– Išleidote albumą ir daugiau negrįžote prie elektroninės muzikos. Kodėl?
– Matote, mano sritis – orkestrinė muzika. Kaip pirmojoje mano plokštelėje – „Estradiniai kūriniai“ (1972 m.).
Tuo metu buvo puiki bazė – Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestras, kuriam kūriau dainas, taigi toje sferoje ir gyvenau.
Dabar irgi daugelis Europos šalių nacionalinių radijų turi orkestrus, tik mes – ne. Žinote, tai – bukumo ir savigarbos stokos problema. Tiems, nuo kurių tai priklauso, neįmanoma išaiškinti, kad to reikia.
– Kartais atrodo, kad šiais laikais muzikoje iškyla ne tie, kurie kuria įdomią muziką, o tie, kurie turi daugiau draugų arba sugeba geriau pasireklamuoti.
– Be abejo, vadybininko veikla šiandien yra labai svarbi. Gyvenimas toks. Tačiau žmogus pirmiausiai turi judėti pats, tuomet jis bus išgirstas, o gal dar ir finansavimą gaus. Pirmiausiai reikia judėti pačiam ir nemiegoti.
abar irgi daugelis Europos šalių nacionalinių radijų turi orkestrus, tik mes – ne. Žinote, tai – bukumo ir savigarbos stokos problema.
– Kompozitorių sąjunga susilaukia nemažai kritikos dėl sustabarėjimo, konservatyvumo, ypač jaunesnės kartos atžvilgiu. Ką apie tai manote?
– Tikrai ne. Civilizuotame pasaulyje svarbiausia – „brandas“, tai, kas už tavęs stovi. Jeigu šito nėra, su tavimi paprasčiausiai niekas nesišnekės.
Kompozitorių sąjunga remia daug renginių, kelionių, stažuočių ir t. t. Darbai ten virte verda. Negalima sakyti, kad ji yra konservatyvi. Priešingai – ypatingai aktyvi.
– Ką manote apie dabartinius lengvosios muzikos kompozitorius?
– Gerai lengvai muzikai parašyti reikia dviejų dalykų: turėti melodijos dovaną ir logotipo jausmą. Juk tokia daina yra nedalomas logotipas: jeigu gaunasi, tai gaunasi. Yra tokių, kurių dainos pakankamai charakteringos ir įdomios, kurios gali išlikti.
Talentingų žmonių yra, tik jų profesionalumo laipsnis ne visada aukštas. Tačiau tai vėliau labai gerai pasimato. Ar kūrėjas sukasi tame pačiame intonacijų rate, ar sugeba keistis? Mėgėjai padaro vieną ir tai – jau jų lubos, viskas, vaizduotė baigiasi.
Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje dėstau kompoziciją. Kaip svarbu nesugriauti jaunam žmogui svajonės, paskatinti jį, kad jis judėtų į priekį, ieškotų. Niekada neskubu smerkti. Ir kartais sulaukiu puikiausio rezultato.
– Kaip vertinate, kai Jūsų kūrinius perdirbinėja šiuolaikiniai artistai?
Pavyzdžiui, „Nerijos“ aranžuotė „Pašauki mane“ – tiesiog saldainiukas. Kai padarė – taip ir prilipo. Netgi geriau už mane.
– Viskas priklauso nuo to, kas perdirbinėja. Yra puikių aranžuotojų. Keletą dainų tikrai fantastiškai yra aranžavęs Marijus Adomaitis.
Aranžuotojo fantazijai ribų nėra, jis gali elgtis, kaip nori, bet generalinį karkasą jis privalo išlaikyti ir nepridaryti harmonijos klaidų. Kitaip kūrinys išyra.
O variacijos yra džiaugsmas, tada kūryba nuskamba daug plačiau. Pavyzdžiui, „Nerijos“ aranžuotė „Pašauki mane“ – tiesiog saldainiukas. Kai padarė – taip ir prilipo. Netgi geriau už mane.
Žinoma, geriau, kai atsiklausia ir praneša autorių teises ginančioms organizacijoms.
