Virtualus vaikas – už mėnesinį mokestį: Johnas Marrsas pristato naują distopinį trilerį

Ar galite įsivaizduoti laikus, kai vaikų auginimas tampa nepasiekiama prabanga, o tikrą vaiką atstoja... dirbtinio intelekto valdomas Metavaikas?

Sparčiai augantis pasaulio gyventojų skaičius lemia miestų perpildymą ir kelia didelių ekonominių iššūkių. Distopinėje Jungtinėje Karalystėje pasiekta kritinė riba: vis daugiau žmonių nebegali sau leisti sukurti šeimos, ką jau kalbėti apie vaikų auginimą. Tačiau tiems, kurie žūtbūt trokšta patirti tėvystę, yra alternatyva. Už mėnesinį prenumeratos mokestį jie gali susikurti virtualų vaiką, su kuriuo bendrauja per Metavisatą, dėvėdami virtualiosios realybės akinius, ausines, kaukes, pirštines ir visą kūną dengiančius kostiumus, priglundančius lyg antra oda.

Siekdama pristatyti šią naują iniciatyvą, kompanija „Atgimk“ suorganizavo realybės šou „Šeimyninis eksperimentas“. Jo metu bus stebimi vienuolika žaidimo dalyvių, auginančių interaktyvius vaikus nuo gimimo iki aštuoniolikos metų, tačiau sutrumpintu – vos devynių mėnesių – laikotarpiu.

Kiekvieną Metavaiką valdys dirbtinis intelektas. Jie augs ir mokysis lygiai taip pat, kaip ir Tikrojo Pasaulio vaikai, jų patirtys ir raida priklausys nuo tėvų auklėjimo. Šou nugalėtojo laukia sunkiausias sprendimas gyvenime: ar pasilikti pamiltą tobulą virtualų vaiką, ar rizikuoti Tikrajame Pasaulyje vaiko susilaukti patiems.

Vykstantis toje pačioje visatoje kaip ir „Vienintelis“ bei „Santuokos aktas“, „Šeimyninis eksperimentas“ yra dar vienas tamsus ir nenuspėjamas J.Marrso distopinis trileris apie tobuliausią visų laikų tamagočį – virtualų kūdikį.

Knygą iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Buvo Džadeno eilė imtis darbo, kai atėjo priminimas, kad Malachis prabudo ir jam reikia pakeisti sauskelnes.

Selena liko virtuvėje ir žvilgtelėjo pro jų buto Tikrajame Pasaulyje langą, už kurio matėsi eilė tuščių pagrindinės gatvės parduotuvių ir prekybos centro automobilių aikštelė. Tai visai nepanašu į langus nuo grindų iki lubų jų namuose Metavisatoje, pro kuriuos galėjai žvelgti į Didįjį kanjoną ir šviesiai mėlynus Kolorado upės vandenis.

Jos akį prikaustė pavidalas, stoviniuojantis prie šiukšlių dėžių. Atrodė, kad jis laiko kažką prisidėjęs prie veido. Selena spėjo, kad tai kamera. Nors tie keli dar gyvuojantys tradiciniai popieriniai laikraščiai sutiko labai giliai nesikapstyti po dalyvių praeitį mainais už tai, kad pasibaigus laidai gaus išskirtines teises apie tai rašyti ir imti interviu, visa tai negaliojo socialinei medijai. „Prabudimo pramogos“ galėjo padaryti tik tiek, kad naudojo botus internete ir Metavisatoje naikinančius raktažodžius, kurie galėjo atvesti prie ko nors nemalonaus. Selena nuspaudė mygtuką ant palangės, ir išsiskleidė užuolaidos.

Naudodamasi tuo, kad yra viena, ji prisijungė prie bankininkystės programėlės. Per tas kelias dienas, kai tikrino paskutinį kartą, jos einamoji sąskaita ir jų bendros santaupos nebuvo pasikeitusios. Kiekvieną sykį, kai Selena tai darė, ji spėliodavo, ar ateis metas, kai galės visiškai pasitikėti Džadenu. Bet tie tikrinimai tebuvo būdas neleisti balseliui galvos gilumoje imti rėkti. Kartais ji svarstė, ar slapta nenori įrodyti savo teisumo – kad Džadenas vėl sudaužys jai širdį. Nes laukti, kol jis paslys, be galo vargino.

Praėjo dveji metai nuo tada, kai instinktas pirmą kartą ją įspėjo, kad kažkas tarp jų negerai. Džadenas buvo aukštas, raumeningas ir pribloškiamai gražus, o dirbdamas asmeniniu treneriu nuolatos jautė pagundą flirtuoti, kad ir kokios lyties būtų klientas.

– Tu esi stereotipinis vyras, – kartą paerzino jį Selena.

Bet iki tol ji niekada neabejojo, kad Džadenas jai ištikimas.

Tačiau kai jis vis daugiau laiko ėmė praleisti ne namuose, Selena nutarė, kad kažkas kitas atima jo laiką. Ir vieną vakarą ji nusekė paskui Džadeną į Metavisatos prieigos kavinę, kurioje jis buvo užsisakęs staliuką. Ji užsidėjo išmaniuosius akinius ir aptiko jį internetiniame kazino, o paskui apimta nerimo stebėjo, kaip jis pralošė tūkstančius svarų. Selena greitai prisijungė prie jų bendros banko sąskaitos ir pamatė, kad beveik viskas, ką jiedu buvo sutaupę šeimai pradėti, dingo. O iš jo asmeninių sąskaitų aikštėn iškilo skolos ir be jos žinios paimtos paskolos.

– Kaip tu galėjai? – suriko Selena, įpuolusi į kambarį ir stipriai jį pastūmusi.

– Nenorėjau, kad taip nutiktų, aš tiesiog nesusivaldžiau, – atsakė jis atsiprašydamas.

• Nesusivaldei? Nesusivaldei? Daugiau kaip šimtas tūkstančių svarų skolos nėra nesusivaldymas! Kaip, po galais, mes tai grąžinsime?

– Šiuo metu sėkmė nuo manęs nusisuko. Man tiesiog reikia didelio laimėjimo, ir prisiekiu – jis arti.

– Viskas, ką buvome sutaupę dirbtiniam apvaisinimui, dingo per kelias savaites. Juk žinai, kad be šito negalėsime susilaukti vaikų.

Selenai buvo vos dvidešimt aštuoneri, kai praėjus porai mėnesių po vestuvių sužinojo, kad jos kūnas – kaip ir jos motinos kadaise – patyrė ankstyvą menopauzę. Ji visada norėjo vaikų, tad buvo palaužta. Laimei, motinai patarus dar paauglystėje ji buvo užšaldžiusi savo kiaušinėlius. Tačiau augančios dirbtinio apvaisinimo kainos ir Naujosios nacionalinės sveikatos apsaugos tarnybos atsisakymas padėti nemokamai reiškė, kad jiedu neturėjo kito pasirinkimo, tik taupyti ir viską apmokėti iš savo kišenės. Selena apskaičiavo, jog per kitus dvylika mėnesių jie sukaups tiek, kad galės pabandyti pirmą kartą.

Bet to nebebus. Laiminga pabaiga ne jai.

– Atleisk, – tarė Džadenas. – Aš rasiu kaip prieš tave išpirkti kaltę.

Selena susirinko mantą ir paliko jį tą patį vakarą.

Kitais metais jie buvo priversti parduoti namą, ir abu grįžo gyventi pas savo tėvus. Džadenas iš visų jėgų bandė Seleną susigrąžinti: lankė anoniminių lošėjų susirinkimus, patikėjo jai visus savo pinigus ir, be asmeninio trenerio darbo, ėmė papildomai dirbti vyriausiuoju padavėju savo tėvų Karibų virtuvės restorane. Nepaisant Selenos šeimos patarimų, diktuojamų sveiko proto, jos ledinis apsisprendimas ėmė tirpti.

– Tu negali pas jį grįžti, – įspėjo sesuo Kristal.

– Jis pasikeitė, – ginčijosi Selena.

– Turintieji tokių priklausomybių kaip Džadenas niekada nepasikeičia.

– Bet jis yra mano DNR pora. Negali tiesiog atsisakyti sau artimos sielos.

– Dar ir kaip gali! Gyvenime labiausiai norėjai sėkmingos karjeros ir vaikų, o jis vieną iš tavo svajonių sugriovė. Susirask žmogų, kuris gerbia tavo siekius, o ne stoja jiems skersai kelio.

Tačiau dabar Selena manė, kad Kristal klydo. Jie rado būdą susilaukti vaikų, nors tas būdas ir buvo netradicinis. Vis dėlto Džadenui nebuvo lengva – ypač tada, kai jis pirmą kartą jai papasakojo apie idėją susilaukti metakūdikio.

– Tu manai, kad žaisti tėvus kompiuteriniame žaidime yra tas pats, kas turėti savo vaiką? – paklausė ji, negalėdama patikėti tuo, ką girdi.

– Ne, ne, tai ne žaidimas, mieloji, – atsakė Džadenas. – Tai labai tikroviška patirtis. Tai beveik tas pats, kas būti tėvu.

– Bet aš nenoriu būti „beveik“ motina! – prieštaravo Selena. – Aš nenoriu pakaito – aš noriu tikro vaiko. Noriu vaiko, kurį išnešiojau, kurį pagimdžiau, kurį galiu laikyti ant rankų, liesti, su juo bendrauti, jį mylėti.

– Daugelį šių dalykų galėsi daryti su virtualiuoju vaiku.

– Užsičiaupk! Jie niekuo nesiskiria nuo žaislų, su kuriais mano tėvai žaisdavo vaikystėje. Kaip jie ten buvo vadinami… Tamagočiai.

Džadenas gūžtelėjo pečiais.

– Baterijomis varomas žaidimas su skaitmeniniais gyvūnais, kuriuos turi maitinti ir prižiūrėti, nes kitaip jie nugaišta, – paaiškino Selena.

Džadenas nesiginčijo dėl tokio palyginimo. Bet vis tiek laikėsi savo.

– Ten bus prizinis fondas, – toliau kalbėjo jis. – Jeigu laimėsime, gausime tiek, kad galėsime susilaukti savo vaikų. Tikrų vaikų.

Staiga tai patraukė Selenos dėmesį. Galiausiai ji sutiko pažiūrėti laidos reklaminį vaizdo įrašą, o paskui – sudalyvauti bandomosiose sesijose Metavisatoje, per kurias prižiūrėjo, maitino metakūdikį ir žaidė su juo. Jiedu buvo priblokšti, kaip tikra visa tai atrodė. Galop Selena sutiko užpildyti paraišką, jei tik Džadenas nepamirš, kad jų galutinis tikslas – susilaukti vaikų Tikrajame Pasaulyje.

Grįžusi į dabartį, Selena užsidėjo išmaniuosius akinius ir stebėjo, kaip jos vyras švelniai glosto miegančiam sūnui galvą.

– Prisimink, kodėl mes visa tai darome, – sumurmėjo sau Selena.

Nes balselis jos galvoje, kadaise įspėjęs dėl vyro elgesio, vėl norėjo rėkti.