– Kaip vystėsi Jūsų mokymo praktika? Papasakokite plačiau.
– 20 savo gyvenimo metų praleidau Amsterdame – būtent ten, naujų atsirandančių krypčių sūkuryje, vystėsi ir mano praktika. Ilgą laiką daug dėmesio skyriau fiziniam ir techniniam darbui – daug dirbau su grindimis ir, galima sakyti, daugiau judėjau keturiomis galūnėmis nei dvejomis.
Vis dėlto šalia to visada mane domino ir judesio prigimtis. Dabartinė mano praktika kilo iš klausimo, kurį pirmą kartą pradėjau tyrinėti dar 2006 metais, kurdama darbą „After All“. Tai buvo pirmas kartas, kai choreografiją pradėjau suvokti per būsenos ir erdvės kūrimo prizmę.
Šiandien visa mano kūryba yra susijusi su erdve – manau, kad svarbiausias šokėjo darbas yra keisti erdvę. Anglų kalboje egzistuoja terminas state of being, reiškiantis būties būseną. Tuo tarpu mano gimtojoje suomių kalboje būsenai apibrėžti vartojama sąvoka space, reiškianti erdvę. Tad tarp būsenos ir erdvės galima dėti lygybės ženklą.
Man labai artima mintis, kad kiekviena emocija yra tam tikra buvimo erdvė. Kai šokėjas keičia erdvę, kartu kinta ir jo vidinė būsena. O keičiantis vidinei būsenai – keičiasi ir išorinė erdvė. Būtent iš šios idėjos ir kyla mano šokio praktika.
Iš esmės ši praktika glaudžiai susijusi su vadinamosiomis „skysčių sistemomis“. Vietoje to, kad dėmesį sutelktume į kaulus ar raumenis, jį nukreipiame į kraujotakos, limfinę, sąnarių ir kitas kūno skysčių sistemas. Mane domina, kaip skysčiai juda kūne ir gali tapti judesio šaltiniu. Tai reikalauja daug vaizduotės – juk fiziškai negalime tiesiogiai pajusti limfos ar kraujo tekėjimo, tačiau per vaizduotę galime pradėti jausti, kaip skysčiai juda viduje – ir kaip per tai ima judėti kūnas.
– Kas, jūsų manymu, svarbiausia, norint pažinti savo vidinę būseną?
– Man atrodo, labai svarbu, kad šokėjas gebėtų atpažinti, kokie santykiai egzistuoja tiek jo kūno viduje, tiek tarp kūno ir aplinkos. Čia vėl grįžtame prie vidinės ir išorinės erdvės – kaip viena transformuojasi į kitą. Tai reikia išmokti pastebėti.
Pavyzdžiui, pastebėti, kur nukreipiamas tavo dėmesys. Kai užsimerki, tiesiog kvėpuoji ir būni – kas yra pirmas dalykas, kurį pastebi? Kokius pojūčius pajunti? Ar pastebi, kad pastebi? Ši praktika labai glaudžiai susijusi su dėmesio valdymu.
Aš siūlau būdus, padedančius patekti į skirtingas vidines erdves. Jas tyrinėjant, kūnas ima keistis – žmogus pradeda jausti skirtingas įtampas, atsipalaidavimus, tonusus. Jei su tuo dirbama pakankamai ilgai, pojūčiai tampa vis tikresni ir aiškesni.
Tam tikra prasme tai ir psichologinė patirtis. Pavyzdžiui, kai ilgą laiką jautiesi įsitempęs, būsena visiškai skiriasi nuo tos, kai plūduriuoji jūroje. Ir tada pradedi atpažinti šiuos skirtingus „buvimo būdus“. Man atrodo, kad kiekvienas iš mūsų turi daugybę būsenų – mes galime būti įvairūs. Ir jeigu išmokstame tas erdves ir būsenas atpažinti, būtent čia prasideda šokėjo meistrystė.
– Kokie tie būdai, kuriais padedate šokėjams pajausti save?
– Mūsų protas – labai klastingas: jis linkęs nuklysti, todėl svarbu suvokti, kad dėmesys yra visko esmė. Reikia nuolat kelti sau klausimus – kur ir kaip nukreipiu savo dėmesį? Pavyzdžiui, baleto šokėjas gali visą gyvenimą daryti plié ir nė karto nesusimąstyti, ką iš tikrųjų daro. Aš galiu pasiūlyti įrankius, padedančius nukreipti dėmesį.
Pandemijos metu atsirado graži galimybė leistis į vidines keliones – atrasti daugybę dalykų savyje, jei tik sugebame nukreipti dėmesį į vidų. Tai nėra lengva, bet svarbu veikti. Tik per veiksmą galima pažinti savo vidinį potencialą.
– Vilniuje be seminaro profesionalams, vesite ir atviro lygio seminarą Notes of Noticing. Kokiam žmogui ši praktika skirta?
– Sakyčiau, svarbiausia – atvirumas tyrinėjimui ir noras pamatyti, ką kūnas gali, kai leidžiamės į naujas patirtis. Pavyzdžiui, jei paklausi vaiko: „Ar nori pašokti?“ – jis iš karto ima suktis. Jei suksiesi pakankamai ilgai, pradės svaigti galva, prarasi pusiausvyrą. Tai keista būsena – ji nėra įprasta. Panašiai, jei valandą purtytum ar spaustum savo kūną, patektum į visiškai kitokią buvimo būseną.
Mes, žinoma, nedarysime tokių kraštutinumų, bet man svarbu išgyventi kitokį kūną nei įprasta. Manau, kad tai, kaip galvojame apie savo kūną, lemia ir tai, kaip jame gyvename. Jei galvoju, kad gyvenu šiame kūne, galbūt galiu gyventi ir kitokiame – jei tik randu būdą pakeisti, kaip jį patiriu.
– Kas, jūsų manymu, gali nustebinti dirbtuvių dalyvius?
– Kartais žmones nustebina tai, kaip jie juda, arba jie atranda kūno vietas, kuriose dar niekada nebuvo. Dirbtuvėse nemažai kalbamės, tad sulaukiu tokių reakcijų: „Oho, dar niekada nesijaučiau taip“ arba „Niekada nesu taip judėjęs“. Ypač džiugu tai girdėti iš patyrusių šokėjų, kurie jau ilgą laiką dirba su savo kūnu. Smagu, kai jie staiga atranda visiškai naują judesio modelį ar buvimo būdą ir ir patys nustemba: „Kaip aš čia atsidūriau?“
