Lietuvių literatūroje turime ne vieną ir ne du autorius, kurie, atrodo, vis rašo ir rašo tą pačią knygą. Arba vis naują knygą rašo taip pat, kaip ankstesnes. Puikus pavyzdys yra prozininkė Undinė Radzevičiūtė. Išskirtinis rašytojos humoras, lakoniški sakiniai, kinematografiškumas, veikėjų tipažai ir savita vertybių sistema keliauja iš vieno romano į kitą. Gelbsti, kad U.Radzevičiūtė savo romanuose paprastai ir užmezga, ir palaiko intrigą, o veikėjus apgyvendina skirtinguose istoriniuose laikotarpiuose nuo šiandienos iki Veimaro respublikos, 18 a. Kinijos ir viduramžių.
Poetams ir poetėms atsinaujinti dar sunkiau. Itin dažnai eilėraščio pasaulis sukasi aplink glaudžiai su pačiu autoriumi ar autore suaugusį lyrinį subjektą ar subjektę. Atrasti naują pasaulį neįmanoma neišdavus, tarsi seno drabužio neišaugus savojo lyrinio „aš“. Neretai lyrinis „aš“ pamažu virsta išpuoselėta poetine kauke, po kuria slepiamasi, kuria pridengiamas realus laike ir erdvėje egzistuojantis autorius. Žmogus keičiasi, o kaukė – ne. Tarkime, Rimvydas Stankevičius išbando įvairias poetines formas, bet jo balsas nuo debiutinio eilėraščių rinkinio „Akis“ (1996) pakito menkai, išskyrus periodiškai sustiprėjantį polinkį pranašauti.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Jokiu būdu neteigiu, kad U.Radzevičiūtė ar R.Stankevičius yra prasti rašytojai. Abu savaip stiprūs, turintys autorinį braižą. Tačiau, deja, nuspėjami. O mano vertybių sistemoje nuspėjamumas yra kūrybiškumo priešingybė.
Šioje apžvalgoje aptarsiu tris naujas poezijos knygas, kurioms pavyko nustebinti. Šių knygų autoriai sugebėjo savo poetinius balsus atnaujinti ar bent praturtinti naujais atspalviais.
Lina Buividavičiūtė „Kelionių“
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024
Trečioji poetės, literatūros kritikės Linos Buividavičiūtės poezijos knyga „Kelionių“ yra ne tik daugiasluoksnė, bet ir lūžinė. Eilėraščių rinkinyje ramiai ir nuosekliai atsisveikinama su poetika ir temomis, kurios, atrodė, yra L.Buividavičiūtės skiriamasis ženklas. Kokios tai temos? Visų pirma, tamsusis moteriškumas ir monstriškoji motinystė. Nemeilė, nukreipta į save ir aplinkinius, psichikos nesveikata, įvairūs sutrikimai, pavyzdžiui, obsesinis kompulsinis, kopriklausomybės, narcisizmas.
Rinkinys „Kelionių“ yra gyva, organiška knyga. Persvarstomi, ištiriami ne tik ankstesnių rinkinių „Helsinkio sindromas“ (2017) ir „Tamsieji amžiai“ (2021) poetiniai atradimai, įžvalgos. Polemika vyksta ir tarp naujosios knygos skyrių: tai, kas teigiama pirmuosiuose dviejuose „Savi svetimi“ ir „(Ko)priklausomybės“, trečiajame skyriuje, pavadintame „Kelionių“, savitai paneigiama, bet ne išsižadant, o ieškant mąstymo ir buvimo alternatyvų.
Jei reiktų labai trumpai nusakyti, apie ką yra naujoji L.Buividavičiūtės knyga, sakyčiau, kad apie neišsprendžiamas prieštaras mūsų viduje, gyvenamajame pasaulyje ir poezijoje. Apie norą būti savimi, būti „sandaria“ ir norą persikūnyti, apie geismą daryti bloga ir būti gerai, troškimą keliauti ir likti namuose, priimti svetimą ir jį atmesti. Pati poetė tokį prieštaringumą metaforiškai vadina „šviesotamsa“: „Mano šokis yra šviesotamsa“ (p. 23). L.Buividavičiūtė ne tik parodo ryškias prieštaras, bet ir pasiūlo būdą, kaip su jomis būti.
Tamsioji motinystė yra vienas pagrindinių ankstesnių L.Buividavičiūtės eilėraščių motyvų. Tamsi, obsesiška fantazija: vaiko išsižadėjimas ar net vaikžudystė, neapykanta savo vaikui, o per jį ir sau pačiai. Naujausiame rinkinyje motinos nuovargis, irzulys, nepasitenkinimas (eil. „Vilniaus trilogija“ ir „Atokumas“) išlieka, tačiau jau pirmajame „Kelionių“ eilėraštyje didžiausios tamsos apraiška, „juodąja epidemija“ vadinama vaiko mirtis. Paradoksalu, nes būtent šito troško „Tamsiųjų amžių“ eilėraščių kalbančioji.
Tačiau mūsų vidinį ir išorinį pasaulį valdantis šviesotamsos dėsnis lemia, kad vaiko mirtis yra gyvybės ir grožio – tyro, estetinio – sąlyga:
(...) Tavo vaikų kapai greta vienas
Kito. Tačiau ką apie gyvenimą sako ši keista simbiozė –
Trąša mažiems mėlyniems scylių žiedeliams (p. 9)
Nuoširdžiai, bet išlaikant distanciją, be saviniekos apmąstomas potraukis ribiškumui ir tamsiai literatūrai, rašytojiškas narcisizmas, kančios siekimas tikintis taip savo tekstus praturtinti:
Kokia gera knygos idėja – parašyti memuarus
Apie tai, kaip patys save sargdiname, ir tada
Išgarsėti. Tariuosi su ego, jei gaunu dėmesio
Savo rašymams, gal čia, čiur, nesiskaito (p. 18).
Dar viena prieštara susijusi su L.Buividavičiūtės eilėraščiams būdingu intertekstualumu, kuomet susilieja asmeninės patirtys ir tai, kas perskaityta kitų parašytose knygose, pamatyta filmuose. „Kodėl neužtenka savosios tamsos, Paimone? (p. 26). Naujame rinkinyje trauka „įkūnyti“, „fatališkiausių vaidmenų“ siekis kontrastuoja su vis aiškiau suvokiamu „sandarumo“ ir taikos poreikiu: „Noriu būti gera“ (p. 49).
Vienas svarbiausių „Kelionių“ atradimų: „sandarumas“ ir ramybė nėra palaimingas būvis. Ramybę suteikia susitaikymas su pasaulio keliamu skausmu. Atsivėrimas pasauliui tapatus atsivėrimui skausmui, kuriam surandama įspūdinga pasaulio ietimi pervertos širdies metafora:
Vis labiau rimstant širdžiai, pasirašau taikos sutartį –
Jos antspaude – mano raudonas raumuo pervertas pasaulio ieties. (p. 58).
Įdomu, kad „šviesieji“ eilėraščiai, sudėti į trečią rinkinio skyrių „Kelionių“, daug mažiau intertekstualūs ir daug labiau išpažintiniai. Aprašomos kelionės yra poilsinės, „all-inclusive“. Šiandien daug kas tokį keliavimo būdą laiko banaliu. Poilsis šiltuose kraštuose su vyru ir vaiku persmelktas vadinamosios turistinės melancholijos. Ilgimasi praėjusios savęs, prarasto laiko („Esu pasmerkta ilgėtis ankstesnės savęs“, p. 53) ir to, kas kol kas negali būti įvardijama, kas „esmingai paslėpta nuo mūsų akių“ (p. 66).
Vytautas Stankus „Renkant kaulus“
„Baziliskas“, 2024.
Ketvirtąjį Vytauto Stankaus eilėraščių rinkinį „Renkant kaulus“ nebūtų visai teisinga vadinti nauju posūkiu. Atsinaujinama kokybiškai: poetas savo balso, temų neatsižada, tačiau prabyla tvirčiau, sugestyviau, užčiuopia daugiau.
Ankstesnės V.Stankaus knygos išsiskyrė įdomiomis metaforomis, kinematografiškumu, gotiška estetika: tamsa, sniegas, ugnis, kraujas, skausmas. Įsiminė fragmentiškumas, kuomet vaizdiniai iš tamsos išplėšiami tarsi stroboskopo blyksniais. Vis dėlto kirbėjo abejonė, ar už estetikos, paveikių metaforų slypi kažkas daugiau nei vien siekis sukelti tam tikrą estetinį įspūdį.
Ankstesniems V.Stankaus eilėraščiams trūko būtent to, kas tapo naujausios knygos centrine ašimi. Tai kietas pagrindas, tam tikra vertybių sistema anapus dūmų, sniego, pelenų, veidrodžių ir estetizuotos kančios. V.Stankaus eilėraštis užsiaugino tvirtus kaulus, įgijo stuburą, kuris sujungia, sutvirtina, užfiksuoja.
Kaulas simbolizuoja tai, kas išlieka, kaulas yra buvusios gyvybės liudijimas. V.Stankaus poezijoje kaulas susijęs su kalba: garsai, skiemenys, sakiniai tarsi archeologo įrankiai padeda kaulus atrasti:
kalba didesnė negu mes
visus surinks visus numes
ant kaulų adatų aštrių (p. 90)
Kalba kaulą atgaivina, prikelia jame slypinčią gyvybės potenciją. Kalboje kaulas išsprogsta tarsi pumpuras. Žinoma, V.Stankaus pasaulyje pumpuras ne pasteliškas, o kūniškas, primenantis žaizdą:
savo kaulais žymėsiu tau taką
jie išsprogs skiemenų krešuliais (p. 7)
Gyvybė, jos trapumas ir laikinumas yra prasminė „Renkant kaulus“ ašis. Pirmojo skyriaus pirmajame eilėraštyje „Gyvybė“ namuose atsiranda keistas padaras: „juodas nerimo kamuoliukas / šalta nosimi“ (p. 11). Kalbantysis rūpinasi bejėgiu padarėliu, moko jį, supažindina su pasauliu, galų gale tarp jų užsimezga ypatingas ryšys. Eilėraščių ciklo pabaigoje padarėlis saugo kalbantįjį nuo tamsos, „kuri lėtai bet užtikrintai / žengia artyn“ (p. 18).
Gyvybės vertė suvokiama tik mylint ir įsisąmoninus mylimo kito ir savo paties mirtingumą. Mirtis, mirimas ankstesniuose V.Stankaus eilėraščiuose buvo labiau fantazija, fetišas, vaizduotės dirgiklis, o ne egzistencinis faktas. Naujausioje knygoje mirtis – mamos mirtis, katės mirtis, savo paties mirtis ir totalus viso pasaulio sunaikinimas, kurio link veda mūsų nepasotinamas alkis (eil. „Alkis“, p. 85) – tampa suvoktu faktu, kurį subjektas nuolat, kasdien jaukinasi. Mirties baimė generuoja fobijas: tamsos, vorų, miego baimę.
V.Stankaus poezija atmosferiška, jusliška. Eilėraščio tikslas nėra, kaip L.Buividavičiūtės kūryboje, analizuoti patirtis, o jas įkalbinti ir perteikti suvokėjui, t. y. eilėraščių skaitytojui, taip, kad šis aprašytoje patirtyje dalyvautų, pasinertų į ją visomis juslėmis. „Renkant kaulus“ galima vadinti sinestetine poezija. V.Stankaus metaforos aktyvuoja skirtingus pojūčius (dažniausiai regą ir klausą, rečiau lytėjimą). Dažnai paantraštėje sufleruojama eilėraštį skaityti (klausyti) kaip kasetės ar vinilinės plokštelės įrašą, žiūrėti kaip juostoje įrašytą filmą ar juostiniu fotoaparatu padarytų nuotraukų ciklą. Puikus sinestetinio eilėraščio pavyzdys yra „Ugnies fuga“ (Paulio Celano eilėraščio „Mirties fuga“ parafrazė), taip pat „Spalvų paletė“.
Naujame rinkinyje nemažiau anksčiau V.Stankui nebūdingos žaismingos ironijos. Ironijos ir baugulio derme, taip pat ugnies simbolika eilėraščiai artimi Davido Lyncho filmams. Baugus, bet linčiškai juokingas eilėraščių ciklas „Vienodi aplink yra medžiai“ pasakoja apie vaiką, apsėstą keršto idėjos dėl grybauti išėjusios ir meškos sudraskytos mamos mirties. Paantraštėje šis ciklas vadinamas „daugiaserijiniu Deivido Linčo filmu, transliuojamu išjungtame televizoriuje“. Kitas ne mažiau žavus tokio tipo eilėraštis: „17 katės savižudybės būdų gyvenant devynis gyvenimus“. Makabriški katės savižudybės būdai tuo pat metu komiški ir liūdni, nes akivaizdu, kad mąstoma ir apie save, apie savo tiek pat juokingą, kiek ir desperatišką gyvenimą ir galimas baigtis:
išgyventi penkiolika šuniškų metų,
prisiuostyti valerijono, ir tada
įveikus baimę įveikti balkono turėklus (p. 69).
Iš bendro konteksto iškrenta rinkinį užbaigiantis už ankstesnius tekstus gerokai silpnesnis ilgas, monotoniškas eilėraščių ciklas „Visata-27“. Šis kūrinys verčiau būtų tapęs publikacija kultūrinėje spaudoje ar almanache. Antrą kartą skaitydama „Renkant kaulus“, rinkinį užbaigiau eilėraščiu „ir taip iš lėto titrai kyla“ (p. 90) – visai kitas reikalas.
Gintaras Grajauskas „Vandens skonis“
„Baziliskas“, 2025
„Vandens skonis“ yra vienuoliktoji poeto, dramaturgo, eseisto Gintaro Grajausko eilėraščių knyga. Poeto eilėraščiai dažniausiai vadinami daiktiškąja arba naratyvine poezija. Daiktiškajai poezijai būdingas ramus tonas ir įdėmus žvilgsnis į išorės objektus: tai, kas subjektui išoriška, apie jo ar jos vidinius išgyvenimus kalba giliau ir tiksliau, nei pats subjektas sugebėtų. O naratyvinė poezija yra mikrosiužetus turintys eilėraščiai-pasakojimai, kuriuose balsas neretai suteikiamas pasakotojo sutiktiems žmonėms ar net objektams.
„Vandens skonyje“ yra ir daiktiškumo, ir naratyvumo, ir poeto mėgstamų ištobulintų vadinamųjų aforistinių eilėraščių, tuo pat metu primenančių anekdotus ir išminčiaus pamokymus. Vis dėlto knygos širdis yra autobiografiška poezija, eilėraščiai-prarasto laiko ieškojimai, kurių daugiausia sudėta pirmojoje knygos dalyje (rinkinys į skyrius nesuskirstytas). Šiuose eilėraščiuose fiksuojamos vaikystės ir paauglystės patirtys.
Paprastai vaikystę ir paauglystę linkstama regėti nostalgiškai, kaip šviesų, šiltą laiką. G.Grajausko registras šiltas, bet liūdnas ir, sakyčiau, objektyvus, nuo sentimentų apvalytas. Vaizduojama vaikystė tarsi šmėklos apsėsta, slogučio persmelkta. Ta šmėkla, tas visur tvyrantis slogutis, kasdienis banalus blogis turi priežastį: vaikystė išgyvenama ir išaugama sovietų okupuotoje šalyje. Vaikas regi nelaisvus, viskam abejingus, pavargusius, nieko nebesitikinčius žmones, kurie autobuse nesišneka ir nesijuokia. Vieninteliai gyvi tame autobuse yra savo burbule gyvenantys ir todėl aplinkos mažiau veikiami kurtieji.
Sovietinis pasaulis persmelktas žiaurumo. Žiaurūs ir vaikai, ir suaugusieji – mokytojai, slaugės sanatorijoje. Vis dėlto prisigėręs dėdė rusišku vardu verkia, „kad mes / pernelyg gražiai gyvenam, gražiau už / visus jo gimtinėje“ (p. 16). G.Grajauskas itin tiksliai užfiksuoja totalitarinės sistemos apnuodytus žmones ir kaip sunku po to tą blogį atpažinti ir išplauti, kiek daug vandens turi nutekėti.
Blogio tema antrojoje knygos dalyje sugrįžta kaip abstraktesni svartymai apie žmogaus prigimtį. Šiurpiai taiklus, savaip net pranašiškas eilėraštis „Mes daug dirbame“ (p. 58). Apskritai žmogiškoji prigimtis vertinama gana skeptiškai:
gražiuose gamtovaizdžiuose
žmonės atrodo bjauriai
žmogus nėra gamtos dalis
gamta nėra mūsų motina (p. 50).
Tačiau tvirtinti, kad gėris visada nugali, o kaltieji nubaudžiami, šiandien reikštų atsisakyti pripažinti tiesą ir tokiu būdu stoti blogio pusėn.
Svarbu paminėti, kad ir autobiografiškuose eilėraščiuose kalbama ne naivaus vaiko balsu, o iš perspektyvos, kurioje tarsi persilieja vaiko ir poeto ar išminčiaus sąmonės. Pavyzdžiui, pamestos pirštinės istorija baigiama budistinį atspalvį turinčia įžvalga:
gal tai ir yra
viso gyvenimo
prasmė ir esmė
išmokt nepamesti
nepririšto (p. 7).
Liūdna ironija persmelkusi vaikų sanatorijoje vykusios rudenėlio šventės, kuomet vaikai vaidindavo daržoves ir grybus, atsiminimą:
o kosmonautai ir daržovės
nusilenkė žiūrovams ir pasakė
ʽačiū už dėmesį gerbiamieji žiūrovai
jūs puikiai vaidinot laimingusʼ
Šiame kontekste verta priminti, kad dangų užkariaujantis kosmonautas ir žmogus-daržovė, kitaip tariant, nemąstantis, pasyvus, vien tik baziniais poreikiais besirūpinantis žmogus buvo totalitarinės sistemos piliečio idealai. Pirmasis idealas skirtas išrinktiesiems, o antrasis – visiems likusiems.
Eilėraščiai apie vaiko vienatvę sanatorijoje, sanatorijos ir jos darbuotojų šmėkliškumas primena „našlaitiškus“ poetės Nijolės Miliauskaitės eilėraščius:
didžiuliai seni medžiai žiūrėjo
kaip vaikas bėga prie vartų
didžiulių vartų alėjos gale
kažką šaukdamas
nespėjau pamačiau tik
tolstančias tėvų nugaras
ūsuotoji sanitarė atplėšė
mane nuo vartų
vedė už rankos alėja
eidama ji keistai kuksėjo
pakėliau galvą ir pažiūrėjau
ji juokėsi (p. 10-11)
Juokas ir baugulys žaismingai persipina eilėraštyje „Geri žiūronai“. Penkiolikmetis vaikinas pro tėvų padovanotus žiūronus pamato savo ateitį: baugi oranžinė balandžio akis, virtuvėje valgantys moteris ir vyras. Pavalgę jie išeina ir užgesina šviesą. Pabaiga. Juokinga, bet tikriausiai toks ir yra tas gyvenimas, ir jo baigtis.
Vis dėlto rinkinio pavadinime minimas vanduo simbolizuoja gyvybę ir apsivalymo galimybę. Vanduo nuplauna dulkes, išplauna vidinius nešvarumus. Naujoji G.Grajausko knyga „Vandens skonis“ turi apvalančios galios, nors vanduo ir yra beskonis, o poetas eilėraštyje „Interviu“ teigia, kad poezija nieko negelbsti.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
