Sprendžiant iš visa ko, o labiausiai iš pašnekesių terasoje priešais Pavilijoną – ne. Mėgindamas tą nuotaiką apibūdinti, nesakyčiau, kad jaučiuosi grįžęs į jaunystę – greičiau kad būčiau užpildęs vieną kadaise prašoktą raidos etapą. Trijų akordų rokenroliukai su priedainio skanduote, kurie Roko maršo laikais paliko šaltą, dabar suėjo kuo puikiausiai. Nes žinau, kiek jie sveria ir su kuo valgomi (be to, labai gali būti, kad Atsuktuvas ir Ko. dabar juos groja profesionaliau).
O dėl šokiruojančios saviraiškos ir maišto gesto man viskas buvo aišku ir anais, ir šiais laikais; šiandien visa tai atrodo dar mieliau, nes pasaulis maištauja kitaip, o tikriau sakant, nebemaištauja, nes bent jau išoriški šokiravimo būdai tapo šou verslo dalimi ir inscenizuojami konvejeriu, vis sparčiau kintančiomis formomis – žinia, norint išlaikyti daugumos dėmesį, nusibosti ir kartotis draudžiama.
Naugarduko skverelyje, kuriame chebra vėsinosi po „Paviliono“ pirties, irgi buvo dalijamasi – prisiminimais apie senus gerus laikus, alumi plastikiniuose bokaluose ir cigaretėmis.
(Čia apytikrė santrauka minčių, kurias terasoje rutuliojome su Povilu L. )
Taigi „standartinis“ pankiškas šokiravimas vėl atsidūrė išeities taške: nedidelėje bendrijoje savo įsitikinimams likusių ištikimų originalų, arba pas tas formas kaip savas atradusį jaunimą – kaip ana tarp staliukų ir stikliukų pogo pavariusi kompanija. Vadinasi, turime reikalo su asmenišku, tvirtu pasirinkimu. Tai juk simpatiška, tai gražu, ar ne?
(Nes gražu yra gražu visa tai)
Antra vertus, laisvarinkininkų uzurpuotame krašte asmeninio ir visuomeninio maišto žiauriai trūksta. Todėl Kasčio Minkausko „Turboreanimacijos“ politiniai gabalai skambėjo absoliučiai aktualiai. Kas žino, galbūt – tikėkimės – netolimoje ateityje garo spaudimas į dangčius padidės, ratas pasisuks, ir pankiška laikysena, ir tokios dainos vėl kaip ir prieš trisdešimt metų atsidurs išsilaisvinimo sąjūdžio smaigalyje?
Koncerte sutikau ir kitą legendą – Varveklį, specialiai atvykusį iš Londinium. Vyksme jis dalyvavo ypatingomis teisėmis: maždaug, toks nesusigaudantis, nuėjęs į savo pasąmonę magiškas talismanas-šamanas, kuris ničnieko nedaro, tačiau vien jo buvimo užtenka įsitikinti, jog punks not dead ir su anarchy dar ne viskas prarasta. Atsuktuvo pakviestas scenon, jis užsiropštė ant jos ir pakriokė keletą priedainių, visai sąmon(j)ingai pabendravo su publika, pratęsdamas pasiūlytą Putin chuilo temą.
Naugarduko skverelyje, kuriame chebra vėsinosi po „Paviliono“ pirties, irgi buvo dalijamasi – prisiminimais apie senus gerus laikus, alumi plastikiniuose bokaluose ir cigaretėmis.
(Ačiū ir ačiū!)
Kai pro šalį prasvyravo pasirodymą baigęs Varveklis, nustebęs paklausiau savęs, kodėl man anksčiau į akis nekrito jo panašumas į Johnny Rotteną? Ta pati veido forma, žvilgsnis, išraiška... Jei yra žmonių, kurių išvaizdoje įrašytas likimas, tai Varveklis neabejotinai vienas iš jų. Šiuo požiūriu visiškai dėsninga, kad pankavimo bangai nuslūgus, jis emigravo, arba, tiksliau pasakius, grįžo į pankų tėvynę.
– O, tu nusipirkai laikrodį, – pamačiusi juodą bilieto apyrankę, ryte paklausė žmona.
– Jo, tikrai. Nuskilo. Kietesnis už visus roleksus – rodo pankovą laiką.
