buvo išleista kaip suaugusiųjų literatūra. Apie R.Kmitos „Pietinia kronikas“ irgi galėtume kalbėti vyresniųjų paauglių literatūros kontekste, nors ji taip pat buvo išleista kaip knyga suaugusiesiems.

Kalbant apie klasikines knygas, nemažai jų istoriškai yra perėjusios į vaikų skaitybą, pavyzdžiui, dėl to, kad buvo įtrauktos į mokyklinius literatūros sąrašus, duotos skaityti vaikams, nes jose daugiausia veikia vaikai ir pan. Tai ir jūsų minėtas W.Goldingo „Musių valdovas“, ir Ch.Dikenso, M.Twaino ir kt. knygos. Tačiau tai puikios, universalios knygos, kurias verta skaityti ir vaikams, ir suaugusiesiems.

Kaip minėjau, tas judėjimas vyksta ir dabar, tik kiek dažniau atvirkštinis – vaikų ir jaunimo literatūrą ima skaityti suaugusieji, užtenka paminėti vos kelis pavyzdžius: J.K.Rowling „Harį Poterį“, Ph.Pullmano „Jo tamsiosios jėgos“, S.Collins „Bado žaidynes“.

Vaikų literatūra, regis, neatsiejama nuo poezijos. Tačiau pati vaikų poezija išgyvena ne pačius geriausius laikus. Apie tai kalbėta ir Vilniaus knygų mugėje. Tuomet įvardinta, kad viskas susiję su talento stoka. Kodėl turime tokią situaciją?

– Liūdna, bet dauguma per metus pasirodančios vaikų poezijos yra, švelniai tariant, mėgėjiški bandymai, dažniausiai tai rašantys žmonės rašo sau, kaip moka ir supranta, bet nesidomi jokiais literatūros procesais, labai dažnai neišmano net eiliavimo technikų.

Vertesnėms per metus išeinančioms vaikų poezijos knygoms kartais ir vienos rankos pirštų per daug... Kodėl taip yra – daugialypis reiškinys. Viena, kad į vaikų literatūrą retai ateina stiprūs suaugusiųjų poetai, o ateinantys nauji autoriai dar neturi suformavę savo idėjų, programos. Yra ir tokių poetų, kurie parašo puikių eilėraščių, bet juos spausdina be atrankos tarp gana prastų, leidžia mažose leidyklose, nepatraukliai, tad jų knygos nepastebimos. Antra, mažai eilėraščių išeina į platesnį kultūros lauką, juk ir Sigitos Gedos vaikų poezijos populiarumui įtakos turėjo dainomis virtę eilėraščiai. Trūksta ir darbo su vaikams pradedančiais rašyti poetais – esu girdėjusi, kad su jaunais autoriais leidyklos bijo rizikuoti, neapsiima net rašyti projektų dėl paramos, jau nekalbant apie kokias menines konsultacijas.

Kalbant apie klasikines knygas, nemažai jų istoriškai yra perėjusios į vaikų skaitybą, pavyzdžiui, dėl to, kad buvo įtrauktos į mokyklinius literatūros sąrašus, duotos skaityti vaikams, nes jose daugiausia veikia vaikai.

Vaikų poezijos situacija atrodo prasta iš dalies ir todėl, kad beveik negauname vertimų. Iš tiesų geros prozos vaikams ir paaugliams per metus irgi neišeina itin daug, bet pasirinkimą praplečia gausūs vertimai. Taip pat įvairūs vertimai mūsų kūrėjams teikia idėjų, supratimo, apie ką kalba vaikų rašytojai kitur, kuo pulsuoja kitos rinkos, o lietuvių vaikų poezija kuriasi uždaresnėje terpėje.

Tačiau ieškantiems vaikų poezijos yra į ką šiuolaikiško pasidairyti – Č.Navakausko, A.Šimkaus, V.Braziūno knygų, atkreipti dėmesį verta ir į visai neseniai debiutavusius M.Marcinkevičių ir L.Darbutaitę. Yra ir daugiau autorių, kuriuos būtų galima minėti. Va, šiemet pasirodys ir nauja jau vaikų literatūros klasikės V.Palčinskaitės eilių rinktinė, iš kurios daug tikiuosi.

Šiais metais paskelbtas 100 reikšmingiausių knygų vaikams sąrašas. Jo pradžioje sunku rasti knygą, kuri būti išleista mažiau nei prieš 20 metų. Ką tai rodo – pastaraisiais dešimtmečiais krito vaikų literatūros lygis, trūksta talentingų gerai kuriančių autorių ar per du ar tris dešimtmečius nieko reikšminga nesukurta?

– Labai natūralu, kad į sąrašo pirmąsias vietas pateko knygos, kurias laikome mūsų vaikų literatūros klasika. Jos yra skaitytos, įaugusios į mūsų sąmonę ir turi savo vietą vaikų literatūros istorijoje, jų gausu, galiausiai jos jau spėtos pamilti.

Naujoms knygoms sunku su tokiu bagažu konkuruoti, naujesnės knygos dar tik skinasi kelią. Vis dėlto ir pirmajame dvidešimtuke jau matome vieną po 2000-ųjų išėjusią knygą – V.V.Landsbergio „Arklio Dominyko meilė“. Kad mūsų literatūra turi ką pasiūlyti, kad randasi naujų reikšmingų autorių, rodo ir tai, kad į sąrašą, tiesa, jo pabaigą, pateko ir kelios visai naujos R.Unos, A.Cicėnaitės knygos paaugliams.

Yra tekę girdėti įvairių nuomonių apie šiuolaikines vaikų knygas – ar jos turi atspindėti šiuos laikus – dabartį, ar ne. Vieni sako, kad vaikams skaityti, pavyzdžiui, apie artojus ir pan., neįdomu, nes dabar laukuose retai išvysi artoją su arkliu. Kiti sako, kad tai mūsų istorija, kurios negalime išmesti, ignoruoti, vaikai turi su tuo susipažinti. Kaip yra iš tikrųjų – ko vaikams reikia, ko jie ieško knygose?

– Svarbiau yra kaip kalbama apie vienus ar kitus dalykus. Jei šiuolaikinėje knygoje vaikams autorius užsimanytų kelis puslapius skirti gamtos aprašymams, patosiškiems ir išsamiems senųjų vertybių, papročių ir kasdienybės pristatymams, greičiausiai liktų nesuprastas jau leidėjų, bet kalbėti apie praeitį tikrai neužginta, kasmet randasi gerų knygų, taip pat ir lietuvių autorių, pasakojančių apie praėjusius laikus. Jei kūrinys gerai parašytas, veiksmas įtraukia, veikėjai įdomūs, pasakoma kažkas svarbaus ir reikšminga, o gal paprasčiausiai prajuokina ir atpalaiduoja, jis vaikus sudomins, nesvarbu, kada vyksta veiksmas.

Labai svarbu, ir kaip paaiškinamas kūrinio chronotopas, t.y. kūrinio erdvė ir laikas. Šiuolaikinė vaikų literatūra kalba šiuolaikiniams vaikams, todėl jie supranta, kas ir kodėl vyksta, viskas paaiškinama, tuo tarpu kai kurie senesni kūriniai kalba su praėjusių kartų vaikais, todėl šiuolaikiniams kai kurias anų laikų aktualijas, mąstymo paradigmas bei situacijas sunku suprasti dėl žinių trūkumo, todėl tekstai tampa sunkiai paskaitomi ir užmirštami. Pavyzdžiui, norėtųsi paminėti puikią V.Bubnio knygą paaugliams „Arberonas“ (dar vadinamą „Maža išpažintimi“), pasirodžiusią 1969 m. Deja, teko praktiškai pamatyti, kad dabartiniams paaugliams kone kiekvieną puslapį reikia paaiškinti, kūrinio tikrovė pernelyg tolima, jie negirdėję apie tam tikrus tuo metu vykusius dalykus, tad labai daug ko nesuprato. Kita vertus, turime nemažai klasikinių vaikų knygų, kurios pakankamai universalios ir puikiai suvokiamos ir šių dienų vaikų.

Vida Press nuotr./Skaitymas
Vida Press nuotr./Skaitymas

Kalbant apie vaikus neišvengsime ir skaitymo populiarumo situacijos aptarimo. Ar yra daryti tyrimai, kurie parodytų, kaip dažnai vaikai ir paaugliai skaito? Kaip dažnai šie tyrimai atliekami?

– Skaitymo tyrimų tikrai yra, tik jie nėra itin reguliarūs, dažniau daromi tam tikra proga, tyrinėjant rinką ar iškilus kitokiam poreikiui. Didelis ir svarbus sociologinis tyrimas „Skaitymo mastas, kryptingumas ir poreikiai“, užsakytas, rodos, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto ir atliktas 2005 m. ruošiant Skaitymo skatinimo programą.

Profesionalių bendrovių tyrimai atliekami ir privačiais užsakymais, pavyzdžiui, didžiausios šalies leidyklos „Alma littera“ užsakymu, ar organizacijų, pavyzdžiui, VšĮ „Laikas skaityti“.

Apie ketvirtokų skaitymą žinių teikia ir kas ketverius metus Lietuvoje atliekamas „Tarptautinis skaitymo gebėjimų tyrimas“, dar vadinamas PIRLS (Progress in International Reading Literacy Study). Minėtų tyrimų rezultatai ar net kai kurių išklotinės yra paskelbti internete.

Vaikų poezijos situacija atrodo prasta iš dalies ir todėl, kad beveik negauname vertimų. Iš tiesų geros prozos vaikams ir paaugliams per metus irgi neišeina itin daug, bet pasirinkimą praplečia gausūs vertimai.

Ką rodo tyrimai? 2005 m. tyrimas parodė, kaip stipriai vaikų skaitymas yra veikiamas artimosios aplinkos, t.y. daugiausia neskaito tie vaikai, kurių namuose nėra knygų, ir atskleidė kelis nedžiuginančius skaičius, pavyzdžiui, kad kuo vyresnis respondentas, tuo mažiau jis skaito – net 39 proc. šešiolikmečių per pusmetį pripažino neperskaitę nė vienos knygos, dvylikamečių tokių buvo 8 proc.

Deja, šis tyrimas neapėmė mažesnių vaikų skaitymo masto, tačiau 2015 m. tyrimas parodo, kad net 65 proc. tėvų kūdikiams iki 2 m. neskaitė. Neabejota, kad tam įtakos turi paprasčiausias žinių trūkumas. Vėliau, kai vaikas pats tampa aktyvesnis, labiau domisi aplinka, jam pradedamos dovanoti knygos, skaitymo situacija gerėja, galiausiai su knygomis vaikas susiduria ir atsidūręs darželyje, mokykloje.

O kaip galima sudominti vaikus knygomis ir ar apskritai – reikia versti skaityti? Yra nuomonių, kad neva turime džiaugtis, kad vaikai ir paaugliai bent kažką skaito – knygą, žurnalą ar tekstą internete.

– Manau, pirmiausia turėtume stengtis sudominti, įtikinti, kad skaityti įdomu, smagu, verta. Ir tai padaryti tikrai įmanoma, kaip sako skaitymo skatinimo specialistai – jei nori užauginti skaitantį žmogų, turi pats skaityti. Skaityti vaikams reikia pradėti nuo pirmųjų dienų ir tęsti iki tol, kol vaikas paprašo nustoti. Dažna klaida, kad artimieji vaikui nustoja skaityti, kai jis pats pradeda mokytis tai daryti. Skaitymas nėra mums, žmonėms, natūralus dalykas, pradžia gali būti sunki, tad artimieji turėtų palaikyti vaiką, skaityti kartu. Įrodyta ir tai, kad teigiamai veikia ir aplinka, kurioje yra knygų, ypač tinkančių konkretaus amžiaus vaikams.

Nereta suaugusiųjų klaida – laikyti vaiką skaitymo įkaitu, tai itin neveiksminga. Skaitymas turėtų tapti savaimine vertybe, ne bausme už netinkamą elgesį ar būdu užsidirbti norimą daiktą.

Kita vertus, visose visuomenėse vyksta dalykų, kurie formaliai žiūrint yra prievarta. Mūsų šalyje vaikams iki 16 metų mokytis privaloma. Taigi, mes juos verčiame mokytis daugybę dalykų, taip pat ir skaityti. Tačiau svarbesnis klausimas, kaip ta prievolė yra vykdoma – švelniu, konstruktyviu, kompromisiniu, žmogaus orumą saugančiu būdu, ar tiesiai šviesiai prievarta.

Aš labiausiai džiaugiuosi, kai auga sveiki, laimingi, mąstantys vaikai, paaugliai. Grožinė literatūra yra vienas iš būdų padėti tai pasiekti. Labai svarbus, bet vis dėlto ne vienintelis. Apskritai šių dienų vaikai skaito daugiau nei bet kada anksčiau (tik nebūtinai knygų), tad svarbesnis klausimas, kaip skaito, ar geba kūrybiškai interpretuoti, kritiškai įvertinti informaciją. Nors aš, žinoma, laikausi nuomonės, kad šalia visų kitų tekstų, grožinė literatūra yra itin svarbi ir ypatinga.

Ačiū už pokalbį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas