– Esate parašęs itin daug garsių estrados kūrinių. Tačiau nedaug kas žino, kad tai – būtent Jūsų kūriniai. Dažniausiai visi „laurai“ tenka atlikėjui, o ne kompozitoriui.
– Nuoskaudų nejaučiu. Vienas iš projekto „Dainų daina“ teigiamų aspektų – iš uždangos išlendantys kompozitoriai. Žmonės bent jau sužino, kaip jie atrodo.
– Jūsų dainas dažnai įdainuodavo Tomas Balčytis. Kodėl būtent jis?
– Jis buvo nepaprasto talento atlikėjas. Turėjo puikų didelės apimties balsą. Mano dainos dažnai ir reikalaudavo būtent tokio vokalo, bet koks balsas jų nebūtų išpildęs. O T. Balčytis turėjo ir tokį gaivų tembrą, kokybišką tartį.
Pats jį treniravau, jeigu būtų mokęsis, būtų buvęs puikus dainininkas, tačiau jam to nereikėjo, jis užsiėmė pedagoginiu darbu Šilutėje, tiek jam ir užteko.
– Pirmiausiai parašydavote muziką, o paskui jai būdavo sukuriami žodžiai. Kaip atsirinkdavote poetus, kurie tai padarydavo?
– Rinkdavausi geriausius. Vytautas Bložė, Vladas Šimkus, Stasys Žlibinas... Vieni buvo modernesni, kiti – nuosaikesni... Duodavau jiems schemą ir jie kurdavo. Jeigu man kas nepatikdavo, kartu suderindavome pokyčius. Jeigu V. Bložei nepatikdavo mano pataisos, aš jau klausydavau. Jo tekstai, rašyti mano dainoms, yra tikri poezijos perlai!
– Ar pats dar kuriate muziką?
– Taip, stengiuosi. Spalio 10 d. Šv. Jonų bažnyčioje bus premjera šventinės sonatos, skirtos bažnyčios vargonų atstatymo 15-mečiui. Jaučiu sentimentalius jausmus vargonų muzikai, todėl sugalvojau tokį projektą.
– Ar Jums kūryba jau yra darbas, tai yra, galite bet kada atsisėti ir sukurti naują kūrinį, ar vis dar ieškote įkvėpimo?
– Matote, pirmiausiai reikėtų atsakyti, kas yra tas įkvėpimas. Igoris Stravinskis yra išaiškinęs, kad labai daug dirbant, siekiant tam tikro tikslo, kažkuriuo momentu ateina trumpalaikis nušvitimas. Tada pamatai visą kūrinio perspektyvą, žinai, kur link jis veda. Praeina keletas minučių – viskas dingsta. Gali nors ir galva į sieną trankyti – viskas.
Yra muzikinė idėja, ką man norėtųsi padaryti. Nė vienas iš mano akademinių kūrinių stalčiuje negulėjo. Visi yra ir buvo grojami.
Yra muzikinė idėja, ką man norėtųsi padaryti. Nė vienas iš mano akademinių kūrinių stalčiuje negulėjo. Visi yra ir buvo grojami. Skųstis, kad niekam mano muzikos nereikia, tikrai negaliu. Atlikėjai mielai groja, o aš mielai su jais bendradarbiauju. Jeigu jau mane kviečia, vadinasi, reikia daryti.
– Ar turite neišleistų elektroninės muzikos kūrinių?
– Matote, aš nedarau galutinės produkcijos. Mano tikslas – parašyti natas. Bet jau daug metų nebelendu į lengvąją muziką.
Per trejus metus sutvarkiau „Disko muzikos“ klavyrus ir t. t. Kompozitorių sąjunga išleis natas. Akustiniai įrašai gali išsitrinti; jeigu natos surašytos ant popieriaus, jos liks tiek, kiek švies saulė.
Juk dažniausiai lietuviškų kūrinių natų, net tų populiariųjų, neįmanoma rasti. Amerikoje muzikos bibliotekose išleisti tomai natų, kokių tik nori, o pas mus to nėra. Sėdau ir padariau. Kol kas tik „Pašauki mane“ nėra. Iš viso bus išleista apie 20 dainų natos.
– Domitės aviacija ir automobiliais. Tai žinant, turbūt nekyla klausimas, iš kur kilo Jūsų kūrinys „Berniukams“.
– Sūnus neseniai padovanojo antrą automobilį – „Cadilac“ 1992 m. Su žmona pasivažinėjame, dalyvaujame sąskrydžiuose.
Aviacija man yra kaip menas. Vertinu lėktuvus kaip kūrinius, mane žavi žmogaus minties polėkis, formų žaismas. Žinau net lėktuvų tipus, mane tai įkvėpia.
Kalbant apie „Berniukus“. Pirmasis ją atlikęs dainininkas Antanas Čapas vėliau ir tapo pilotu. Labai gerai pataikėme jį pasirinkdami.
