Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 18d. 18:03

Ant krištolinių ašmenų: spektaklio „Helverio naktis“ recenzija

Spektaklio „Helverio naktis“ akimirka 15min recenzija
E.Sabaliaukaitės nuotr. / Spektaklio „Helverio naktis“ akimirka

Lietuviškame dramos teatre nėra taip dažna, kad spektaklyje pagrindinis vaidmuo atitektų ne aktoriams. O kai taip nutinka, sunku pasakyti, ar toks buvo kūrėjų pasirinkimas, ar aktoriai tiesiog buvo nustelbti kitų spektaklio elementų.

Gruodžio 8 d. žiūrėdama Valentino Masalskio režisuotos „Helverio nakties“ premjerą Klaipėdoje net neabejojau, kad nei Helverį vaidinantis Paulius Pinigis, nei Klarą vaidinanti Laima Akstinaitė spektaklyje nėra pagrindiniai veikėjai. Pagrindinis pesonažas yra kitas, scenoje nepasirodantis.

„Helverio naktį“ Klaipėdoje stačiusi komanda puikiai žinojo apie 2003 m. Jono Vaitkaus pastatymą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre su Arūnu Sakalausku ir Jolanta Dapkūnaite. Taip pat puikiai žinojo ir tai, kad nesvarbu, kas buvo parašyta pjesėje ar kokios buvo kūrėjų intencijos – svarbiausias aname spektaklyje buvo Helveris. Jį vaidinęs Arūnas Sakalauskas sugebėdavo sumanipuliuoti žiūrovų jausmais taip, kad susijaudintume dėl ne paties patraukliausio personažo likimo.

To spektaklio žiūrovai galbūt ir galėjo rasti nuorodų į savo gyvenamąjį laiką. Tačiau ne tiesioginių. Jono Vaitkaus „Helverio nakties“ veiksmas vyko į ketvirtą XX a. dešimtmetį nurodančioje Jūratės Paulėkaitės scenografijoje su stilizuotais kostiumais ir dabarčiai kalbėjo apie pasiaukojimą, gailestį bei jų trūkumą. Apie vertybes, kurių aktualumas dažniausiai grindžiamas amžinybe, o ne konkrečiu laiku gyvenančių konkrečių žmonių pažiūromis ir gyvenimo būdu.

E.Sabaliaukaitės nuotr./Spektaklio „Helverio naktis“ akimirka
E.Sabaliaukaitės nuotr./Spektaklio „Helverio naktis“ akimirka

Dabar statyti Ingmaro Villqist „Helverio naktį“ atrodo aktualiau nei prieš 15 metų. Pjesė, kurios veiksmas vyksta nacizmo įsitvirtinimo metu, šiandien gali padėti atskleisti ne tik praeities įvykius, bet ir prabilti apie amžinųjų vertybių statusą šiuolaikinėje visuomenėje.

Klaipėdiečiams, pasirinkusiems statyti šį tekstą, atrodė, kad jų spektaklyje svarbiausia turi būti Klara. Karalių Lają, Edipo tėvą, primenantis personažas: taip pat mėginanti pabėgti nuo likimo ir visai kaip antikiniame mite pasmerkusi ne tik save, bet ir savo vaiką. Tad spektaklyje apsispręsta išskirti moters istoriją, jos tragiškąją kaltę, mėginimą ją išpirkti pasiaukojimu. Ir, žinoma, atskleisti individo bejėgystę susidūrus su žmonių baimėmis manipuliuojančia, už žmoniškumo ribų stumiančia, bet gražų vaizdą ir stiprius lyderius siūlančia ideologija.

Žinantiems, kaip su ar be savo išugdytų aktorių dirba Valentinas Masalskis, „Helverio naktis“ nepateiks staigmenų. Jo režisuojamuose spektakliuose daugiausia dėmesio skiriama vaidybai, psichologinės tiesos perteikimui. Ir tam visų pirma išnaudojamas aktoriaus balsas bei emocijos.

„Helverio naktis“ – jokia išimtis. Čia labai svarbu, kaip aktoriai sako pjesės žodžius. Nors spektaklyje ir buvo kelios scenos, kuriose maloniai nustebino Pauliaus Pinigio veido išraiškingumas, vis dėlto ganėtinai realistinėje Paulės Bocullaitės scenografijoje įsikūrę personažai, atlikdami tik logiškus, pagrįstus, daugiausia buitinius veiksmus, kitomis išraiškos priemonėmis kliautis beveik negalėjo.

Ir kai kuriose scenose tai kišo koją, nes buvo kiek persistengta bandant perteikti personažų emocijas žiūrovams. Pavyzdžiui, sužinojusi, kad jos neįkainojamų atsiminimų dėžutę Helveris ištuštino ir susidėjo į ją savo kareivėlius, Laimos Akstinaitės Klara puola beveik į isteriją, plūstasi ir rauda. Žiūrėti į tai nesmagu, ne todėl, kad sukuriama žiūrovus provokuojanti įtampa, o todėl, kad panaši isteriška reakcija ją jau buvo ištikusi sužinojus apie sudegintą krautuvėlę ar Helveriui pradėjus ją kankinti kareivišku muštru.

Ir pats Pauliaus Pinigio Helveris ganėtinai vienodas, spektaklio metu vis svyruoja tarp ramybės ir isterijos. Tarsi pamiršus, kad egzistuoja daug didesnė emocijų ir jų intensyvumo įvairovė.

Tačiau žinant Klaipėdos jaunimo teatro darbo tempus šį rudenį, po premjeros aktorius norėjosi pateisinti. Ar bent pasilikti vilties, kad pirmas pasirodymas toli gražu neatskleidė visų galimybių. Tiek paties spektaklio, tiek ir jo atlikėjų.

Juo labiau, kad labai norėtųsi matyti šios pjesės pastatymą stipresnį ir paveikesnį – statyti „Helverio naktį“ šiandien ypatingai aktualu ir prasminga. O neįgijęs gyvybingumo, jautrumo spektaklis gali prasprūsti nepastebėtas.

Valentino Masalskio „Helverio nakties“ pastatyme Klara ir Helveris gyvena ne praeityje, o dabartyje. Jie galėtų būti tikri šiuolaikiniai žmonės, bandantys gyventi savo gyvenimą, kurti savo tvarką ar išpirkti kaltes. Ir čia prie aktorių prisijungia tas, kuris spektaklyje yra pagrindinis – kontekstas. Kylančios dešiniosios politinės jėgos, radikalėjančios pažiūros, aštrėjančios įtampos, nuovargis, pesimizmas, moralinių lyderių autoriteto menkimas ar visiškas išnykimas. Visa tai nebe istorinė tiesa, o šiuolaikinio pasaulio kasdienybė. Ir joje Helveris – žmogus-vaikas, turintis daug autizmo požymių – negalvodamas apie jokias pasekmes bet kokia kaina bando pritapti, įsijungti į bendruomenę, kuriai niekada anksčiau negalėjo priklausyti dėl savo kitoniškumo.

Klaros kaltės jausmas, pastangos saugoti Helverį nuo išorinio pasaulio pavojų bei komplikuoti jų santykiai yra Helverio vienišumo priežastys. Todėl artumo ieškoma desperatiškai, laukiant bent menkiausio priėmimo gesto. O į rankas įbrukta juoda vėliava, nesvarbu, kad tai tėra prie pagalio pririštas šiukšlių maišas, ir tampa tuo gestu.

Tokia schema jau neblogai pažįstama: įvairios jos variacijos vis kartojasi, kai aiškinama, kaip buvo radikalizuotas iš pažiūros „savas“ žmogus. Tačiau „Helverio naktyje“ neapsiribojama radikalizavimu – čia parodoma ir tai, kaip ideologija atsisuka prieš ja „užsikrėtusįjį“. Kaip Helveris, juokęsis iš kankinamo žydo ir jo dukters, pats tampa patyčių ir agresijos auka. Nes kiekviena ideologija, ypač suradikalėjusi, ilgainiui kaip Saturnas ima ryti savo vaikus.

Klaipėdos jaunimo teatro „Helverio naktyje“ parodoma kaip griūva pasaulis. Ir kaip pasirenkama jo neatstatinėti. Matant šį pasakojimą ne istoriniame, o šiuolaikiniame kontekste, sunku patikėti, kad dar kartą nacizmą ar panašią ideologiją išauginusiam Vakarų pasauliui, leidusiam įvykti dar vienai krištolinei nakčiai, būtų prasminga duoti šansą atsitiesti.

Taip Ingmaro Villqisto pjesė atveda arti katarsio: sukeldama pasišlykštėjimą ir siaubą, ji priverčia peržvelgti savo pasirinkimus, santykį su kitais ir kitokiais, net kalbėjimo toną. Nes viskas, kas skatina susipriešinimą ir įtampą, ima rodytis kaip žmonijos šiukšlės, pabirusios iš to juodo maišo, kuriuo spektaklio pradžioje mojuoja Helveris.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

04:13
03:15
00:21

Maistas