Ar esate patyrusios tą jausmą, kai jūsų galvoje nuolat skamba „turiu padaryti“, „privalau spėti“, „reikia atrodyti“? Šiandienos moteris dažnai įkalinama toksiškame „reikia“ voratinklyje, o tobulumo siekis tampa nuolatine, sekinančia kova. Tačiau ką daryti, kai kūnas ir siela ima šauktis pagalbos? Meditacijų mokytoja Maya Grey tvirtina: sustoti ir atsipalaiduoti yra ne prabanga, o būtinybė. Ji kviečia permąstyti požiūrį į save ir atrasti meditaciją, kaip įrankį, padedantį ne tik išgyventi, bet ir išmokti klestėti, nepaisant išorinio pasaulio spaudimo. Konferencijoje „(ne)Tobula moteris. Moters balsas“ spalio 11 d. Maya Grey šiuolaikinėms nuolat skubančioms moterims aktualia tema skaitys pranešimą „Išgyventi ar klestėti? Vidinio augimo dovanos ir iššūkiai“. Kokia pranešėjos patirtis, nueita kelionė, įžvalgos ir praktiniai patarimai apie meditacijos praktikavimą kasdien bei jos naudą – atvirai šiame pokalbyje.
Kaip save pristatytumėte – kas Jūs?
Žmogus, kuris visada nori daugiau.
Kas Jums pačiai buvo pirmasis susitikimas su meditacija – nuo ko viskas prasidėjo?
Viskas prasidėjo nuo depresijos. Kadangi esu žmogus, kuris visada nori daugiau, tai ši toksiška savybė perlipti per save, prisiversti, pareikalauti ir privedė iki depresijos. Aš buvau visiškai pamiršusi save ir dominavo tik blogasis, toksiškasis „reikia“. Toks požiūris ilgai neveikia. Tiesa, jis veikė kurį laiką, bet po to pasivijo nemeilė sau ir kūnui tapo nebepakeliama. Vieną dieną pasakiau: „Išvykstu į Indiją medituoti“. Ten prieš 18 metų ir prasidėjo mano pirmasis tikras susitikimas su savimi. Per meditaciją aš supratau, kad savo gyvenime turiu viską išskyrus savo gyvenimą.
Kodėl, Jūsų manymu, tiek daug žmonių vis dar galvoja, kad meditacija – tai sudėtinga arba ne jiems skirta praktika?
Jeigu žmogus galvoja, kad meditacija ne jam, ji jam nepadės. Mes gyvename nuostabiais laikais, kai yra daugybė prieinamų įrankių – kažkam sportas, kažkam ekstremalūs užsiėmimai, kelionės, o kažkam meditacija. Jei žmogus galvoja, kad norėčiau pabandyti medituoti, bet turbūt ten sudėtinga, tai ir nepradės, kol nepabandys. Meditacija labai skiriasi nuo mūsų išorinio gyvenimo. Išoriniame gyvenime esame įpratę gyventi tikslais ir pasiekimais. O meditacija yra absoliučiai priešingas procesas tikslams ir pasiekimams. Nesugebėjimas nusistatyti sau realių lūkesčių, kokio rezultato galima tikėtis iš meditacijos, labai apsunkina procesą. Lygiai taip pat ir aš išvykau į Indiją galvodama, kad va tuoj visiems aš parodysiu, kaip reikia medituoti. Galvojau, jau kaip užmedituosiu Indijoje, tai būsiu pati geriausia meditatorė. Į procesą aš žiūrėjau kaip į pasiekimą, kaip į dar vieną kovą, kurią reikia laimėti. O meditacija yra absoliutus atsipalaidavimas. Pradžioje yra gerai turėti žmogų, kuris gali į meditaciją atvesti ir padėti susireguliuoti tuos lūkesčius, suprasti, ko galima iš meditacijos tikėtis, o ko ne. Tai ir yra sudėtingiausia, nes žmogus galvoja, kad užsimerksiu ir pasinersiu į totalią nirvaną, bet taip niekada nenutinka. Vis tiek yra mintys, reikalai ir tada žmogus sako – nesąmonė čia, neveikia ta meditacija, aš tik pasėdėjau, pagalvojau kažką ir viskas. Tam ir reikalingas mokytojas, kuris galėtų paaiškinti, ką meditacijoje daryti, kad būtų paprasčiau pradėti. Toliau jau yra savaime suprantamas procesas, į kurį lengvai įsivažiuojama.
Kaip paprastai paaiškinti niekada nebandžiusioms moterims, kas yra meditacija?
Meditacija plačiąja prasme yra proto nuraminimas, o supaprastinus – tai yra proto perjungimas. Ar patinka triukšmas galvoje? Ar patinka nuolatos abejoti, neapsispręsti, nuolat nežinoti ar gerą sprendimą priėmei, visą laiką vieną daryti, kito norėti, trečio bijoti, ketvirtą galvot? Greičiausiai norėtųsi aiškumo, ramybės, lengvumo, pasitikėjimo, mažiau kontrolės. Tai ir yra meditacija – proto nuraminimas arba bent jau triukšmo perjungimas į harmoningesnę būseną.
Jeigu ateinu į pokalbį supykusi – gausis konfliktas. Jeigu ateinu į įtempta pokalbį rami, atsipalaidavusi, tai greičiausiai rasiu sprendimą. Tai ir yra vienintelis skirtumas – sudėtingo pokalbio pradžia yra kitokia bei rezultatas yra visai kitoks.
Nuo ko geriausia pradėti, jei noriu išbandyti meditaciją namuose – ar užtenka kelių minučių, ar reikia iš karto ilgų praktikų?
Iš vienos pusės atsisėsti, užsimerkti, pasinerti į save užtenka kelių minučių. Jeigu niekada gyvenime to nedarėte ir net nežinote nuo kurios vietos pasinerti į save, tai greičiausiai pasinersite į tas pačias mintis, liksite tuose pačiuose reikaluose. Čia ne meditacija. Dėl to rekomenduoju pradėti nuo kažko, kas yra vedama. Pavyzdžiui, visos mano „YouTube“ kanale esančios meditacijos yra vedamos, todėl kad iš pradžių gali nepavykti proto pilnai nuraminti, atsipalaiduoti. Tikrai galima dienos eigoje rasti valandą meditacijai, jeigu norime padovanoti sau atsipalaidavimo, persijungimo dovaną. Jeigu žmogus turi gebėjimą užsimerkti ir prapulti viduje, tylą įsijungti, tada tikrai užtenka kelių minučių. Jeigu niekada to nedarėte, tai vedamos meditacijos padeda nors ir lėčiau, bet lengviau pradėti praktikuoti.
Kokias klaidas dažniausiai daro pradedantieji medituotojai ir kaip jų išvengti?
Neaiškūs ir nerealūs lūkesčiai – pagrindinė klaida. Mes įsivaizduojame, kad mane dabar turi visiškai atjungti, turiu prapulti į kažkokią prapultį, kurioje nė vienos mintelės nebebus. Bandoma medituoti ir tai, kas turėtų padėti atsipalaiduoti, duoda dar vieną priežastį save pabarti – ir medituoju aš blogai, kodėl man nesigavo atsijungti. Neturime realios atramos savo lūkesčiams, ką meditacija gali duoti. Tam pradedama nuo vedamų meditacijų, nes jos kažkur nuveda, kažką padaro, kažkas atsijungia, pakeliauja vizualizcijose, pamiega ir visa tai yra daug geresnis rezultatas negu plakti save dėl to, kad kažkas nesigavo.
Kaip meditacija veikia mūsų kūną ir psichiką – kuo ji gali padėti, kai jaučiamės pavargusios, perdegusios, patyrusios stresą?
Meditacija galingai veikia streso hormoną – kortizolį. Kiekvieną kartą, kai tik užsimerkiama, pakvėpuojama, užsidedamos ausinės ir klausomasi gražios muzikos, mūsų visi hormonai ima reguliuotis, streso atsakas, refleksas „kovok arba bėk“ mažėja, atsiranda galimybė pažvelgti į išgyvenimo mechanizmą ir pajausti klestėjimo būseną. Apie ką aš ir konferencijoje kalbėsiu, kur yra skirtumas tarp išgyvenimo ir klestėjimo. Tą meditacija duoda. Nuo streso jokiais kitokiais būdais nepabėgsime. Jeigu stresuojame, tai ir stresuojame – galime galvoti, ką norime, galime paleidinėti, stengtis nestresuoti. Galime padaryti pauzę ir pabandyti perjungti savo protą į kažką truputį gražesnio. Ne 100 procentų, bet jei 10 proc. palengvėjame, tai jau yra labai daug. Stresinėje situacijoje užsisuka ratas – jaučiu, kad stresuoju ir dar stresuoju dėl to, kad žinau, jog stresas yra blogai. Gaunasi stresas kūbu ar kitu laipsniu – stresuoju dėl to, kad stresuoju, nes turėčiau nestresuoti ir tada galvoju, kad esu iš viso blogas žmogus, stengiuosi stresą užgniaužti, o stresas tik dauginasi. Arba būna supykstu dėl to, kad mane kas nors supykdė, supykstu ant to žmogaus, bet ant savęs supykstu dėl to, kad supykau ir taip supykstu dar labiau – aš gi geras žmogus ir neturėčiau pykti, kodėl taip atsitiko? Racionaliai mes to pakeisti negalime. Vienintelis variantas yra persijungti į kažką kitą.
Kaip Jums pačiai tarnauja meditacija? Kaip Jūsų gyvenimas pasikeitė, pradėjus eiti šiuo keliu?
Mano nuolatinis noras turėti daugiau turi dvi puses. Viena – gražioji, kur aš niekada nesustoju, vis noriu judėti. Tada turiu energijos, visą laiką ieškau, kaip savo gyvenimą pagerinti, noriu daugiau. man įdomu, kas yra toliau. Negražioji pusė – galiu save perlenkti, mano protas gali šuoliuoti septinmyliais žingsniais ir aš nebespėju pasidžiaugti tuo, ką turiu. Meditacija yra mano duona kasdieninė tam, kad aš sustočiau, pasidžiaugčiau, jog esu gyva, tuo ką turiu, kad sustabdyčiau protą, kuris jau pats įsivėlė į savo planus, siekimus, įgaučiau platesnę perspektyva ir tada su visu savo dideliu noriu turėti daugiau galėčiau judėti į priekį konstruktyviai nebeįvarydama savęs į depresiją. Iš ramybės ir iš savo vertės pajautimo, ką man duoda meditacija, suvokiu – aš esu ir mano buvimas, mano vertė nepriklauso nuo to, ką aš gausiu iš išorės. Atgaunu savo resursą iš vidaus. Mano dienotvarkė gali būti labai pilna visko, bet aš žinau, kad ją susidėliojau iš noro duoti ir dalintis, džiaugtis, kurti, o ne iš baimės, kad prarasiu, pasirodysiu bloga, neįtiksiu kažkam. Mes visi esame pavyzdžiai kitiems ir man yra labai gražus sau priminimas, kad kitas žmogus visada į mane ar kitą žiūri ir daro išvadas. Arba mokosi, arba nusprendžia taip nedaryti savo gyvenime. Nuostabu suvokti, kokie mes visi esame susiję. Pasakymas „mes visi esame viena“ ir kad tu esi ta geroji motyvacija man rūpintis savimi, nes tokiu būdu aš geriausiai galiu padėti kitiems. Aš tikrai galiu būti naudinga kitam, kada žinau, kad ta nauda yra sielų lygmenyje, o ne ką mano ego sugalvojo, kaip aš turėčiau įtikti, įsiteikti, kažką įrodyti ir pan. Siekti rekordų nėra blogai, jeigu tai yra tavo aistra ir motyvuoja tapti geresniu, siekti daugiau. Man yra gera, kai mane užvaldo kokia nors idėja ir aš einu bei viską darau dėl jos. Bet toje vietoje ir reikalinga meditacija, kad tai netaptų toksišku „padarysiu viską vardan to tikslo“, o būtų gražu, naudinga ir man, ir pasauliui aplink mane. Problemos neišnyksta, bet pasikeičia reagavimo būdas į jas. Ar tai išsprendė problemą galutinai? Bet tavo gyvenime kitokia reakcija nesugriovė tavo gyvenimo ir atnešė kažką naudingo. Pakeisk savo požiūrį ir viskas pasikeis.
Ar meditacija gali iš tikrųjų gydyti emocines žaizdas ir traumas – kokią įtaką tai daro mūsų santykiams ir savivertei? Kaip? Kodėl?
Gydyti negali. Jeigu yra reali trauma, požiūrio pakeitimas, nusiraminimas yra tinkami tam kartui. Jeigu yra reali liga ar žaizda, jai reikalingas gydymas, kuris eina giliau negu vien meditacija, proto nuraminimas. Be proto nuraminimo bus sunku gydytis. Jeigu eisime iš streso, kovos, noro perlipti per save, sau nepadėsime. Meditacija gali būti kaip papildai, bet ne vaistai. Jeigu ranka yra sulūžusi, tai meditacija nepadės – reikia gydymo. Bet meditacija padės tą lūžusią ranką gydyti lengviau, greičiau, efektyviau nors gydymo ji nepakeis. Meditacija yra papildai ir kada ranka dar nelūžo, kada ranką tiesiog skauda. Galime atsisėsti ir pakalbinti ją, padėti sau nusiraminti, atsipalaiduoti, spręsti problemą, kol ji nepavirto realia trauma. Bet jeigu trauma jau įvyko, tai meditacija gali būti papildas prie terapijos, gydymo.
Kaip atrodo Jūsų asmeninė meditacijos praktika šiandien – kiek laiko tam skiriate ir kas Jums labiausiai padeda?
Mano meditacija jau nėra tokia, kad aš tiesiog sėdžiu tyloje. Tai – mano nuolatinis stebėjimas savo proto. Aš esu išmokusi tą daryti. Kada pradedu slysti į streso būseną, aš tiesiog stebiu save ir tai yra mano meditacija. Aš galiu greitai pakeisti mintis, požiūrį, jeigu reikia, atsisėsti, nusiraminti kelias minutes, kad protas persijungtų. Realūs ritualai yra pusvalandis ryte, pusvalandis vakare ir dar kiek spėju dienos eigoje – mano duoklė mano protui, kad jis konstruktyviai dirbtų mano naudai. Kasdien.
Ką patartumėte moteriai, kuri sako neturiu laiko medituoti? Kokia trumpa praktika galėtų padaryti skirtumą net labai užimtos dienos metu?
Pasakymas, kad neturiu laiko medituoti, tai tas pats kaip neturiu laiko rūpintis sveikata. Nieko tokio – atsiras. Atsiras laiko, kai atsigulsite į lovą, atsidursite ligoninėje – tokia realybė. Iš tikro mes laiko turime, tiesiog neturime nusistatę savęs kaip prioriteto ir dėl to mes visą laiką turime laiko paskrolinti, pakabėti visiškai be prasmės, bet dėl savęs visada pritrūkstame. Siūlyčiau prioritetus pasidėlioti. Tikrai būna gyvenime etapų, kada nelieka nė minutės, griūname į lovą, pamiegame, atsikeliame ir vėl varome. Viskas su tuo yra gerai. Bet jeigu nėra tokia situacija, visa kita yra prioritetų klausimas.
Ką norėtumėte, kad moterys išsineštų iš Jūsų pranešimo konferencijoje?
Labai norėčiau, kad moterys ir šiaip žmonės pajaustų savo vertę. Aš savo buvimu, ne savo darymu, ne savo pasiekimais, ne savo įrodymais. Aš savo egzistavimu esu svarbi ir vertinga. Tokia kokia aš esu: vienos apvalios, kitos kūrybingos, dar kitos energingos, trečios ramios, kitos nesustabdomos. Mes tiek daug laiko iššvaistome lygindamos save su kažkokiu tobulumu. Tobulumas yra procesas ir šiandien aš tobulai tokia, kokia esu šiandien, o rytoj busiu tobulai tokia, kokia būsiu rytoj. Aš leidžiu sau augti su visu tuo, ką žinau, ką išmokstu. Tam kad augčiau, reikia pripažinti, kad dabar aš ne viską žinau ir ne viską galiu. Aš galiu mokytis. Deja, mes norime iš karto būti tobulos visais atžvilgiais ir tada būna sudėtinga. Labai norėčiau, kad moterys išsineštų savo vertės pajautimą ir leidimą sau būti, kokia esu.
Ar stresuojate viešai kalbėdama? Gal galite pasidalinti meditacija, praktika ar kitu įrankiu, kas Jums padeda?
Aš jaudinuosi. Man patinka tas jauduliukas ir labai patinka būti ant scenos. Žmonės bijo, kad juos teis. Mano viduje senokai įvyko pokytis – lipu ant scenos ne tam, kad gaučiau, o duočiau. Džiaugiuosi galėdama dalintis kuo pati gyvenu, ką galvoju. Jaudinuosi, bet tai labai malonus stresas, nekantrauju kuo geriau pasidalinti, kas mano viduje. Turiu greitų praktikų greitai sugrįžti į save. Naudoju Ho'oponopono praktikas, bet didžiąja dalimi yra viduje ramus savo vertės suvokimas. Tai nereiškia, kad aš dabar išeisiu ir visus apdovanosiu savo buvimu, bet tiesiog išeinu ir dalinuosi lygi tarp lygių. Aš ir klausytojai tampame lyg draugų ratas, kuris nebekelia streso – tiesiog susitinkame ir pasikalbame.
Kodėl pati dalyvaujate „(ne)Tobula moteris“ konferencijoje? Ar reikalingi tokie renginiai moterims? Ką išsinešate iš tokių renginių Jūs pati?
Kaip ir minėjau – draugų ratas, moterų ratas. Moterų bendrystė yra archetipinė. Kol vyrai po vieną eina medžioti, moterys visada yra bendrystėje: mamos, močiutės, dukros kartu augina vaikus, maistą gamina ir pan. Archetipinis suvokimas – moterys nori būti kartu. Manau, kad tai yra labai reikalinga moterims ir moterų energijai tiesiog pabūti toje moterų bendrystėje, draugių rate, pasisemti moterų bendrystės.
Ko palinkėtumėte moterims, kurios ieško moterų bendrystės, bet nedrįsta žengti žingsnio, kad patirtų tai?
Žingsnio žengimas ir yra atsakymas. Iš vienos pusės archetipinė moterų draugystė yra bendrystė. Pavyzdžiui, viena atsineša uogų, kita grybų, dar kita morkų ir iš to gamina kažką, kas bus naudinga visoms. Bet iš kitos pusės turime moterišką draugystę – susirinks moterys vien apie savo moteriškus reikalus kalbėtis. Būtent ta patirtis, kada pamatome, kad iš tikrųjų tai yra ne apie tai, kur susirenka moterys pasirodyti suknelių ar rankinių, kurios gražesni. Susirenkame tokios, kur žinau, ko aš nežinau ir atvirkščiai. Tame mes tarsi kažką pasidaliname ir pasigaminame pagal minėtą archetipą, kas bus naudinga kiekvienai. Jeigu yra abejonė, greičiausiai todėl, kad nepasitikime moterų bendryste. Kviečiu pabandyti, pamatysite moterų bendrystė gali būti labai švelni ir labai apdovanojanti.
Apie taip, kaip save geriau išgirsti ir būti išgirstai, apie tai, kaip autentiškai išreikšti savo balsą ne tik per kūną, judesį, bus jau septintus metus vyksianti konferencija „(Ne)Tobula moteris“, kuri suburs moteris iš visos Lietuvos atviram ir nuoširdžiam pokalbiui apie „Moters balsą“. Konferencijos tikslas – padrąsinti moteris atrasti savo autentišką balsą, mokytis jį reikšti viešumoje, darbe, santykiuose ir kasdienybėje. Renginio programoje – 15 įkvepiančių pranešėjų iš įvairių sričių, temos apie santykius, savivertę, išvaizdą, viešąjį kalbėjimą bei profesinės tapatybės paieškas.
Daugiau informacijos apie programą ir bilietų įsigijimą galima rasti oficialioje svetainėje: https://netobulamoteris.lt/ . Konferencija „(Ne)Tobula moteris“ vyks spalio 11 d. Vilniuje, LVSO salėje.[LK1]
Bilietus galite įsigyti jau dabar: https://shorturl.at/5ZQu0
