Dabar populiaru
Publikuota: 2015 gruodžio 17d. 15:37

Marija Simona Šimulynaitė: padėkočiau „Depeche Mode“ už įkvėpimą įkurti baleto teatrą

Marija Simona Šimulynaitė
Asmeninio archyvo nuotr. / Marija Simona Šimulynaitė

Gruodžio 18, 19 dienomis Šokio teatre savo pirmuoju spektakliu „Kitas pasaulis“ pagal pasaulyje puikiai žinomos grupės „Depeche Mode“ muziką Baltijos Baleto teatras mini savo pekerių metų gimtadienį. Šia gražia proga pakalbinome teatro įkūrėją, choreografę, režisierę, šviesų dailininkę Mariją Simoną Šimulynaitę.

– Šiemet Baltijos baleto teatras švenčia 5 – tąjį jubiliejų. Sakykite, kaip jaučiatės pasitikdama, kad ir kuklų, tačiau jubiliejų?

– Jaučiuosi dviprasmiškai. Iš vienos pusės atrodo, kad mano kūdikis „Baltijos baleto teatras“ jau yra pensininkas, nes gyvuoja bene 60 metų. Jo kelias buvo be galo sunkus. Jis išgyveno keturis pasaulinio karo kruvinus frontus, bet liko gyvas... O greta suvokiu, kad jam tik 5 metai. Atrodo, jog viskas prasidėjo taip neseniai, lyg užvakar... Iš tikrųjų viskas dar priešakyje. Jam reikia tiek daug visko išmokti, pamatyti, suprasti, pajausti. Labiausiai džiugina tai, kad, visai neseniai pajutau, jog nesu vienišas karys mūšio lauke. Šalia manęs atsirando tie tikrieji kolegos, tikrieji žmonės, kurie kartu su manimi gali paskutinę odą nusilupti dėl bendro tikslo. Tai šiek tiek gąsdina, nes tokie žmonės pusiaukelėje nesustoja, jie kovoja iki galo. Taigi reziumuojant – jaučiuos kaip Žana Dark, arba eilinis Rajenas...

– Papasakokite, kaip atsiradote baleto pasaulyje?

– Baleto pasaulyje atsidūriau labai netikėtai. Kai buvau penkerių metų, dėl sveikatos problemėlių mama nusprendė skubiai man surasti kokį nors „aktyvaus gyvenimo“ nišą. 1986 metais ji mane atvedė į Profsąjungų rūmus. Tuo metu ši įstaiga klestėjo. Iš gausybės įvairiausių būrelių buvo galima išsirinkti bet kokį aktyvų užsiėmimą. Kaip vakar viską atsimenu.

Pirmame aukšte garsiai trepsėjo liaudies šokai. Išsigandau ir kategoriškai pasakiau „NE“. Antrame aukšte žmonės keistai raitėsi, ir šokdami keistus batus su vinimis kulnuose dėvėjo. Pramoginiai šokiai per daug pavojinga. Griežtai „NE“. Mama ėmė nervintis, kai staiga trečiame aukšte atsidarė salės durys, o ten kairėje pusėje apsnūdusi koncertmeisterė pianinu grojo Delibo valsą iš baleto „Kopelija“, o dešinėje pusėje, prie lazdos, stovėjo daugybė mažų mergaičių, kaip lėlyčių. Be abejo, tai iš karto paveikė mano vaikišką psichiką ir aš susirgau baleto virusu. Sakiau: „MAMA NORIU“. Tai buvo šokių kolektyvas „Liepsnelė“. Jį lankė tokios primabalerinos kaip Eglė Špokaitė, Nelė Beliakaitė, Jolanta Valeikaitė, Živilė Baikštytė ir kt. Kolektyvo valdžia puikiai įvertino mano duomenis ir priėmė šokti, tenais šokau šešis metus.

Paskui sekė baleto mokykla – ją baigiau geriausiais įvertinimais. Po to turėjau šokti LNOBT (Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre), bet kaip tik tuo metu visiškai atsitiktinai įstojau į LMTA (Lietuvos Muzikos ir teatro akademiją). Studijavau teatro režisūrą pas Rimą Tuminą ir apsigyniau magistro laipsnį. Studijuojant paskutiniuose kursuose vėl visiškai atsitiktinai atsidūriau Estijos, Suomijos, Stokholmo teatruose. Ten greta daugybės žinomų režisierių atlikau praktikos darbus. Šokau, mokiausi apšvietimo dizaino bei inovatyvių šiuolaikinių technologijų pagrindų. Estijoje pastačiau pirmąjį dramos šokio spektaklį, su kuriuo grįžau į Lietuvą. Nuo tada pradėjau dirbti su šiuolaikinėmis operomis kaip režisierė ir choreografė. Pastačiau keletą spektaklių Klaipėdos muzikiniame teatre, o 2010 metais įsteigiau Baltijos baleto teatrą.

Šiuo metu, mano gyvenimo aprašyme galima rasti apie 20 spektaklių.

Goodlife photography/Marija Simona Šimulynaitė
Goodlife photography/Marija Simona Šimulynaitė

– Esate profesionali balerina, choreografė, dėstytoja, spektaklių ir televizinių koncertų režisierė. Darbo atrodo į valias. Kas jus paskatino įkūrti savo teatrą? Kokia slypi istorija?

– Važinėjant po užsienio teatrus, sutikdavau daug šokėjų, kartu su manimi baigusių baleto mokyklą. Su jais nuolat kalbėdavome apie tai, kaip būtų tobula, jei galėtume Lietuvoje turėti alternatyvą klasikiniam baletui, jei būtų bent viena trupė, kurioje būtų galima šokti neoklasiką, šiuolaikinį baletą, nes, deja, to nebuvo. Pati sukau galvą, kaip šią svajonę įgyvendinti... Po Klaipėdos muzikiniame teatre pastatyto spektaklio „Spragtukas“ gastrolių Vilniaus šokio tetare, įvyko netikėtas susitikimas su Nacionalinės M.K. Čiurlionio meno mokyklos direktoriumi gerb. R. Kondratu. Jis buvo tas asmuo, kuris mane paskatino nebijoti ir įsteigti trupę. Jis padėjo gauti viską, kas buvo būtina mano jaunojo teatro gyvenimo pradžiai. Subūriau baleto šokėjus, draugus, kolegas. Taip mes palengva pradėjome gyvuoti.

– Jūsų trupėje šoka, profesionalūs baleto šokėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir Italijos, Rusijos, Estijos. Sakykite, kaip jums pavyko suburti internacionalinę trupę Lietuvoje?

– Pirminė idėja buvo suburti Baltijos šalių grupę, nes glaudžiai bendravau su Estijos, Latvijos, Baltarusijos šokio bei teatrų atstovais. Kai išvykau atgal į Lietuvą iš Tartu teatro „Vanemuine“, regis, paskui mane vienas po kito atsikraustė gyventi į Vilnių kolegos, draugai šokėjai, kurie šoko kartu su manimi Estijoje. Dalis jų buvo iš Maskvos, Novasibirsko, kiti iš Baltijos šalių. Taip pat per pastaruosius metus pradėjome bendradarbiavimą su prancūzų teatru „Le palais d‘hiver St. Petesbourg ballet“ . Prancūzai kreipėsi į mane dėl atrankos organizavimo, juos nukreipiau į mūsų Baltijos baleto teatro vadybą, nuo to ir prasidėjo tolimesni mūsų bendri projektai.

– Neoklasikinis baletas „KITAS PASAULIS“ buvo pirmasis jūsų kūrinys Baltijos baleto teatre, kaip gimė šio spektaklio idėja?

– Dar baiginėjant darbus Estijoje, formavosi būrelis kolegų, su kuriais eidavome iš proto dėl „Depeche Mode“ muzikos. Aš fantazuodavau, kaip mes visi pastatysime baletą pagal šią muziką. Būdavo linksma, kildavo daug minčių, Pamenu, kaip Tartu mieste, mano mažo nuomuojamo butelio virtuvėlėje, visi pagal „Depešus“ susigrūdę šokdavome ir įsivaizduodavome, kad esame scenoje. Po to Vilniuje į mano rankas papuolė Haruki Murakami romanas „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“. Jį perskaičius, man viskas susidėliojo į savo vietas. Atsirado dar daugiau šokėjų, kurie buvo „Depeche Mode“ fanai, tarp jų ir primabalerina Neli Beliakaitė, kuri man labai palaikė spektaklio kūrimo procese. Taip mes ir pastatėme spektaklį „žvėrį“.

Asmeninio archyvo nuotr./Marija Simona Šimulynaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Marija Simona Šimulynaitė

– Jūsų sukurti kūriniai („Arachnė“, „Diagnozė: vyras“, „Saulės smūgis“, „Vaivos juosta“) pasižymi autentiškais siužetais, šokio pasaulyje nenaudotomis literatūrinėmis medžiagomis. Sakykite, kur ieškote įkvėpimo?

– Dalis įkvėpimo ateina savaime. Patys kūriniai mane susiranda, o aš jiems niekada negaliu atsakyti „NE“, nes nieks niekada šiaip sau pas mus neateina. Kita dalis gimsta iš knygų, muzikos ir filmų. Dievas davė galimybę augti namuose, kuriuose yra labai didelė tėvų biblioteka, fonoteka ir videoteka. Nuo mažens teko gyventi knygų puslapiuose, kuriuose begalė vaizdų, idėjų – tai tarsi beribė galaktika. Dabar nerandu internete to, ką gaunu knygose. Įkvėpimas gimsta staiga ir nesuprantamai, nesvarbu, kokiose vietose ir su kuo esu.

– Spektakliuose „Kitas pasaulis” ir „Vaivos juosta” galime pastebėti, jog visai nenaudojate įprastinių dekoracijų ir butaforijos, daug dėmesio skiriate apšvietimui ir video projekcijomis? Jūs tampate netik spektaklių režisiere, choreografe, bet ir scenografe. Sakykite, kur jaučiatės stipriausia, kuri sritis jums įdomiausia?

– Baigus baleto mokyklą ir įstojus į režisūrą, teko dar kartą iš naujo suprasti, kas aš esu. Ko aš tik nedirbau – radijos laidos vedėja, kino, dramos aktorė, aktorių atrankų organizatorė, rašytoja, dailininkė (piešiau tušu), tekstų autorė, rašytoja ir t.t. Išsikristalizavau ir supratau, kad mano sritis yra 100 procentų teatras. Aš scenoje būti nenoriu. Tai paaiškėjo Estijos teatre. Man didžiausias džiaugsmas yra būti šalia scenos ir matyti, kaip joje gimsta dideli dalykai. Tai liečia ir kiną. Režisūra, kostiumai, scenografija, video vaizdai, apšvietimas yra neatsiejami nuo režisieriaus darbo. Šios profesijos atstovai turi matyti viską. Aš visada labai ryškiai įsivaizduoju kuriamo spektaklio vaizdą nuo apatinių rūbų iki lazerių projekcijų.

O įprastinių dekoracijų ir butaforijų nemėgstu dėl to, kad artistai scenoje neturėtų už ko slėptis, neturėtų jokių daiktų po kuriais galėtų dangstytis. Scenoje turi likti tik žmogus. „Plikas“ ir už nieko nepasislėpęs, toks jis man įdomiausias.

– Marija, Jūs taip pat esate LMTA dėstytoja, taip pat dirbate su klasikine muzika. Kas jus ten paviliojo?

– Atlikdama praktiką užsienio teatruose, didžiają dalį praleisdavau dirbdama su operų pastatymais. Opera – tai žanras, kuris mane keri ne ką mažiau nei baletas. Šios sritys yra labai glaudžios ir artimos. Žvelgiant į teatro istoriją, muzika, šokis, drama buvo tarsi vienas kūnas. Vėliau visa tai buvo išskaidyta į atskirus žanrus. Galbūt manyje glūdi pirmapradės teatro šaknys, todėl ir jaučiu didžiulį norą dirbti su šiomis trimis mūzomis. Norėčiau, kad jos būtų viename kūne. Operos kūrinių tekdavo nuo mažens klausytis ir namuose, nes jas mėgdavo mano tėtė. Mama pianistė, todėl muzika nuolatos sklandė ore. W.A. Mocartas, P.I.Čaikovskis, Dž. Pučinis, S.Prokofjev ir kiti meistrai, kurie mums padovanojo nesuskaičiuojamas galybes akustinių garsų, turinčių dvasinę „stygą“ į kosmosą. Tai pajutau jau seniai. Tą „stygą“ reikia puoselėti, aktyvinti, tad darbas su talentingais jaunais operos studijos studentais, kurie nuolatos virpina šį ryšį, man yra neįkainojamas.

– Šiemet bendradarbiaujant su Nele Beliakaite, atidarėte Baltijos baleto studiją. Kaip Jums sekasi, kokia jos vizija?

– Studijos vizija buvo jau senokai mano galvoje. Nuo pat Baltijos baleto teatro įkūrimo įsivaizdavau tokį trupės darbą, koks yra dabar – nuo 10 iki 17 valandos dirba trupės šokėjai, o po to vyksta studijos veikla, vedamos šokių pamokos, seminarai, vyksta edukacinės programos. Noriu auginti jaunus šokėjus, kurie suprastų jog šokis – plati sfera. Tai intelektuali profesija, ji nesibaigia tik pratimais ties lazda. Šios idėjos nepavyko realizuoti ankščiau, nes nebuvo partnerių, nes vienas lauke – ne karys. Dabar kartu su manimi dirba kolegės Laura Radzevičiūtė, Neli Beliakaitė, Jurgina Latvėnaitė, Hilda Palkovskytė, mūsų idėjos ir tikslai dėl studijos veiklos sutampa. Tikimės didelės perspektyvos šioje srityje.

– O dabar būkite atvira, pasidalinkite tuo stebuklingu receptu, kaip galima sugebėti vadovauti teatrui, dėstyti, režisuoti, kurti ir statyti spektaklius, repetuoti su šokėjais ir dainininkais vienu metu?

– Jei žmogui įdomu ir jei jis nori daryti tai ką daro, jei jis yra sveikas, geba planuotis savo laiką ir dėliotis grafikus – įmanoma viskas.

Tiesa, yra maža problema. Dažnokai pamirštu pavalgyti. Tai padaryti prisimenu tik ryte arba vakare būdama namuose. Kai jautiesi puikiai užsiimdamas tuo, kuo užsiimi, tuomet ir vanduo virsta energetiniu eleksyru, skatinančiu visus fizinius ir kūrybinius išteklius cirkuliuoti fontanu. Jeigu dar ir kiti žmonės aplinkui energija mainosi, tuomet viskas pavyksta labai gerai.

– Sakykite, o kada Jūs atostogaujate? Kaip turėtų atrodyti Jums tobulos atostogos?

– Atostogos man yra šventas reikalas. Kaip ir visi žmonės mėgstu daug miegoti, daug vaikščioti, daug keliauti, skaniai valgyti. Idealu ten, kur yra mylimas vyras, mylimi šunys, mylimi namai. Gėriausios atostogų vietos yra visur. O būtinos – Birštone, nes ten yra tobulas sodžius miške, ir Nidoje, mylimo vyro tėvonijoje ant marių kranto.

– Ačiū, už pokalbį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria