Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos už 1,00 Eur!
Prenumeruoti

★★★★☆ / A.Kaminskaitė apie J.Vaitkaus „Tėtį“: būdas suprasti tai, ko realybėje nė už ką nenorėtum patirti

Po pustrečių metų pertraukos vienas žinomiausių Lietuvos teatro režisierių Jonas Vaitkus grįžo į profesionalią sostinės sceną. 2020-ųjų lapkritį Lietuvos nacionalinis dramos teatras Kino klasteryje parodė jo spektaklį „Didysis kelias“ (pagal Augusto Strindbergo pjesę), kurį tuomet transliavo internetu, o šiandien jis eina teatro Naujojoje salėje. Vėliau Vaitkus statė spektaklius Panevėžyje bei Kaune ir tik 2023-iųjų žiemą paskelbta apie jo premjerą „Tėtis“ Vilniaus senajame teatre.
Vytautas Anužis. Spektaklio „Tėtis“ repeticijų akimirka
Vytautas Anužis. Spektaklio „Tėtis“ repeticijų akimirka / Arturo Svorobovičiaus nuotr.

Premjera rusų kalba pagal prancūzų autoriaus Floriano Zellerio pjesę įvyko karo Ukrainoje metinių vakarą. Turbūt suvokdama situacijos konfliktiškumą (dar neseniai Vilniaus senasis teatras vadinosi Lietuvos rusų dramos teatru), prieš spektaklį žodį tarė teatro vadovė Olga Polevikova. Minėdama karo metines, ji teigė, kad premjera planuota prieš daug mėnesių, kai teatras tikėjo, kad su ja veikiau paminės jau pasibaigusio karo metines. Vadovė išreiškė palaikymą besiginančiai Ukrainai ir pakvietė žiūrovus tylos minutei.

Ar nelaimių nepatiriantys turi teisę džiaugtis gyvenimu, kai šalia yra kenčiančių žmonių?

Tokia įžanga netikėtai iškėlė ir spektaklio siužete aktualų klausimą: ar nelaimių nepatiriantys turi teisę džiaugtis gyvenimu, kai šalia yra kenčiančių žmonių? Ar vis dėlto derėtų gedėti ir aukotis siekiant suteikti kiek įmanoma daugiau pagalbos sunkesnėje situacijoje esančiam? Spektaklyje tokią dilemą patirianti moteris (Aleksandros Metalnikovos vaidinama Ana) ilgą laiką aukoja savo laiką sergančiam tėčiui, tačiau galiausiai prieina ribą ir nusprendžia gyventi savo, o ne jo gyvenimą.

Arturo Svorobovičiaus nuotr./Juliana Volodko ir Vytautas Anužis. Spektaklio „Tėtis“ repeticijų akimirka
Arturo Svorobovičiaus nuotr./Juliana Volodko ir Vytautas Anužis. Spektaklio „Tėtis“ repeticijų akimirka

Tai – šalutinė spektaklio linija. Jo centre atsiduria pavadinime minimas Tėtis – Vytauto Anužio vaidinamas pagyvenęs vyras, išgyvenęs vienos iš dukterų žūtį, žmonos mirtį (kurią galime nuspėti) ir patiriantis demencijos simptomus. Zellerio pjesė (pagal ją autorius 2020-aisiais pastatė ir Lietuvoje rodytą filmą „Tėvas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Anthony‘is Hopkinsas) – tai meistriškai sudėliotas tekstas, leidžiantis skaitytojui ar žiūrovui pajusti, kaip tokios diagnozės žmogus patiria pasaulį.

Tėtis gyvena vienas, tačiau serga demencija ir jam reikalinga nuolatinė pagalba.

Todėl nepaprastai sunku aprašyti „Tėčio“ siužetą: dar neįpusėjus spektakliui suvokiame, kad negalime atskirti, kurios situacijos realios, o kurias kuria ar iškraipo sergančio Tėčio smegenys. Dvi valandas stebime scenų koliažą, kuriame esame tikri tik dėl keleto dalykų: Tėtis gyvena vienas, tačiau serga demencija ir jam reikalinga nuolatinė pagalba, jo dukra stengiasi tą pagalbą suteikti pati jį prižiūrėdama bei ieškodama slaugės, Tėtis griežtai atsisako pagalbos, nors kurį laiką atrodo patenkintas naujausia slauge Lora (Jevgenija Rusakova), primenančia jam seniai prarastą mylimesnę dukterį Elizą (Jelena Orlova), ilgainiui Anai darosi per sunku suderinti Tėčio priežiūrą ir gyvenimą su savo pačios partneriu. Tik pačioje pabaigoje, Tėčiui atsidūrus slaugos namuose ir apsuptam profesionalų, žiūrovai gali patikėti žinantys, kas vyksta: jį prižiūrinti slaugė Marten (Inga Maškarina) tvirtai konstatuoja realybę: jis čia guli jau keletą mėnesių, o dukra gyvena toli ir kartais atvyksta jo aplankyti.

Spektaklį, kuriame žiūrovams kuriamos sąlygos patirti, ką reiškia prarasti realų laiko ir erdvės pojūtį, puikiai apipavidalina minimalistinė Artūro Šimonio scenografija. Minimalizmas užkoduotas jau tekste, kuriame Ana priversta teisintis Tėčiui dėl tuščio, per mažai apstatyto kambario. Vilniaus senojo teatro scenos priekyje pastatytas stalas ir kelios kėdės, o toliau – vaikiška lovelė, kurioje šmėžuoja žuvusios Elizos dvasia. Priekyje scenos kuriama kambario erdvė, o už jos nuleidžiamos permatomos uždangos, kad viską, kas yra už jų, matytume tarsi per rūką. Galima manyti, kad viskas, kas neuždengta, – tai realybė; tik nežinia, kuriame laikotarpyje išgyventa. O visa, kas vyksta už „miglotos“ uždangos, priklauso pasąmonei – vadinasi, nebūtinai yra netikra, tačiau neišvengiamai selektyvu.

„Tėtis“ – tai tradicinis aktorinis spektaklis, kuriame siekiama įtikinti publiką personažų tikrumu ir kviečiama tapatintis su matomais žmonėmis bei situacijomis.

„Tėtis“ – tai tradicinis aktorinis spektaklis, kuriame siekiama įtikinti publiką personažų tikrumu ir kviečiama tapatintis su matomais žmonėmis bei situacijomis. Tokius tikslus sėkmingai stiprina Jolantos Rimkutės kurti kostiumai. Klasikinio kirpimo paltas, naminis chalatas, kasdieniniai treningai, ant marškinių užsivilkta liemenė ir švarkas ant jos – visa kuria eilinės, tvarkingos, viduriniajai klasei priklausančios šeimos įvaizdį. Tarsi primenant, kad ligos ir nelaimės nesirenka aukų, jos gali ištikti bet ką.

Kaip ir būdinga pagal stiprią dramaturgiją statomiems spektakliams, „Tėtį“ iš principo kuria aktoriai; visa kita tik pastiprina vaidinančiųjų išreiškiamą ir inspiruojamą turinį. Nežinau, kiek vertinga šiandien aukštinti vieno ryškiausių Lietuvos aktorių, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato V.Anužio darbą, apie kurį esame pratę sakyti: „Anužis buvo Anužis – kaip visada gerai.“ Panašu, kad aktoriui šis vaidmuo yra tikra dovana – jis ne tik didžiąją laiko dalį praleidžia scenoje, bet ir turi galimybę atskleisti plačią aktorinę amplitudę, mat personažas siūlo ir švelnią dramą, ir kelis komedijos atspalvius, ir ryškią tragediją. Per visus juos V.Anužis žengia sklandžiai, gyvai, tiksliai, paveikiai.

Kiek mažiau tai pasakytina apie kitus aktorius. Išskyrus nebent I.Maškariną – jos vaidinamos slaugos namų darbuotojos Marten personažo kontūrai aiškūs, juos aktorė neklaidžiodama užpildo adekvačiu turiniu. Metalnikovos Ana, Rusakovos Lora ir Vladimiro Dorondovo Pjeras (Anos partneris) – sutrikę žmonės, bandantys išlikti ligonio diktuojamose sąlygose. Tai – vienintelės aplinkybės, kuriose juos matome. Veikiausiai todėl personažai atrodo vienplaniški, o aktoriai veikiau atlieka funkcijas nei kuria unikalius pasaulius.

Panašu, kad „Tėtyje“ (beje, pavadinimas sufleruoja tam tikrą atlaidumą sergančiojo atžvilgiu: originali pjesė pavadinta „Tėvu“ (The Father), tačiau spektaklio autoriai pasirinko švelnesnę – tėčio (Папа, o ne отец) – sąvoką) nėra reikalo tikėtis gilesnės kitų personažų analizės.

Pagrindinio veikėjo pasaulis milžiniškas, čiuptuvais apsivijęs kitų gyvenimus, tad bandymas paraleliai plėtoti kitas linijas greičiausiai paverstų visas temas vienodai nesvarbiomis. Taip Tėčio minčių betvarkėje ir aplinkinių skausme dėl situacijos bejėgystės paskęsta šiandien aktuali, teatro kūrėjus masinanti tema: vaikų pasirinkimas (ne)slaugyti nepagydomai sergančius senus tėvus. Tai patiriančią Aną vaidinanti Metalnikova, panašu, remiasi į vieną svarbiausių psichologinio teatro principų: eiti link ribinės situacijos, bet visko neišsakyti, išlaikant nuolatinę įtampą protrūkio besitikinčiam žiūrovui. Šis pasirinkimas sukuria erdvę žiūrovo vaizduotei: ilgai stebėdami ribinę būseną ir nuolatinį atsisakymą priimti sau palankų sprendimą, gauname pakankamai laiko ir palankias sąlygas pasinerti į savo pačių svarstymus, kaip norėtume ir kaip turėtume elgtis atsidūrę analogiškose aplinkybėse. Nes nė vienas mūsų, teatre besilankančių viduriniosios klasės atstovų, nesame apsaugoti nuo tokios ateities.

Premjerą pristačiusiuose tekstuose akcentuota senatvė ir su ja susijusios nejaukios temos, apie kurias nesinori galvoti ir labai nejauku kalbėti.

Taigi „Tėtyje“ per saikingą dviejų valandų laikotarpį esame kviečiami patirti siaubingą demencijos pažeistų smegenų realybę, gyvenimo šalia tokio žmogaus neįmanomybę, sergančiųjų ir jų šeimos narių kaltės prieš pasaulį jausmą. Premjerą pristačiusiuose tekstuose akcentuota senatvė ir su ja susijusios nejaukios temos, apie kurias nesinori galvoti ir labai nejauku kalbėti. Skaitant režisieriaus ir pagrindinio aktoriaus mintis susidarė įspūdis, kad tai bus lėtas, sunkus spektaklis. Tačiau Vilniaus senojo teatro scenoje gimė nors ir tradicinis, bet dinamiškas, aktualus, jautrus kūrinys.

Prieš eidama į premjerą tikėjausi pamatyti ir aprašyti pasenusią, neaktualią raišką. O išvydau jautriai išanalizuotą bei suvaidintą kūrinį apie liūdną žmogaus likimą, jo bejėgystę prieš gamtą ir aplinkybes, kuriose žmogus dar nepriklauso dvasių pasauliui, tačiau tikrai nebėra ir Žemės, kurią pažįstame, gyventojas. „Tėtis“ – kartais nuobodus, kartais per daug baksnojantis į primityvias tiesas, tačiau emociškai paveikus ir prasmingas spektaklis.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Aušra Kaminskaitė
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Aušra Kaminskaitė

Aušra Kaminskaitė – scenos menų kritikė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Būsto draudimas Lietuvoje: pokytis iš „nerūpi“ į „būtina“
Reklama
Kartu su VDU studentais, studijas pradeda ir gausus būrys Lietuvos moksleivių
Reklama
„Inbank“ tapo „pigu.lt“ finansavimo partneriu
Reklama
Žiemą per dieną išsimaudęs penkiuose ežeruose keliautojas K.Mieliauskas ragina kas rytą lįsti po šaltu dušu
Užsisakykite 15min naujienlaiškius