Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 19d. 19:01

XX amžiaus JAV poezija paralelėje su šiandienine Lietuvos kultūra

Knyga „Miestų atsiradimas“
„Kitos knygos“ nuotr. / Knyga „Miestų atsiradimas“

Jungtinių Amerikos Valstijų – šalies, galingos tiek dydžiu, tiek kultūrine apreptimi, – poezija Lietuvoje pažįstama palyginti menkai. Susipažinti kviečia leidykla „Kitos knygos“, išleidusi Amerikos moderniosios poezijos antologiją „Miestų atsiradimas“. Poetas ir antologijos sudarytojas Laurynas Katkus apžvelgia tolimosios šalies XX amžiaus dainių kūrybą ir brėžia paraleles su šiandiena.

Kai įsivaizduojame Jungtines Amerikos Valstijas, poetas nėra pirma į galvą ateinanti figūra. Pirmiau pasirodo kiti – indėnai ar kaubojai, verslo bosai, bliuzmenai ar Holivudo aktoriai. Ar tai reiškia, kad XIX amžiaus viduryje, didžiojo šalies augimo laiku, nuskambėjusi Ralpho Waldo Emersono pranašystė, kad „Amerika – tai eilėraštis mūsų akyse“, kuris „netruks sulaukti ritmų“, prašovė pro šalį? Kad teisūs manantys, jog JAV yra vien tik (s)pigios popkultūros Didžiosios Lygumos?

„Kitos knygos“ nuotr./Laurynas Katkus
„Kitos knygos“ nuotr./Laurynas Katkus

Vis dėlto poezija Amerikos praeityje ir dabartyje užima reikšmingesnę vietą, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nuo Emersono vizijos paskelbimo praėjus tik geram dešimtmečiui, Walto Whitmano „Žolės lapai“ padėjo pamatus „demokratijos laikų poezijai“, kurią aptardamas amžininkas prancūzas, įžvalgus besiformuojančios Amerikos visuomenės stebėtojas Alexis de Tocqueville’is, teigė, kad jos objektas bus nuo istorijos atskirtas individo gyvenimas, tad ji turės mažiau temų, bet jos bus bendresnės.

Whitmano poveikis ne tik poezijai, bet ir visai šiuolaikinei kultūrai toks įvairialypis, kad daugeliu atvejų nebeatsekamas iki pirminio šaltinio. Panašiai galima pasakyti apie didžiuosius XX amžiaus pirmos pusės JAV poetus – Thomą Stearnsą Eliotą ir Ezrą Poundą. Nors jų pagrindinis užmojis – modernybės sąsajų su praeitimi bei kultūrinės tradicijos sudabartinimas – buvo kitokio pobūdžio nei Whitmano, plačiajame pasaulyje jie irgi tapo savi.

Poezija Amerikos praeityje ir dabartyje užima reikšmingesnę vietą, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Tarptautinį pripažinimą nemažu mastu lėmė jų pačių pozicija – rašyti kuo bendriau, aprėpti kuo plačiau, netgi sąmoningai stengiantis ištrinti amerikietiškumą (išėjus iš kalbos, kad Eliotas yra amerikietis, ne vienas pažįstamas į tai sureagavo panašiai – su nuostaba pripažino tai žinojęs, bet užmiršęs). Iš plačiausią auditoriją pasaulyje pasiekusių antrosios amžiaus pusės JAV poetų – Alleno Ginsbergo, Sylvios Plath ar Johno Ashbery’io tarptautinis komponentas ne toks pastebimas gal tik Ginsbergo poetikoje. (Akimirkai grįžus prie Emersono pranašystės, galima pasakyti, kad, matyt, nutiko tai, kas paprastai nutinka su pranašystėmis – ji išsipildė neišsipildydama.)

Knygos viršelis/„Miestu atsiradimas“
Knygos viršelis/„Miestu atsiradimas“

Taigi amerikiečių poezija gerai jaučia pasaulio vėjus ir į juos reaguoja. Tačiau joje yra ir kita, labiau „vidaus vartojimui“ skirta, kryptis (suprantama, tai nereiškia nei jos prastumo lyginant su anksčiau minėtais autoriais, nei pranašumo). XX amžiuje bene reikšmingiausias šios krypties patriarchas yra poetas ir gydytojas iš Naujojo Džersio Williamas Carlosas Williamsas, kuris, anot Roberto Lowellio, „pamatė Ameriką ir išgirdo jos kalbą“, įjungdamas savo poezijon šnekamosios kalbos „greitus intonacijos, atmosferos ir ritmo pokyčius“. Reikalavimas eilėraščio, bylojančio apie „čia ir dabar“ situaciją ir perteikiančio kiekvienam suprantamą žinią, vienokiu ar kitokiu pavidalu grįžta į poetinę JAV areną – po Williamso ir jo amžininkų tą pastebime pas bytnikus, Juodojo kalno mokykloje ar Charleso Bukowskio poezijoje, vėliau – slemo ir sakytinės poezijos ar etninių mažumų poetų sąjūdžiuose.

Tarptautinį pripažinimą nemažu mastu lėmė jų pačių pozicija – rašyti kuo bendriau, aprėpti kuo plačiau, netgi sąmoningai stengiantis ištrinti amerikietiškumą.

Neatsitiktinai amerikiečių režisieriaus Jimo Jarmuscho filmo „Patersonas“ (2016) apie eilėraščius rašantį autobuso vairuotoją veiksmas vyksta gimtajame Williamso mieste. Žymųjį kraštietį garbinančio filmo veikėjo tekstai pasižymi būtent tokiomis savybėmis: jie fiksuoja gyvenimo kasdienybę, teikdami pirmenybę konkrečiai detalei ir aiškiam vaizdui, o ne „literatūriškoms“ metaforoms ar metrams.

Puikioje knygoje „Democracy, Culture, and the Voice of Poetry“, kuri ir užvedė ant Tocqueville’io minties, poetas ir eseistas Robertas Pinskis mėgina nusakyti esminį amerikiečių poezijos vektorių: ji perteikianti „amerikietiškos individualizmo idėjos susidūrimą su amerikietiška masės patirtimi“. „Senovinis, individualus poezijos menas“ glaudžiai susijęs su demokratine kiekvieno asmens orumo idėja. Kita vertus, jis praktikuojamas „akinančios, visur esančios ir drauge efemeriškos“ masinės kultūros kontekste.

Taigi esminis amerikiečių poeto ir visos poezijos nerimas turi du aukštus: pirma, kad visa niveliuojančiame popkultūros sraute pranyks bet kokios skirtybės, iš kurių ir randasi poeziją įgalinanti individualybė; antra, kad pomėgių ir užgaidų skirtumus suabsoliutinančioje kultūroje (kaip mėgstama sakyti, „visi turi savo stilių“, „visi savaip teisūs“) išnyks bet koks gilesnis bendras matas. Galutinė numanoma abiejų procesų pasekmė yra užmarštis, taigi jie yra ne priešybės, o du tos pačios lazdos galai.

Tačiau tai būdinga daugeliui šiuolaikinių visuomenių (geras pavyzdys – Lietuva: šiandienė mūsų kultūros sistema, kurioje be rimtesnių atsvarų dominuoja medijos ir popmenai, yra, ko gero, amerikoniškesnė už Amerikos). Taigi, kaip melancholiškai sako Pinskis, „amerikiečių poetas yra tik šio nerimo veteranas“; dėl to jo patirtis yra reikšminga visiems.

Žinoma, varžymasis su popkultūros Galijotu nėra vienintelė socialinė problema, jaudinanti amerikiečių poetus. Amerikos moderniosios poezijos antologija „Miestrų atsiradimas“ prasideda praėjusio šimtmečio penkiasdešimtiniais šešiasdešimtiniais metais. Retą kurį nuošalėje paliko šešiasdešimtinių sujudimas – asmeninių laisvių reikalavimas, kova dėl rasių ir lyčių lygybės, nepasitenkinimas viešąja šalies morale ir pasaulyje vykdoma politika.

Svarbus iki devyniasdešimtinių rašytos poezijos kontekstas buvo Šaltasis karas ir branduolinės apokalipsės grėsmė.

W.S.Merwinas taikliai apibūdina permainingas to laiko nuotaikas: „Nežaboti troškimai ir svaiginanti neviltis egzistavo ne pakaitomis, o vienu metu, ir kartais fantastinių vilčių įsikibę laikydavomės ne tiek todėl, kad jos buvo labai įtikinamos, kiek jausdami, jog atsisakyti jų būtų ne tik niekšiška, bet ir pražūtinga. Praktikavome tam tikrą sąmoningą desperaciją.“ Iš tuo metu kūrusių antologijos autorių ir Merwinas, ir Galway’us Kinnellis, ir Robertas Lowellis angažavosi visuomeniniams reikalams, tačiau jų poezijoje tai atsispindi nevienodai – Lowellio atveju, kaip matyti kad ir „Žuvę už uniją“, tiesiogiai, kitų – labiau netiesiogiai.

Neišvengiamas amerikiečių poezijos fonas yra kapitalistinė visuomenė, kurioje vyrauja praktinis veiklumas, kur asmens sėkmę dauguma vertina pirmiausia pagal materialinius rodiklius, o gyvenimo tikslu laiko prekių ir pramogų vartojimą.

Svarbus iki devyniasdešimtinių rašytos poezijos kontekstas buvo Šaltasis karas ir branduolinės apokalipsės grėsmė. Ši politinė konsteliacija, be viso kito, žadino susidomėjimą Rytų bei Vidurio Europos kultūra ir poezija, kuris nenutrūko ir pasibaigus Šaltajam karui. Akivaizdžiausias, nors ir ne vienintelis pavyzdys čia yra Czesławo Miłoszo figūra: į minėtą antologiją patekę jam skirti eilėraščiai sudaro tik nedidelę dalį tekstų, iš kurių būtų galima sudaryti atskirą antologiją.

Last but not least: neišvengiamas amerikiečių poezijos fonas yra kapitalistinė visuomenė, kurioje vyrauja praktinis veiklumas, kur asmens sėkmę dauguma vertina pirmiausia pagal materialinius rodiklius, o gyvenimo tikslu laiko prekių ir pramogų vartojimą. Amerikos poetai atvirai kovojo prieš šią matricą, teisingesnę visuomeninę sąrangą, kaip ir dauguma kitų XX amžiaus kontrkultūrinių sąjūdžių, mėgindami laiduoti menu.

Tačiau, matyt, suvokdami šių bandymų trumpalaikiškumą, jų žalą poezijai, kuri dėl socialinės funkcijos forsavimo ėmė prarasti esmines savybes, taip pat įžvelgę, kad gali būti nemačiomis panaudoti destruktyviems politiniams tikslams, mūsų aptariamu laikotarpiu poetai dažniausiai rinkosi kitokias strategijas. Jos įvairuoja nuo individualios alternatyvos, „estetinės opozicijos“ iki mėginimų surasti tam tikrą socialinę poetinio gyvenimo nišą.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

00:21
01:42
43:18

Esports namai

URBAN˙/