Ir šiemet rugsėjo 24 d. Vyksiačiame flamenko festivalyje „Siento Flamenco“ ji žada naujų staigmenų savo gerbėjams.
Ištisus metus žiūrovų lauktas festivalis, kurį lietuviams kasmet surengia asociacija ARS LIBERA INTERNATIONAL, apjungs didžiulę puokštę flamenko meno atlikėjų iš Lietuvos ir iš užsienio. Visi jie muzikiniame klube „New York“ atiduos karščiausias aistras vieninteliam adresatui – žiūrovui.
Plačiau apie festivalį ir flamenko meno unikalumą šį kartą sutiko pasidalyti pati žavingoji La Sandra – flamenko artistė, šio meno ragavusi ir pažinusi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.
– Sandra, šiek tiek pristatykite save skaitytojams. Kaip ir kada susipažinote su flamenko menu?
– Vos 4 metukų buvau perspektyvi ir gerai apmokama šokėja – lotynų ritmais lambadą giminėms paprašius šokdavau tik už 5 rublius (juokiasi). O jei rimčiau, tai scenoje nuo pat mažens augau, ji atrodė tokia mistinė ir šventa erdvė, kurioje įsižiebus šviesoms gali tapti visiškai bet kuo, o kas įdomiausia, ir pačiu savimi.
Mokytis flamenko šokio pradėjau Lietuvoje, vėliau, nusprendusi pasukti profesionaliu keliu, išvykau į Ispaniją. Madride apsigyniau šokio instituto „Alicia Alonso scenos menų magistro diplomą. Taip pat mokiausi ir vienoje garsiausių bei prestižiškiausių Ispanijos flamenko meno mokyklų „Amor de Dios“, kur turėjau galimybę mokytis iš geriausių, pasaulinio lygio flamenko šokio meistrų. Žinojau, ko noriu, tad tikslingai siekiau savo tikslo.
Baigusi studijas Ispanijoje net neabejojau, ką noriu veikti toliau. Grįžau į Lietuvą ir įkūriau sėkmingai veikiančią flamenko šokių studiją „FLAMENKO.LT“, o pernai Vilniuje pristačiau analogo Lietuvoje neturintį „Flamenko šokio teatrą“, kuriantį flamenko šokio kalba. Šiuo metu treatro trupę sudaro dešimt flamenko šokėjų, o per pirmą pusmetį pasisekimo sulaukęs debiutinis flamenko šokio spektaklis „KARMEN: jei Dievas būtų moteris“ parodytas jau daugiau nei dešimt kartų.
– Kuo flmenko Jus pakerėjo?
Flamenko užkrėtė savo nuoširdumu. Čia nėra fiktyvios šypsenos, ar suvaidinto skausmo. Turi būti čia ir dabar.
– Flamenko užkrėtė savo nuoširdumu. Čia nėra fiktyvios šypsenos, ar suvaidinto skausmo. Turi būti čia ir dabar.
– Esate ir „Flamenko šokio teatro“ įkūrėja. Ar flamenko lengvai suprantamas menas ne pietietiško kraujo lietuviams?
– Esu įsitikinusi, kad menas neturi tautybės. Šokėjo ir artisto kūrybinę bei meninę raišką lemia jo įgimtos asmeninės savybės, talentas, turima technika, domėjimasis ir gyvenimas ta kultūra bei, svarbiausia, daug darbo valandų.
Kalbant apie Lietuvos žiūrovus – taip, pasirodymo metu jie šiek tiek ramesni nei pietiečiai, iš karto tiesmukai nešūkauja, kaip scenoje gražiai atrodome ar kad jau kažkurią šokėją įsimylėjo... Lietuvos žiūrovai pasižymi nuožmiu dėmesiu ir ypatingu susikaupimu pasirodymo metu, o ovacijų tikrai negaili pasirodymo pabaigoje. Neretas ir ašarą nubraukia... Kartą viena žiūrovė pakomentavo: „Nenoriu spektaklio viduryje ploti, kad nepabusčiau iš sapno“. Flamenko kalba – tarptautinė kalba. Žiūrovui svarbiausias ne pažodinis dainos tekstų vertimas, o kokia emocija yra perduodama ir ar tai tikra bei nuoširdu.
– Jei reikėtų trimis žodžiais apibūdinti flamenko. Kokie jie būtų?
Būsiu dar lakoniškesnė ir atsakysiu tik vienu žodžiu, iš kurio galėtų išplaukti visi kiti tik papildantys žodžiai – „prakaitas“. Dėl emocijos stiprumo, dėl įdėto darbo, dėl fizinio krūvio, dėl išgyvento jausmo, dėl Ispanijos karščio ir velniškai sunkių kostiumų.
– Daug bendraujate ir su kitais Lietuvos flamenko mėgėjais, profesionalais, o gal net ir su menininkais užsienyje?
– Flamenko – labai individualus menas visomis prasmėmis, tačiau bendradarbiaujant kyla pačių įvairiausių minčių ir projektų. Trumpai paminėsiu, kad visai neseniai tarptautiniam festivaliui „Kultūros naktis“ kartu su Afrikos būgnų trupe „Drum Fever“ parengėme pasisekimo sulaukusį gyvo garso šou „Ritmo afro flamenco“.
Džiugu prisiminti ir vos prieš metus kartu su charizmatiškuoju „Baltijos gitarų kvartetu“ jų dešimtmečio ture per Lietuvą kartu atlikta ispanų kompozitoriaus Manuel de Falla siuita. Ne kartą bendradarbiavome ir scena dalijomės ir su puikiu gitaristu Aurelijumi Globiu bei simfoninio orkestro atlikėjais. Prieš keletą metų Madrido teatre kartu su kolegomis iš Ispanijos pristatėme eksperimentinį šokio spektaklį „J.S. Bachas: Goldbergo variacijos“.
Na, o artimiausiu metu festivalio žiūrovams nekantraujame pristatyti visiškai naują numerį kartu su „Vilnius Guitar Trio“. Šiuo metu intensyviai repetuojame ir džiaugiamės kūrybiniu procesu.
– Rugsėjo 24 d. muzikiniame teatre „NewYork“ vyks klausytojų ir žiūrovų metus lauktas flamenko festivalis „Siento Flamenko“. Ko tą vakarą tikėtis žiūrovams?
Lietuvos žiūrovai pasižymi nuožmiu dėmesiu ir ypatingu susikaupimu pasirodymo metu, o ovacijų tikrai negaili pasirodymo pabaigoje. Neretas ir ašarą nubraukia.
– Sakyčiau, kad būtų geriausia nesitikėti išvis nieko, o grįžti namo itin turtingam: su daug įvairių emocijų, tuksenančiais ritmais ir įkvėpimu dar labiau mylėti gyvenimą. Iš savo pusės pažadu, kad širdį atiduosiu visą, tad belieka jos ateiti ir pasiimti.
– Atskleiskite skaitytojams kelis savo artimiausius ateities planus. Atrodo, pasiekta jau tiek daug. Ar yra kur dar tobulėti?
– Žinote, kaip sakoma, „stovi vietoje, vadinasi, eini atgal“ (šypsosi). Meno pasaulyje apie tobulumą net kalbos negali būti, nes juk jo paieškos ir yra visos kūrybos variklis?
Kalbant apie planus, tai darbų sąrašas tikrai ilgas ir nerimastingai džiuginantis. Kol kažką vieną darau, dar du darbai mintyse laukia.
Ypatingai daug dėmesio pastaruoju metu skiriu „Flamenko šokio teatro“ rudens gastrolėms su flamenko šokio spektakliu „KARMEN: jei Dievas būtų moteris“ bei naujo spektaklio pastatymui, kurio premjera planuojama jau ateinantį pavasarį.
Su džiugesiu kasdien atveriu prieš trejetą metų įkurtos ir besiplečiančios „FLAMENKO.LT“ šokių studijos duris, kurioje moterys, užsikrėtusios flamenko virusu, mokosi ne tik šokti flamenko nuo pat pradžių, bet ir dalijasi pasitikėjimu bei entuziazmu. Neretai pagalvoju, kad apskritai norint mokytis ir tobulėti, noro tik ir tereikia. Juk labai daug dalykų ir vertingų akimirkų galima rasti visai čia pat ir kasdien.
