2025-10-06 10:49

„(Ne)Tobula moteris. Moters balsas“: komunikacijos ekspertė Berta Čaikauskaitė – apie netobulumo dovaną, tylos vertę ir drąsą kalbėti

Komunikacijos ekspertės Bertos Čaikauskaitės gyvenimo kelias paženklintas nuolatiniu judėjimu, pokyčiais ir iššūkiais. Ji save drąsiai vadina „žodžio žmogumi“, o jos patirtys liudija, kad tikrasis moters balsas slypi ne tik viešumoje, bet ir kasdieniuose veiksmuose, gebėjime bendrauti ir priimti netobulumą kaip didžiausią dovaną. Artėjančios konferencijos „(Ne)Tobula moteris. Moters balsas“ proga kalbamės su Berta apie jos savirealizacijos kelionę, sunkiausius gyvenimo etapus ir tai, kas jai šiandien teikia vidinę stiprybę.
Berta Čaikauskaitė
Berta Čaikauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kada meilė ir žodžiai turi galios? Ar moterys yra pajutusios skirtumą tarp tik „myliu“ ir imuosi veiksmų, kad meilė pasiektų ją pačią ir kitus? Ar moterys žino skirtumą tarp žodžių įgarsinimo ir kalbėjimosi – kuris veiksmas galingesnis ir sukuria daugiau vertės? Ar kasdienė komunikacija paprastose situacijose mažiau svarbi nei viešos kalbos scenose? Ar galima tikėti, kad egzistuoja tobuli gyvenimai, kai neparodomi užkulisiai? O kas, jei užkulisiuose ir vyksta tas tikras gyvenimas – netobulas, aplankstytas, kažkur sulūžęs, kažkur atgimstantis iš naujo? Spalio 11 d. Vilniuje vyksianti konferencija „(ne)Tobula moteris. Moters balsas“ suburs įvairių sričių moteris pasidalyti patirtimis, kurios neretai lieka užkulisiuose. Ši konferencija – ne tik renginys, bet kvietimas moterims – pažvelgti į save autentiškai: ne per tobulumo prizmę, o per žmogiškumo ir drąsos prizmę. Komunikacijos ekspertė Berta Čaikauskaitė – atvira, kupina energijos ir tuo pačiu jautri. Ji tiki, kad moters balsas yra ne garsumas, o kasdieniai veiksmai – nuo paprasto „labas“ kaimynui iki drąsos pasakyti nuomonę viešai. Berta sutiko pasidalinti savo mintimis apie netektis ir atradimus, pasiekimus ir procesą, tylą ir žodžio galią, „netobulumo dovanas“. Toliau – atviras pokalbis.

Kaip save pristatytumėte ir ką Jums reiškia komunikacija?

Aš esu komunikacijos žmogus. Man žodis – ne tik darbo priemonė, bet ir gyvenimo būdas. Esu įrodymas, kad komunikacija tampa pavaldi per laiką, per nuolatinį santykį su savimi ir kitais. Komunikacijos, žodžio žmogaus pavadinimas man tinka idealiai, nes bendrauti man yra natūralu ir svarbu. Stengiuosi rasti kelią pas kiekvieną žmogų – nesvarbu, kokioje situacijoje ar vaidmenyje būčiau.

Komunikacija geriausiai atspindi mano esybę. Ji jungia visus mano vaidmenis: kaip mama – su vaikais, kaip dukra – su tėvais, kaip partnerė – su mylimu žmogumi, kaip kolegė – su bendradarbiais. Visi šie santykiai yra mano kasdienybės audinys, kurį laikau tvirtu tik dėl to, kad jame yra gyvas dialogas.

Man komunikacija nėra vien profesinė sritis – ji visa apimanti. Jei nekalbame, nesusikalbame. Jei nekuriame santykio, jis tiesiog nevyksta. Todėl bendravimas man yra neatsiejamas nuo gyvenimo prasmės.

Gal pareigas, titulus reiktų vadinti tiesiog pasiekimais – visai kita emocija. Kurį pasiekimą ar pasirinkimą vis tik išskirtumėte, kuris buvo reikšmingiausias, gal jis nebūtinai lengviausias, bet paliko labai gilų širdyje įspaudą, pastūmėjo pokyčiui?

Man sunku išskirti vieną pasiekimą, nes labiausiai vertinu patį procesą ir kelionę, o ne galutinius titulus ar antpečius. Kiekvieną kartą, kai gyvenime susiduriu su sunkesne situacija, kai atrodo, jog tikslas pernelyg tolimas, aš ieškau trajektorijų – kelių, kuriais galiu judėti toliau. Visada turiu viziją, kur noriu eiti, o kasdieniai žingsniai tampa patirtimis: vienos džiugina, kitos skaudina, bet visos formuoja.

Vienas pirmųjų reikšmingų lūžio taškų buvo dar mokykloje – troškimas studijuoti Amerikoje pagal mainų programą. Būdama labai jauna išsikėliau šį tikslą ir dėjau visas pastangas, kad jį pasiekčiau. Ir man pavyko. Tai buvo patirtis, kuri pakeitė mane iš esmės. Gyvendama pas nuostabią, mylinčią šeimą, mokydamasi visai kitokioje mokykloje nei Lietuvoje, aš išmokau nebijoti rizikuoti, pasitikėti savimi ir čiupti kelyje pasitaikančias galimybes. Tuo pačiu supratau, kad šiame pasaulyje nesame vieni – aplink mus visada yra žmonės su savo tikslais, skausmais ir troškimais būti laimingais.

Šios patirties įkvėpta keliavau toliau per savo gyvenimą. Į mano bagažą įsirašė dešimtmetis diplomatinėje tarnyboje, profesinio kelio pokytis atradus komunikaciją, netikėtas, bet prasmingas posūkis į nuosavą verslą. O dabar – naujas etapas, naujos viršukalnės.

Nors visada turiu tikslą ir kryptį, didžiausią malonumą man teikia pats procesas. Nebijau kasdienybės, nes ji man yra dovana. Kiekviena diena – naujas švarus lapas. Ant jo galiu rašyti savo istoriją iš naujo, nešdama tik tai, ką verta išsaugoti, ir paleisdama, kas jau atgyveno.

Jūsų gyvenime buvo sudėtingų etapų. Kokie jie buvo? Kaip jie pakeitė Jus pačią – ką apie save sužinojote būtent per tuos išbandymus?

Mano gyvenime būta itin sudėtingų etapų – tokių, kokius išgyvena kiekvienas iš mūsų. Vis dėlto dažniau esame linkę rodyti tik gražesnę, fasadinę savo pusę. Realybėje mes daugiausia gyvename užkulisiuose ir tik kartais užlipame ant scenos. Užkulisiuose esame tikri: pažeidžiami, jautrūs, atviri sau. O scena dažnai reikalauja kaukių – ar tai būtų darbas, socialinė erdvė, ar net giminės pietūs.

Tie sunkūs gyvenimo etapai man atvėrė paprastą tiesą: gyvenimas yra kintantis. Nėra konstantos. Nuo skaudžių artimiausių žmonių netekčių, sudėtingų darbinių supurtymų ar išdavysčių nėra apsaugotas nė vienas. Ir aš – taip pat. Mano patirčių bagaže yra visa puokštė skaudžių, lemtingų įvykių. Tai tik primena, kad gyvenimas nėra vien pūkuotas ar lengvas – jis yra visoks.

Asmeninio archyvo nuotr./Berta Čaikauskaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Berta Čaikauskaitė

Šiandien irgi išgyvenu sudėtingą situaciją. Bet vis dažniau galvoju: ar ne per daug dėmesio skiriame sunkumams? Tuo momentu, kai juos patiriame, jie užvaldo – skauda, pykstame, išgyvename netektį. Bet po to atsitiesi, išlipi ir judi toliau. Patirtis man kužda, kad taip bus visada: bus gero, bus blogo. Ir tai normalu.

Galbūt todėl noriu mokytis lengviau žiūrėti į sunkumus. Juk jei apsidairytume, rastume daugybę žmonių, kurie gyvena su savais išbandymais – vieni slaugo artimą žmogų, kiti kovoja su liga, augina neįgalų vaiką, išgyvena skyrybas ar finansinį krachą. Tobulų nėra.

Todėl man svarbiausia parodyti – gyventi galima ir netobulume. Gyventi sėkmingai, paprastai, lengvai. Tiesiog priimant kasdienybę tokią, kokia ji yra.

Kai žmogus atsiduria krizėje, atrodo, kad nėra išeities. Kas Jums pačiai padėjo nepalūžti, kai buvo sunkiausia? Kas Jums šiandien yra vidinė stiprybė? Ką patartumėte moteriai, kuri šiuo metu išgyvena sunkią situaciją – nuo ko pradėti?

Mano darbe svarbią vietą užima krizių valdymas komunikacijoje, todėl labai dažnai sakau: tai, ką žmonės vadina krize, dažniausiai yra tik nesusikalbėjimas, klaida ar akmenukas ant kelio. Tikroji krizė yra tada, kai jautiesi tarsi po vandeniu – negali pajudėti, negali ištarti žodžio, negali net įkvėpti oro.

Aš pati žinau, ką reiškia tokios būsenos, ir iš savo patirties galiu pasakyti: atsidūrus krizėje, padeda trys dalykai.

Pirmiausia – tikėjimas. Nors augau katalikiškoje šeimoje, tikrą santykį su Dievu atradau tik netekčių akimirkomis. Tada ieškojau žmogaus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti, ir taip atradau kunigą, kuris nuramino ir tapo artimu bičiuliu. Iš to gimė paprastas ritualas – pirmadienio mišios, o vėliau ir kasrytinis kavagėris su Dievu. Su kavos puodeliu rankoje pasikalbu apie tai, kas neramina, kas džiugina, apie dieną, kuri laukia. Tai tapo mano savirefleksijos praktika, kuri ramina ir stiprina. Nesvarbu, kokia aukštesnė jėga kiekvienam artimiausia – krizės akimirką mes visi kažko šaukiamės.

Antra – žmonės. Kai yra labai sunku, visada patariu paskambinti kam nors. Net jei tai ne pats artimiausias žmogus, pats išsikalbėjimo procesas padeda paleisti sunkumą ir suvokti, kad nesi viena. Visi mes turime, kam paskambinti – draugui, kolegai, bičiuliui. Aš pati labai branginu savo mamą – ji yra mano įkvėpėja, nuramintoja ir atrama. Su ja kalbantis visada jaučiuosi mylima ir stabili.

Trečia – tikėjimas savimi ir rutina. Maži kasdieniai dalykai gali turėti didelę jėgą. Ankstyvas ėjimas miegoti ir kėlimasis, sportas, bėgiojimas, vaikščiojimas, namų tvarkymas, dienoraščio rašymas, pokalbiai su Dievu – visa tai padeda suvaldyti mintis ir nepasiduoti apatijai. Rutina suteikia aiškumo ir išlaisvina. Net paprastas veiksmas, kaip susitvarkyti virtuvės spintelę ar nubėgti penkis kilometrus, iš karto suteikia palengvėjimą.

Visada yra išeitis. Svarbiausia – nesusmukti vienai ant sofos, bet ieškoti pagalbos, atrasti būdus atsispirti nuo dugno ir kvėpuoti iš naujo.

Ar buvo akimirkų, kai tylėjimas ar užsidarymas savyje atrodė lengviausias kelias?

Patylėti ir susirinkti mintis man patinka – tai būtina sveikam balansui. Tokia pauzė leidžia „suvirškinti“ informaciją, ypač po intensyvaus bendravimo. Tyla yra reikalinga, bet ne visur ir ne visada. Ne krizinėse situacijose.

Užsidaryti savyje, kai ištinka krizė, nėra sveika mūsų psichikai. Tai dažnai kyla iš kaltės, baimės ar kitų neigiamų emocijų ir veda prie perdėto dramatizavimo. Užsidariusi viena, pradedi klaidingai interpretuoti kitų požiūrį, manyti, kad visi tave stebi ar vertina. Tai – kelias į vidinę triušio olą, iš kurios lengva nugrimzti į paranoją.

Priešingai, bendravimas su aplinkiniais padeda pamatyti realų vaizdą: situacija nėra tokia dramatiška, kaip atrodo, o pasaulis juda toliau. Dažniausiai žmonės rūpinasi savo reikalais, ir mūsų problemos jiems atrodo daug mažesnės, nei mums pačioms.

Tyla yra nuostabi, kai ji skirta savam balansui atkurti. Tačiau kai ji tampa pabėgimu nuo problemos, ji ne gydo, o užrakina. Tikrasis balansas atsiranda tada, kai mokame atpažinti, kada verta pasilikti tyloje, o kada būtina kalbėtis ir dalintis.

Konferencijoje „(Ne)Tobula moteris“ kalbame apie moters balsą. Kaip Jūs suprantate šį balsą – ką reiškia išgirsti save ir būti išgirstai kitų?

Gyvenu žodžiu. Man jis yra svarbiausia priemonė kurti ryšį su pasauliu. Anksčiau būčiau pasakiusi, kad moters balsas – tai drąsa visose situacijose. Tačiau šiandien man atrodo kitaip. Dabar man moters balsas, kaip ir meilė, – tai ne deklaracija, o veiksmas. Tai gyvenimas, judėjimas, pasirinkimas būti atvira ir neužsidaryti. Nors lengva pasakyti, bet tikrai ne visada lengva padaryti. Vis dėlto tikroji balso jėga slypi paprastume.

Moters balsas neturi būti tik garsus, viešas ar politinis. Jis gali skambėti kasdienybėje – namuose, bendraujant su vaikais, pasisveikinant su kaimynais, tariant nuoširdų žodį parduotuvėje. Balsas – tai ne tik garsus įgarsinimas, bet tikras buvimas su kitu. Dažnai girdime, kad šiandien vaikai gyvena ekranuose, tačiau tiesa paprasta: jeigu mes su jais kalbamės, jie visada renkasi ryšį. Galbūt ne iš pirmo karto, bet ilgainiui – visada.

Man moters balsas – tai žmogiškumo įgalinimas, pasirinkimas būti savimi ir netylėti. Tai nėra kova ar lyginimasis, tai veikiau laisvė gyventi be baimės ir pasitikint, kad kiekviena diena yra dovana. Pastaruosius penkerius metus dirbau moterų lyderystės ir lygių galimybių srityje, bendradarbiavau su Europos lyčių lygybės institutu, dalyvavau jų konferencijose. Ši patirtis mane išmokė, kad svarbu ne tik struktūros ir sprendimai iš viršaus, bet ir mūsų pačių pasirinkimas gyventi autentiškai. Aš renkuosi būti savimi, kalbėti taip, kaip noriu, net jei tai kartais kelia nejaukumą – ypač politinėmis temomis. Nes tai yra mano balsas, mano tiesa.

Moters balsas nėra vien apie dideles tribūnas ar garsius pasisakymus. Tai paprasti žingsniai, kurie keičia pasaulį: pasakyti „labas“ kaimynui, nusišypsoti nepažįstamam, skirti laiko pokalbiui su vaikais. Tai kasdienis priminimas, kad gyvename čia ir dabar, o mūsų balsas gali kurti ryšį, šilumą ir pokytį.

Esate komunikacijos ekspertė – ar profesinė patirtis, žinios prisideda prie savo balso išlaisvinimo, kalbėjimo garsiau moterims aktualiomis temomis, dalijimosi savo patirtimi? Gal galite išskirti, kokia opi moterų patiriamų iššūkių tema kol kas mažiausiai iškeliama viešumon, nedrąsiai dar kalbama ar visuomenė nenori pripažinti?

Man visada buvo įdomu daug skirtingų temų, tačiau darbas ilgą laiką ribojo galimybes apie jas atvirai kalbėti. Diplomatiniame darbe savicenzūra buvo labai stipri, o dirbant korporacijoje į mane buvo žiūrima tik per darbinę prizmę – viskas turėjo būti sausa, tvarkinga, be emocijų.

Profesinė patirtis ir nuosavo verslo kūrimas man tapo tikru išsilaisvinimu. Tai suteikė galimybę atrasti savo balsą, kalbėti įvairiomis man svarbiomis temomis: apie lygias galimybes, moterų klausimus, LGBT temas, netgi politines aktualijas. Tai jaučiu kaip didžiulę dovaną – galėjimą ir nebijojimą kalbėti laisvai. Jei mane kviečia kaip ekspertę, galiu pasakyti savo nuomonę ir nesibaiminti, kad grįžusi sulauksiu priekaištų, jog mano mintys neatitinka korporatyvinės politikos. Tai man suteikia vidinės laisvės ir įgalinimo jausmą.

Vis dėlto yra temų, kurios, mano akimis, vis dar lieka „drambliu kambaryje“. Viena jų – seksizmas. Nuo buities, kuri vis dar dažnai laikoma savaime suprantama moters pareiga, iki seksistinių komentarų uždaroje ir viešojoje erdvėje apie moteris, net ir lyderes. Apie tai kalbėti dažnai vengiama – politiškai korektiškai nutylima, tarsi problema neegzistuotų. Moterys ilgainiui pripranta prie nuolatinių juokelių, nustoja reaguoti, bet iškilę vieši skandalai primena, kad ši tema niekur nedingsta.

Aš pati auginu du paauglius vaikus, todėl man svarbu, kad jų karta gyventų kitokioje kokybėje. Kad mano dukra ir jos bendraamžės galėtų jaustis visiškai lygiavertės savo bendraamžiams berniukams – ne tik deklaracijose, bet ir realybėje. Tai yra ta ateitis, kurios siekiu savo balsu ir savo darbu.

Kaip manote, kodėl daug moterų, susidūrusios su sunkumais, renkasi tylėti ir užsidaryti? Kaip galime padėti toms, kurios bijo prabilti?

Tylėjimas ir užsidarymas sunkumuose – dažnas žmonių pasirinkimas. Tačiau, kiek esu mačiusi, pagalba veikia tik tada, kai pats žmogus pasiekia tašką, kai nusprendžia jos paprašyti. Tik tada ji yra priimama ir vertinama. Jei tai būna dugnas – jis turi pats jį pasiekti.

Paklausti, parodyti dėmesį, kai matau žmogų sunkume – visada. Tačiau pagalba, siūloma neprašant, dažnai ne tik nepriimama, bet ir nuvertinama. Todėl stengiuosi būti tokia drauge ar kolege, kuri gali patarti, pasidalintiti savo patirtimi, bet kartu palikti erdvės kitam žmogui.

Savo artimiesiems nuolat primenu, kad juos labai myliu, kad esu šalia ir kad visada galime kalbėtis. Kartojant tai, jie žino – kai prireiks, aš būsiu. Ir kai tas poreikis išreiškiamas, tada jau visa esatimi esu šalia, tiek, kiek reikia.

Tai man – tikrasis buvimas kartu: ne primetant pagalbą, o suteikiant saugią erdvę žmogui pačiam ateiti ir pasakyti „man reikia“.

Ką norite pasakyti moterims, kurios ateis į konferenciją „(ne)Tobula moteris. Moters balsas“ – kokią žinią parsinešti į kasdienybę, kad jos jaustųsi stipresnės net ir būdamos „netobulos“?

Visas gyvenimas yra veiksmas. Turime gyventi suprasdamos dvi paprastas tiesas: tobulų žmonių nėra, bet kartu – tobulesnės tavo versijos taip pat nėra. Todėl paleiskime tobulumo ir netobulumo etiketes. Kartais pakanka pažvelgti į veidrodį ir paprastai pasakyti sau: „Aš tave myliu.“

Labai linkiu priimti lengvumą, ramybę ir pasimėgauti konferencija visu tuo, kas joje vyks – leisti sau būti savimi. Pernai mačiau moteris, šokančias, besijuokiančias, visa širdimi įsitraukusias. Ir pagalvojau – o kodėl gi ne? O kada daugiau, jei ne dabar?

Priimkite savo netobulumą kaip pačią gražiausią gyvenimo dovaną. Nes būtent jame slypi tikrasis nuostabumas – turėti savo „kliurkų“, minusų, raukšlių ir kartu gebėti su jais švytėti.

Kas pačiai yra konferencija „(ne)Tobula moteris“?

Praėjusiais metais buvau pakviesta dalyvauti diskusijoje su nuostabiomis, daug pasiekusiomis ir išgyvenusiomis moterimis. Konferencija tapo man asmeniniu lūžio tašku. Dalindamiesi patirtimis apie gyvenimo lūžio momentus, išgirdau „Mamų unijos“ įkūrėjos Eglės Mėliniauskienės žodžius: „Aš prabundu ir kiekvieną rytą pirmas dalykas, ką padarau prasimerkusi, padėkoju už tai, kad aš gyva.“ Nuo tos dienos ši mintis tapo mano kasdiene praktika – pirmoji galinga mintis, kurią sau sakau pabudusi: „Ačiū, kad aš esu gyva.“ Tai paprasta, bet stipru – kiekvieną rytą tai primena apie gyvenimo dovanas ir suteikia jėgų naujai dienai pradėti.

Renginio organizatorių nuotr./„(Ne)Tobula moteris. Moters balsas“: komunikacijos ekspertė Berta Čaikauskaitė – apie netobulumo dovaną, tylos vertę ir drąsą kalbėti
Renginio organizatorių nuotr./„(Ne)Tobula moteris. Moters balsas“: komunikacijos ekspertė Berta Čaikauskaitė – apie netobulumo dovaną, tylos vertę ir drąsą kalbėti

Apie taip, kaip save geriau išgirsti ir būti išgirstai, apie tai, kaip autentiškai išreikšti savo balsą ne tik per kūną, judesį, bus jau septintus metus vyksianti konferencija „(Ne)Tobula moteris“, kuri suburs moteris iš visos Lietuvos atviram ir nuoširdžiam pokalbiui apie „Moters balsą“. Konferencijos tikslas – padrąsinti moteris atrasti savo autentišką balsą, mokytis jį reikšti viešumoje, darbe, santykiuose ir kasdienybėje. Renginio programoje – 15 įkvepiančių pranešėjų iš įvairių sričių, temos apie santykius, savivertę, išvaizdą, viešąjį kalbėjimą bei profesinės tapatybės paieškas.

Daugiau informacijos apie programą ir bilietų įsigijimą galima rasti oficialioje svetainėje: https://netobulamoteris.lt/ . Konferencija „(Ne)Tobula moteris“ vyks spalio 11 d. Vilniuje, LVSO salėje.[LK1]

Bilietus galite įsigyti jau dabar: https://shorturl.at/5ZQu0

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą