Ištrauka
Dönitzas niekada nenustojo rūpintis povandenio lokacijos nustatymo radaru problema. Praėjo keli mėnesiai nuo to laiko, kai jo ryšių ekspertas Meckelis išvyko į Berlyną ieškoti priešnuodžio. Admirolas buvo įsitikinęs, kad priešas kažką sumanė ir kad to „kažko“ grėsmė buvo didesnė nei bet kada, tačiau detalios informacijos trūko.
1942-ųjų birželio 17-ąją, įpusėjus konvojaus operacijai, naujausiu radijo ryšio išradimu – koduotu radiotelefonu – jis susisiekė su Jochenu Mohru, kad paklaustų jo, ar jis asmeniškai yra susidūręs su vietą nustatančiais radarais priešo antvandeniniuose laivuose. Mohras išsyk papasakojo apie vakarykštę operaciją, kai jį du kartus panerti privertė minininkai, atplaukę iš už horizonto ir numetę virš jo neriančio nedideles giluminių bombų serijas. Nepaisant to, Mohras tvirtino, kad tai ne kas kita, kaip įprastinis erdvės valymas, nes minininkai niekada neplaukė tiesiai į jį ir niekada nesekė paskui, kai jis atlikdavo vengimo manevrą. Nei Mohras, nei Dönitzas tuo metu nežinojo, kad minininkai išties turėjo radarus, tačiau jie sąmoningai neplaukdavo tiesiai į taikinį, kad neišduotų šio fakto.
Nustatyti, ar priešas naudoja radarą, ar ne, pasidarė dar sunkiau, kai vokiečiai patyrė, jog priešas gali labai greitai identifikuoti bangos ilgį, kuria povandeniai (povandeniniai laivai – past.) užvesdavo ant konvojaus pėdsako kitus laivus. Dviem atskirais atvejais, kai Kuppischas iš U-94 siuntė tokius signalus, palydos laivai staiga išniro iš už horizonto ir užpuolė jį. Ar priešas nustatė koordinates iš transliacijos, ar jis aptiko povandenį radaru? Visa tai buvo labai paslaptinga.
Sąlygos Biskajos įlankoje ėmė smarkiai blogėti, visoje zonoje dabar dieną naktį patruliavo daug daugiau greitų lėktuvų. Audringa įlanka, per kurią 1940-aisiais plaukdamos įgulos manė jau beveik maloniai beatostogaujančios krante, dabar tapo košmarišku, nepaprastai pavojingu ruožu. Orlaiviai taip staigiai išnirdavo iš saulės arba iš debesų, kad laivams nebelikdavo laiko panerti, o bombos, krentančios ant povandenio, kuris dar nepasiekė šešiasdešimties metrų gylio, galėjo lengvai tapti mirtinomis.
Dar viena problema buvo prožektoriais aprūpinti lėktuvai. Laikas nuo laiko povandeniai pranešdavo, kad naktį vandens paviršiuje juos netikėtai aptiko lėktuvas, kuris puolė iš aukštai. Laivai pražūdavo paskutinėje kelionės namo atkarpoje. Taip, grįždamas iš sėkmingo patruliavimo Amerikos vandenyse, pražuvo von Rosenstielio U-502; Hofmanno U-165 pražuvo kelionėje iš Kylio į Prancūziją; Rehwinkelio U-578 nuskandino plaukiantį atviron jūron iš La Palisės, kaip Horno U-705 ir Bigalko U-751.
Meckelis paaiškino admirolui manantis, kad lėktuvai išties naudoja radarą. Buvo žinoma, kad radaras veikia tik iš tam tikro atstumo, taigi priskridę arčiau ir norėdami įveikti šią „akląją dėmę“ lakūnai įjungdavo prožektorių ir paskutinėje nuo povandenio skiriančioje atkarpoje orientuodavosi vizualiai. Dönitzas nusprendė pasikviesti atsargos admirolą Stummelį, laivyno ryšių skyriaus vadovą. Pastarasis pritarė Meckelio teorijai.
– Esu įsitikinęs, – pridūrė jis, – kad mūsų povandenius aptinka lėktuvų radarai. Tokių įrenginių egzistavimą jau patvirtino mūsų radarų paieškos imtuvai sausumoje, ypač esantys Lamanšo pakrantėje.
Kambaryje stojo tyla. Trys vyrai mąstė apie tokią grėsmingą diagnozę, kol Dönitzas paklausė, ar esama kokių kontrpriemonių.
– Yra dvi, – atsakė Stummelis, – aktyvus radaras ir pasyvus radarų fiksavimo prietaisas.
Jis pavadino juos FuMO ir FuMB. FuMO identifikuotų priešo koordinates ir atstumą, bet jo trūkumas povandenių atveju buvo tas, kad radaro signalai sklido daug toliau nei maksimalus aido nuo taikinio atstumas.
– Prašom paaiškinti, – paprašė Dönitzas.
Stummelis akimirką delsė, ieškodamas paprasčiausio paaiškinimo. Tada:
– Įsivaizduokime, kad spindulys siunčiamas iš taško A pakankamu stiprumu, kad būtų įmanoma išmatuoti jo atspindį nuo taško B. Iš taško B aš galiu sužinoti koordinates ir atstumą. Priėmimas anapus taško B yra nepatikimas, nes aidas per silpnas. Tokiu būdu priešas, turintis paprastą imtuvą, toliau nei taškas B gali nustatyti mūsų pačių radaro transliacijos koordinates ir nustatyti mano poziciją, nors aš apie jo buvimą nieko nežinau.
Stummelis paaiškino, kad egzistuojantis FuMO modelis gali būti įrengtas povandeniuose, bet jam reikia specialios antenos, ir netgi tada tai neužtikrintų visiško saugumo. Tokiai įrangai sukurti ir įrengti reikės laiko.
– Bet mums reikia kažko jau dabar, – nekantriai pasakė Dönitzas.
– Alternatyva, – šaltakraujiškai tęsė Stummelis, – yra radarų fiksavimo prietaisas arba paieškos imtuvas FuMB. Čia situacija apverčiama: povandenis gali aptikti priešo radaro impulsus anksčiau, nei priešas gali lokalizuoti povandenį. Maža to, aprūpinti laivus FuMB galėtume daug greičiau, nes jau turime tokį prietaisą Metox, kurį sukūrė prancūzai kitu tikslu. Vienintelis dalykas, kurio trūksta, yra antena, bet tą lengva ištaisyti. Šio detektoriaus trūkumas yra tas, kad jis duos tik labai apytikrį įsivaizdavimą apie priešo poziciją ir visiškai nenurodys atstumo iki jo.
Po dviejų dienų buvo priimtas sprendimas, kad visi povandeniai didžiausios skubos tvarka turi būti aprūpinti radarų paieškos imtuvais, o vėliau jiems bus sukonstruotas tikrasis vietą nustatantis radaras. Admirolo Stummelio taip pat buvo paprašyta ištirti priešradarinio „kamufliažo“, kuris sugertų arba atspindėtų priešo radaro impulsus, naudojimo galimybę. Tokios priemonės poreikis buvo iš tiesų didžiulis, nes vien tik per birželio mėnesį Biskajos įlankoje trys povandeniai buvo užpulti lėktuvų ir taip smarkiai apgadinti, kad buvo priversti grįžti į bazę, neįstengdami panerti. Maža to, nepaisant Atlanto zonos oro pajėgų vadovybės pastangų patenkinti skubų Dönitzo prašymą, Liuftvafė nepajėgė parūpinti pakankamą skrydžio nuotolį turinčių lėktuvų, kurie galėtų apgadintiems povandeniams suteikti apsaugą iš oro.
Birželio pradžioje Dönitzas gavo leidimą iš admiraliteto skristi į Rytprūsius asmeninio vizito pas Göringą – tai atrodė vienintelis įmanomas būdas gauti taip reikalingų lėktuvų. Paskutinį kartą abu vyrai buvo susitikę tame traukinyje Pontuaze, kur pergalę pasiekė Dönitzas. Liuftvafės šefo manieros ir laikysena tą kartą buvo nepaprastai atstumiančios, tačiau Dönitzas buvo pasiryžęs užgniaužti pasibjaurėjimą, jei tik tai padėtų gauti lėktuvų.
Göringas ir jo štabas priėmė admirolą ir išklausė jo pasakojimą. Tada prabilo Göringo štabo viršininkas generolas leitenantas Jeschonnekas:
– Jūsų poreikiams Atlanto zonos oro pajėgų vadovybei galiu paskirti dvidešimt keturis C tipo JU-88, – pasakė jis. – Bet negaliu pasiųsti daugiau ar geresnių lėktuvų, nes jų laisvų nėra.
– Matote, – šypsodamasis tarė Göringas, – mes darome, ką galime.
Abu vyrai išsiskyrė labai šaltai.
Praėjus keletui savaičių po pasitarimo su Stummeliu Paryžiuje, į povandenių bazes atkeliavo pirmieji radarų paieškos imtuvai Metox. Ant laivų tiltelių buvo iškeltos pirmosios improvizuotos antenos – „Biskajos kryžiai“, kaip jas pavadino, – paprasti mediniai rėmai ant karties, apvynioti viela, kuri pro bokštelio liuką vedė prie imtuvo po deniu. „Biskajos kryžiai“ buvo sukiojami ranka, o prieš paneriant juos reikėjo išrinkti ir nugabenti žemyn; tam paskirti jūreiviai specialiai laukdavo bokštelyje, kad galėtų, kai tik Metox duos pastovų garsą, iššokti ir nugabenti „kryžių“ žemyn. Pasigirsdavo šūksnis: „Radaro garsas pastovus! – kurį sekdavo greiti įsakymai: – Kryžių žemyn! Staigus panėrimas!“
Ir tai pasiteisino! Biskajos košmaras nesulaikomai sklaidėsi, o įgulų moralė pakilo joms išmokus pagauti radaro garsus ir panerti dar prieš į juos pradėjus pikiruoti priešo lėktuvui. Vėliau Metox gavo neperšlampamą anteną, kurią paneriant buvo galima ramiai palikti ant denio. Tarp kitų patobulinimų buvo automatinis bangų ieškiklis ir imtuvo „magiška akis“. Vienintelis šio prietaiso trūkumas buvo psichologinis poveikis įgulai. Anksčiau tik kapitonas žinodavo, jog artėja pavojus, o dabar visi laive girdėdavo, kaip nepastovus garsinis signalas staiga virsta pastoviu švilpimu, dirginančiu visų nervus; dėl to kai kurie kapitonai, vos tik aptikę konvojų, imdavo išjunginėti imtuvą.
