Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 14d. 17:10

Aktorius Andžėj Matusevič: teatras suteikia tikslą, nors esu ir apribotas

Andžėjus Matusevič
Inga Dinga / Andžėj Matusevič

Kalbėti apie žmogaus negalią niekada nebus per daug ar per dažnai, nes iki to laiko, kol ji nepaliečia ir netampa kasdienybe, ji yra nematoma, negirdima ir nepažinta. Neįgaliųjų Naujasis teatras, kuriantis ir statantis spektaklius jau virš 10 metų, yra subūręs įvairių negalių turinčių, kūrybiškų ir įdomių žmonių trupę.

„(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“

Vienas populiariausių pasirodymų – pojūčių spektaklis „Kodėl aš čia?“, kurį režisavo teatro vadovė Svetlana Šulc, tik kelioms valandoms priverčia žiūrovą ne žiūrėti, o išjausti spektaklį klausa, uosle, skoniu, lytėjimu ir vidiniu širdies jautrumu. Vis dėlto, kokie žmonės slypi už tos nematomos širmos, kokia jų istorija ir ką jie gali papasakoti?

Šiuo „(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“ projektu pristatoma, kad fizinis ribotumas nėra stabdis ar kliūtis tokioje neribotoje meno formoje kaip teatras.

Susipažinkime su Andžėj Matusevič

Papasakokite, ką veikėte iki atrandant „Naująjį teatrą“?

– 2001 metais baigiau mokyklą ir pradėjau lankyti klubą „Guboja“, kur sutikau Ingą Filipoč, o ji mane ir pakvietė prisijungti prie neįgaliųjų teatro dienos centre. Tame dienos centre buvo statomas A. de Saint-Exupéry „Mažasis princas“ ir jam trūko vieno aktoriaus. Gavau tekstą paskaityti ir pasirepetuoti. Aš pabandžiau ir jiems patiko.

Iš tikrųjų neplanavau būti aktoriumi, bet norėjau išbandyti save. Tai pabandžiau vieną kartą, antrą, supratau, kad man tai įdomu ir pasilikau. Su spektakliu „Mažasis princas“ gastroliavome dešimt metų po visą Lietuvą, kol 2010 metais šio teatrinio būrelio veikla nutrūko.

Vienas didžiausių pasisekimų, kuris buvo pradėtas įgyvendinti 2005 metais, buvo užsibrėžimas, kad užtenka būt mėgėjais, reikia siekti profesionalumo, nesvarbu, kad dalis mūsų sėdi vežimėliuose, o kiti nemato. Taip atsirado „Mažoji teatro akademija“, aktorinį meistriškumą dėstantys dėstytojai. Kursas truko dvejus metus, kurio pabaigoje buvo parodytas spektaklis „Pelninga vieta“ pagal to paties pavadinimo A.Ostrovskio pjesę, kurį parodėme Vilniaus Mažajame teatre.

Tam ruošėmės ištisus metus, specialiai viskam buvo pasiruošta. Spektaklio premjeroje dalyvavo teatro visuomenė, kritikai. Po spektaklio sulaukėm didelio atgarsio ir dėmesio, daugelis mus palaikė profesionaliais aktoriai, kurie vaidina neįgalius.

2012 metais bandžiau stoti į O.Koršunovo kursą, deja, man nepavyko. Komisija viską suprato, bet tepasakė, kad su sveikais aš nepakonkuruosiu, o specialios programos neįgaliesiems muzikos akademijoje nėra. Iš režisieriaus pusės suprantu, kad kam samdyti neįgalų žmogų, kai galima paimti sveiką studentą, kuris padarys tą patį ir jam nereikia pritaikyti mizanscenų. Tai režisieriams nepatogu ir jie to nenori.

Svetlana teatrą įkūrė 2008 metais, o aš prisijungiau po trejų metų, kai vieno spektaklio aktorius, kuris vaidino pagrindinį vaidmenį, negalėjo dalyvauti spektaklyje ir Svetlana pakvietė mane pavaduoti jį, o spektaklis turėjo įvykti kitą dieną. Aš suvaidinau tame spektaklyje ne vieną ir ne du kartus, kol galiausiai mane pasiliko kaip pastovų aktorių. Nuo tada ir esu šiame teatre.

Ar nėra taip, kad režisierių atsisakymas dirbti su neįgaliu aktoriumi, rodo tam tikrą kūrybiškumo ar žmogiškumo trūkumą?

– Pritariu, juk tas pats neįgalumas priverčia išsiugdyti stiprią valią. Sakymas, kad aš negaliu tapti profesionaliu aktoriumi, yra nesąmonė. Aš galiu ir be vežimo vaidinti, šokti galima ir su vežimėliu, prisitaikyti moku, todėl apmaudu, kad režisieriai prisibijo mano negalios, o veltui...

Teatras suteikia tikslą, nors esu ir apribotas, bet vis tiek turiu šansą kažko siekti.

Su kokiomis kliūtimis teko dažniausiai susidurti dėl savo negalios ir ar jų sumažėjo į kasdienybę įtraukus teatrą?

– Didžiausia kliūtis yra nepritaikyta aplinka, tie patys laiptai dažnai net ir po atlikto remonto neturi šalimais keltuvo, man tai yra sudėtinga. Taip pat sudėtinga su transportu, kai reikia važiuoti gastrolėms į kitą miestą. Nuomojami autobusai nėra pritaikyti neįgaliesiems su vežimėliu. Viešasis transportas nors ir turi atlenkiamas rampas, bet reikalinga pagalba, kad jos būtų nuleidžiamos. Neretai pasitaiko, kai vairuotojai būna ne itin geranoriški padėti, vieni priekaištauja, kad dėl to vėluos su tvarkaraščiu, kiti tiesiog ima ir nuvažiuoja.

Ką tiksliai veikiate šiame teatre?

– Esu aktorius ir vis pasvajoju dirbti profesionaliame teatre kaip Vilniaus Mažasis teatras. Jis yra geriausiai pritaikytas žmonėms su negalia. Jeigu atsirastų galimybė dirbti šiame teatre, tai būtų istorinis įvykis tiek man, tiek teatrui, kuriame dirbtų pirmasis aktorius su negalia, tada būčiau tikrai labai laimingas. Įdomu bus pažiūrėti, kaip po remonto atrodys Nacionalinis dramos teatras.

Kas yra sunkiausia dirbant šį darbą?

– Pats sunkiausias dalykas yra ne vien vaidmens suvaidinimas, o žiūrovo vidinio pasaulio užkabinimas. Kaip užkabinti gitaros stygas, taip reikia užkabinti žiūrovų emocijas. Gaila, šiuolaikinis menas yra labiau negatyvus, bet nebūtinai jis toks turi būti visada.

Aktorius yra kultūros, moralės ir tiesos šauklys.

O kaip teatras veikia jus?

– Teatras suteikia tikslą, nors esu ir apribotas, bet vis tiek turiu šansą kažko siekti. Anksčiau tokių galimybių nebūdavo, o dabar galiu ir kitiems parodyti pavyzdį, kad net ir esant vežimėlyje, vis tiek galiu suktis scenoje, šypsotis ir toliau eiti per gyvenimą. Man menas yra galimybė išreikšti save, nes per meną galiu parodyti save kitokiu, galiu būti vargšu, galiu būti turtuoliu. O kas yra aktorius? Aktorius yra kultūros, moralės ir tiesos šauklys. Moralė prasideda nuo meno, menas nėra tik tekstas, tai emocija, vertybės.

Jei vis dėlto jūs nebūtumėte šiame teatre, kaip manote, ką dabar veiktumėte?

– Nežinau, gal užsiimčiau neįgaliųjų sportu, nes man patinka tenisas, lankau treniruotes. Man iš tikrųjų pasisekė, nes niekada nedirbau nemėgstamo darbo, aš iškart pakliuvau į tai, kas man patiko. Tiesiog atsidūriau tinkamoje vietoje, tinkamu laiku. Aišku, tai nėra darbas, kuriame galima užsidirbti daug pinigų.

Apie ką dabar svajojate?

– Noriu pakliūti į profesionalų teatrą kaip Vilniaus mažasis teatras, tai mano svajonė.


Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“ 3700 eurų paramą.

Portalas 15min.lt informaciją skelbia neatlygintinai.

Kostiumo aksesuarai – Jurgita Jankutė

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

06:47
17:02

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

00:20
01:04
01:42

Esports namai

URBAN˙/