Sekite 15min Google
Choreografė Annabelle Lopez Ochoa atsigręžia į tikrąją garsiosios herojės – skurde gimusios Alphonsine Rose Plessis, vėliau pasivadinusios Marie Duplessis ir vos per kelerius metus tapusios viena žinomiausių Paryžiaus kurtizanių – istoriją.
Naujajame balete susidurs skurdas ir prabanga, visuomenės susižavėjimas ir pasmerkimas, troškimas ištrūkti iš primesto vaidmens ir nuolat šalia alsuojanti Mirtis. Kurdama spektaklį specialiai LNOBT trupei, A.Lopez Ochoa siekia papasakoti mažiau romantizuotą, tačiau ne mažiau dramatišką tikros moters istoriją.
– „Dama su kamelijomis“ publikai puikiai pažįstama. Kodėl nusprendėte atsitraukti nuo A.Dumas romane papasakotos istorijos?
– Teatro baleto meno vadovė Jurgita Dronina pasiūlė sukurti „Damą su kamelijomis“. Pirmoji mano reakcija buvo, kad jau egzistuoja garsus, nuostabus baletas, kuris statomas visame pasaulyje. Imtis gerai žinomos istorijos yra didžiulis iššūkis, tačiau man buvo pasiūlyta į siužetą pažvelgti iš moters perspektyvos.
Iki tol net neįsivaizdavau, kad ši istorija paremta tikros moters gyvenimu. Žinojau filmą, knygą, bet pradėjusi tyrinėti sužinojau ir apie pačią Marie Duplessis. Kaip choreografė esu žinoma tuo, kad kuriu baletus apie istorines moteris.
Iškart J.Droninos paklausiau, ar galėčiau pasakoti ne literatūrinę versiją, o tikrą istoriją. Įspėjau, kad ji gali būti mažiau romantiška.
Man svarbiausia, kad žiūrovas atrastų tai, ką atradau ir aš – ši visiems gerai žinoma istorija iš tikrųjų yra paremta realios moters gyvenimu.
Ši visiems gerai žinoma istorija iš tikrųjų yra paremta realios moters gyvenimu.
– Ką įdomaus ir netikėto atradote tyrinėdama tikrosios Marie Duplessis gyvenimą?
Apie devynis mėnesius skrupulingai tyrinėjau jos gyvenimą: skaičiau knygas, skirtingus jos istorijos vertinimus, žiūrėjau visus dokumentinius ir vaidybinius filmus, kuriuos tik galėjau rasti.
Vienas senas italų režisieriaus filmas man pasirodė mažiau romantiškas ir šiek tiek artimesnis tikrajai istorijai. Kitose ekranizacijose viskas labai romantizuojama – visa istorija tampa pasakojimu apie meilę ir pasiaukojimą dėl jos, nors iš tikrųjų taip nebuvo.
Supratau, kad labai anksti Marie išmoko, jog moters kūnas yra mainų įrankis. Nuo dvylikos iki keturiolikos metų ji gyveno gatvėje ir, leisdama vyrams savimi naudotis, gaudavo maisto.
Supratau, kad labai anksti Marie išmoko, jog moters kūnas yra mainų įrankis.
Keturiolikos tėvas ją pardavė vyresniam vyrui. Marie turėjo rūpintis namais ir tenkinti vyrą – už tai turėjo stogą virš galvos. Jai pačiai tai neatrodė atgrasu ar nepriimtina, kaip mes tai suvoktume šiandien, kadangi tokia buvo tuometė aplinka. Skurdžiuose Prancūzijos kaimuose net motinos parduodavo savo dukteris, nes tai buvo vienas iš pragyvenimo būdų.
Kai kuriu pasakojimą apie istorinę moterį, man svarbu suprasti, kiek moterys turėjo kovoti, kad šiandien pati turėčiau tokią laisvę, kokią turiu. Visuomenė labai pasikeitė, bet mes vis dar kovojame už lygias galimybes. Daugelį metų moteris iš esmės buvo kažkieno nuosavybė.
Prancūzijos visuomenė šiuo klausimu buvo itin veidmainiška. Vyrui turėti kurtizanę buvo prestižo ženklas – kuo garsesnę kurtizanę galėjai išlaikyti, tuo aukštesnis buvo tavo statusas. Visgi ta pati visuomenė neleido kurtizanei išaugti iš jai skirto vaidmens.
Kai kurios to meto aktorės ar šokėjos kurtizanės tapo vadinamosiomis grandes horizontales. Pavyzdžiui, Coco Chanel irgi pradėjo panašiai kaip Marie Duplessis.
Taigi, net ir būdama kurtizane, Marie sugebėjo pakilti aukštai. Būtent dėl tokio socialinio šuolio ji tapo ypatinga ir šią istoriją galime pasakoti šiandien.
– Ką jau galėtumėte atskleisti apie būsimo spektaklio choreografinę ir vizualinę kalbą? Ko scenoje tikėtis žiūrovui?
– Tai bus klasikinis baletas, tačiau su šiuolaikiniu posūkiu.
Viena iš dramatinių priemonių – Mirtis, kuri spektaklyje tampa charakteringu personažu. Tai būtybė tarp paukščio ir juokdario. Ji vienintelė juda visiškai kitaip nei visi kiti spektaklio veikėjai.
Žiūrovas iš karto supras, kad tai ne žmogus. Ji grėsminga, tačiau kartu mėgaujasi tuo, kad niekas nuo mirties nepabėgs.
Bandau atrasti, kaip šiuo personažu perteikti tą keistą grėsmę – lyg ir juokdarys, tačiau iš tiesų yra čia tam, kad visus pasiimtų.
Didžiausia Marie tragedijos dalis buvo visuomenės atstūmimas. Visgi tuo pačiu ja buvo ir žavimasi – moterys stebėjosi, kaip ji rengiasi, vyrus žavėjo jos grožis, jie troško išgalėti turėti tokią kurtizanę. Tragizmas, moters drama, žinoma, atsispindės ir choreografijoje bei vizualiniuose sprendimuose.
– Spektaklyje skambės ne vien Giuseppe Verdi, bet ir Ferenco Liszto muzika. Kaip šis muzikinis pasirinkimas susijęs su Marie istorija?
– Vienas iš vyrų, su kuriais Marie turėjo trumpą romaną, buvo F.Lisztas.
Išlikęs jos laiškas, parašytas Lisztui gavus postą Veimare. Laiške Marie prašėsi vykti kartu.
Lisztas nebuvo ypatingai turtingas, tačiau dėl išskirtinio talento jam atsivėrė daug galimybių. Kiti Marie gyvenimo vyrai buvo turtingi.
Marie dažnai lankydavosi operoje. Manau, ją traukė ne tik tai, kad Lisztas galėjo sumokėti už jos gyvenamąjį butą, bet galbūt ir meniška gimininga siela. Marie buvo labai graži, protinga, mėgo muziką ir galėjo su juo kalbėtis apie matytas operas. Visgi aišku, kad Lisztas jos niekada nemylėjo.
Įdomu, kad Lisztui išvykus Marie Londone ištekėjo už vieno iš savo globėjų ir tapo grafiene. Greičiausiai ji tikėjo, kad gavusi titulą pagaliau bus visuomenės priimta ir vieną dieną galės ištekėti už žmogaus, kurį iš tiesų myli.
Netrukus ji mirė. Visa istorija įvyko neįtikėtinai greitai – tarp jos keturiolikos ir dvidešimt trejų metų.
Visa istorija įvyko neįtikėtinai greitai – tarp jos keturiolikos ir dvidešimt trejų metų.
– Šį baletą kuriate specialiai LNOBT trupei. Kaip vyksta susipažinimas su trupe, į ką kreipiate dėmesį prieš pradėdama kurti vaidmenis?
– Spektaklio premjera įvyks gegužės viduryje. Ši rugsėjo savaitė man buvo skirta išsiaiškinti šokėjų aktorinius gebėjimus.
Ieškau, kas galėtų vaidinti keturiolikmetę Marie, kas – jau vyresnę, kas galėtų būti Lisztas, kas – romantiškasis Alexandre’as, šiek tiek drovus, šiek tiek nerangus. Vaidmenims labai svarbu rasti tinkamus tipus.
Ar jie geri šokėjai, man aiškintis nereikia – jie puikūs. Noriu suprasti, kiek toli jie pasirengę eiti emociškai. Taip pat trupei reikia pažinti mane ir suprasti, į kokią kelionę leisimės kartu.
Man daug svarbiau nei įdomus ar sudėtingas šokio judesys yra tai, kaip kiekvieną personažą paversti trimačiu.
Vasario mėnesį grįšiu kurti visos choreografijos, dabar esame sukūrę apie 22 minutes medžiagos.
– Kuo skiriasi darbas su šokėjais, kai vien ištobulinto judesio nepakanka, o reikia sukurti sudėtingą psichologinį personažą?
– Prašau jų pažvelgti į savo pačių patirtis. Prašau pasakojimą iškelti aukščiau už žingsnius. Kai aiškus personažas, galime dirbti su judesiu.
Man, kaip choreografei, patinka tikrų moterų istorijas patikėti baleto artistėms, kurių repertuarą dažnai sudaro pasakos, o tiksliau – princesių vaidmenys.
Jos puikiai moka būti princesėmis, bet tie baletai buvo sukurti prieš du šimtus metų. Didžiausia svajonė buvo vieną gražią dieną sutikti princą ant balto žirgo.
Tokie baletai vis dar puikiai veikia ir šiandien, tačiau man įdomiau, kad pačios šokėjos atrastų, kokia buvo prieš jas gyvenusių moterų tikra istorija.
Pavyzdžiui, daugelis Paryžiaus operos baleto šokėjų tuo metu buvo kurtizanės. Edgaro Degas paveiksluose matome baleto scenas ir vyrus su aukštomis juodomis skrybėlėmis – jie rinkdavosi merginas.
Mums šiandien nebereikia to daryti. Galime būti baleto šokėjomis ir iš to pragyventi.
Galime būti baleto šokėjomis ir iš to pragyventi.
Nenoriu būti aktyvistė, tačiau noriu informuoti ir publiką, ir šokėjas apie moteris, gyvenusias prieš jas. Todėl skatinu, kad tyrimas vyktų ne tik repeticijų salėje. Merginos žiūri dokumentinius filmus, skaito knygas, domisi pačios. Kiekviena šokėja į personažą įdės kažką savo.
Tikiuosi, kad pasakodama Marie Duplessis istoriją trupė jaus pasididžiavimą. Tai mūsų visuomenės istorija, be to, ne tokia ir sena.
– Šį baletą statote kaip istorinį pasakojimą, o gal jame žiūrovai atpažins ir šiandien aktualias temas?
– Svarbu žinoti, kas mūsų visuomenėje vyko ne taip seniai. Mergaitės buvo vyrų nuosavybė. Daugybė jaunų moterų anuomet dar iki trisdešimties mirdavo nuo sifilio.
Manau, emancipacijos kova nėra vienas įvykis, vieni metai ar vienas dešimtmetis. Ji yra nuolatinė.
Tokios istorijos primena, iš kur atėjome ir kiek darbo jau padaryta. Tas darbas nebuvo veltui ir jį turime tęsti, nes visa tai galima labai greitai prarasti.
Kai žmonės išsikovoja daugiau teisių, visuomenėje neretai atsiranda ir priešinga banga. Tai nuolatinis judėjimas.
– Save vadintumėte feministe?
– Taip, esu feministė.
Taip, esu feministė.
Moterų choreografių judėjimas iš tiesų prasidėjo jau po to, kai pati pasirinkau šią profesiją. Karjeros pradžioje, būdama trisdešimties, dalyvavau daugybėje renginių, skirtų būtent choreografėms moterims.
Džiaugiuosi, kad subrendusi, sulaukusi keturiasdešimties, pradėjau gauti pasiūlymus kurti pilno metro baletus. Ir tai tęsiasi.
Nebesu naudojama kaip simbolinis pasirinkimas, maždaug: „Žiūrėkite, turime vieną choreografę moterį.“ Esu žinoma kaip gerai dirbanti savo darbą.
Kai kurios jaunos choreografės vis dar pasirenkamos kaip simbolis, tarsi institucija taip atliktų savo politinę pareigą parodyti lygybę.
– Baletą pirmiausia statysite Vilniuje, tačiau vėliau spektaklis persikels ir į Taliną. Kuo skirsis „Dama su kamelijomis“ LNOBT ir Estijos nacionalinės operos scenose?
– Pagrindinis skirtumas – mastelis.
Estijos trupė daug dirba su pasakojamaisiais baletais. 2017 metais ten pastačiau „Geismų tramvajų“, įkvėptą garsiojo Tennessee Williamso kūrinio. Žinau, kad spektaklis vis dar rodomas, nes estų publika tokius pasakojamuosius baletus itin mėgsta. Todėl nekantrauju „Damą su kamelijomis“ perkelti ten mažesniu masteliu.
Vilniuje jis, manau, vizualiai bus didingesnis. Galbūt Estijoje kai kuriose vietose laimėsime daugiau emocinio artumo, o čia – tikrosios Paryžiaus didybės. Tai nuolatiniai mainai.
