„Baigtinio rezultato, kaip ir žmogaus gyvenime, teatre nėra“, – sako menininkės. Su režisierėmis kalbame apie kriterijus sau ir žiūrovams, santykį su aktoriais ir teatro vizijas.
– Lietuvos teatro arenoje „Apeirono teatras“ oficialiai veikia jau trejus metus. Treji metai teatrui yra daug ar mažai?
Greta Kazlauskaitė: Labai mažai. Bet kam Lietuvoje treji metai yra išties mažas skaičius – nesvarbu, ar tai būtų baras, ar teatras.
– O kada pasiekiama ta amžiaus riba, kai kūrėjai jaučiasi tvirtai stovintys ant kojų?
Greta: Šį klausimą reikėtų užduoti teatrui „Atviras ratas“, jis šiemet švenčia 10-ąjį gimtadienį. Man atrodo, kad jie dar iki šiol nesijaučia stabiliai.
Eglė Kazickaitė: Manau, kad nepriklausomas teatras turi susitaikyti su tuo, kad užtikrinto stabilumo čia niekada neatsiras.
Greta: Viskas priklauso nuo to, ką turime omenyje, kalbėdami apie stabilumą. Nes, pavyzdžiui, kūrybinis stabilumas man apskritai neįsivaizduojamas. Gal greičiau galime šnekėti apie socialinį stabilumą, įsitvirtinimą tam tikrame socialiniame sluoksnyje.
Eglė: Apibendrinant galima pasakyti, kad šie treji metai turbūt daugiausia buvo mūsų teatro veido ieškojimas. Dabar to veido bruožai tik formuojasi.
– Kodėl apskritai sumąstėte, kad reikia kurti savo nepriklausomą teatrą? Nuo ko apskritai teatras prasideda? Galbūt nuo idėjos, kuri neleidžia miegoti naktimis ir verčia ieškoti naujų formų, taisyti tai, kuo esame nepatenkinti?
Greta: Mes visada galvojome, kad teatras turi būti visoks, tačiau turėjome ir savo teatro viziją. Ji nesutapo su kitų teatrų pateikiamomis filosofijomis dėl disciplinos, teatro moralės suvokimo. Kūryboje turi būti labai daug laisvės, vietos ir laiko ieškojimui, reikia leisti suvokimui pačiam prieiti prie tavęs. Niekas negali „iš viršaus“ įsakinėti, kokiais principais vadovaujantis turėtume dirbti, kokią dramaturgiją statyti ar galiausiai nubrėžti, kas yra geras, o kas – blogas teatras. Visus tuos prievartos botagus matėme daug kur – jie pliauškėjo tiek akademiniame sluoksnyje, tiek nacionalinio masto teatruose, ir supratome, kad tokiomis sąlygomis negalėsime kurti. Vadinasi, jei esamos sąlygos mūsų netenkina, turime statyti savo teatrą.
– Ar kurdamos galvojate apie spektaklius lankančius žmones? Kiek pastebėjau, didžiąją dalį jūsų auditorijos sudaro jauni žmonės. O galbūt išties tik jaunas režisierius gali susikalbėti su jaunu žiūrovu?
Greta: Manau, žiūrovai yra panašūs į mus. Kiek juos stebiu, šviesių žmonių – ar jaunų, ar pagyvenusių – yra mažai. Jaunas žmogus iš esmės yra smalsesnis, lengviau priimantis informaciją ir atviresnis. Tik dėl to jaunųjų žiūrovų teatre yra daugiau. Tačiau tai nereiškia, kad jie geriau suvokia spektaklius ir kad būdami vyresni, subrendę jie bus tokie pat aktyvūs ir smalsūs. Kita vertus, matydama vyresnius žiūrovus, kurie kantriai išsėdi mūsų spektakliuose, suprantu, kad tai yra tie žmonės, kurie kūrinius suvokia geriausiai. Dažnai pastebime atlaidžius jų žvilgsnius, jie priverčia mus tobulėti ir palaiko mūsų tendenciją, ne rezultatą. Šiandien mes dar neturime rezultato. Kiekvienas parodytas spektaklis dar nėra rezultatas, nes jis kiekvieną kartą kinta.
– Kiek tuomet reikia dirbti ir ką daryti, kad rezultatas atsirastų?
Eglė: Čia ir yra teatro unikalumas, kad rezultato tarsi negali būti. Jis nėra fiziškas. Gali būti tik etapiniai rezultatai.
Greta: Žingsnis po žingsnio – tarkim, jauti, kiek per šios dienos repeticiją patobulėjai. Bet baigtinio rezultato, kaip ir žmogaus gyvenime, teatre nėra.
Mums dažnai priekaištauja: esą kaip jūs nesuprantate, kad žiūrovas į teatrą ateina ne dirbti, o pailsėti! Na tikrai, šito mes negalime suprasti – žiūrovas spektaklyje privalo dirbti, ir tikrai ne dėl mūsų, o dėl savęs. Yra lengvoji atletika, yra sunkioji. Teatras šiuo atveju atstovauja sunkiajai atletikai. Mes iškart perspėjame žmones, kad reikės įtempti smegenis, įžiūrėti detales, iššifruoti mintis. Prisipažįstame – mūsų dramaturgija dažnai chaotiška, fabula ne visuomet nuosekli. Tačiau atidžiai žiūrint, viskas tampa aišku.
Mums dažnai priekaištauja: esą kaip jūs nesuprantate, kad žiūrovas į teatrą ateina ne dirbti, o pailsėti! Na tikrai, šito mes negalime suprasti – žiūrovas spektaklyje privalo dirbti, ir tikrai ne dėl mūsų, o dėl savęs.
Eglė: Na, galbūt svarbiau yra ateiti ne pasiruošus įtempti smegenis, o būti atviram.
Greta: Pavyzdžiui, naujas „Apeirono teatro“ spektaklis „Psichė“ pastatytas detektyvo principu, ir reikia jį žiūrėti atidžiai, sekti informaciją, dėlioti ją kaip dėlionę, kad viskas „išsirištų“. O atvirumas yra intelektualaus žmogaus bruožas. Jei jis ateina atviras, jam daug lengviau ir analizuoti. Net jei kitą kartą nėra jėgų analizuoti kūrinio, žmogaus intuicija būna atvira. Su tokiu žiūrovu galime rasti labai glaudų ryšį, nes mūsų kūrybos metodai irgi visų pirma grindžiami intuicija.
– Užsiminėte apie dramaturgiją. Dažniausiai „Apeirono teatro“ spektakliuose ją kuriate pačios. Tačiau juk yra prirašyta galybė pjesių – tiek šiuolaikinių, tiek klasikinių autorių. Kodėl nebendradarbiaujate su dramaturgais ar galiausiai nesiimate laiko patikrintų kūrinių?
Eglė: Mums įdomu būti spektaklio kūrime procese nuo pradžios iki galo. Pradedant į galvą atėjusia mintimi, spektaklio istorijos formavimu, ir baigiant jos įžodinimu, įkūnijimu. Kilus idėjai galėtume kreiptis į dramaturgą, kad ją išplėtotų ir parašytų pjesę tik tuo atveju, jei tas žmogus mums būtų labai artimas kūrybine prasme. Be to, savo dramaturgiją mes vadiname eskizais: kūrinys gimsta jį kuriant kartu su visa komanda.
Greta: Dažnai būna situacijų, kai dramaturgai neleidžia pakeisti nė žodžio savo kūrinyje – dramaturgija tuomet tampa tarsi biblija. Pirmiausia, galvojant apie aktoriaus ir žiūrovo santykį, tam, kad atsirastų tikra kalba, tikra aiški abiem pusėms suprantama mintis, aktorius turi suvokti, ką šneka, žodis jam turi lipti prie lūpų. Mes nematome jokios problemos vieną žodį pakeisti kitu ar tam tikrą sąvoką pakeisti paprastesniu, aktoriui suprantamu sakiniu.
Dažnai sintetinio teatro ir neorganiškos vaidybos problema gimsta iš to antikūniškumo, kuris atsiranda dėl dramaturgo „užsiciklinimo“, kokia turi būti kalba, ir bandymo tą literatūrinę kalbą perteikti natūralistiškai. Dažnai sakome, kad tai – aktorinis pilotažas, kad labai svarbu, koks bus režisieriaus sprendimas, bet dažnai nepavyksta jo rasti. Man atrodo, kad geriau jau leisti pačiam aktoriui rasti savo kelią į žodį.
Eglė: Ryšys kuriant aktoriui yra labai svarbus. Darbo kokybė labai priklauso nuo to, kaip mes visi gebame ar negebame susikalbėti. Tuo pačiu atsiveria aktoriaus ryšys su žiūrovu. Kaip bebūtų, mūsų spektaklių tikslas nėra papasakoti žiūrovui istoriją, o kalbėtis, užmegzti su juo dialogą, užduoti jam klausimą.
Kalbant apie laiko patikrintus kūrinius, mes jų tikrai nesikratome. Čia gal kyla vidinis pasipriešinimas, nes sunku įlįsti į rėmus, o pjesė jau yra šiokie tokie rėmai.
Suprask: jei mes juos įstatysime į tuos vyresniųjų vaidmenis, jie atrodys juokingai. Reikia kantrybės.
– Tačiau, kalbant apie klasiką, niekas nekliudo jos interpretuoti ar keisti savo nuožiūra. Dramos turinys juk nepasikeis dėl pasirinktos kitokios formos.
Greta: Aš tikrai mėgstu klasiką, pavyzdžiui, dievinu Nikolajų Gogolį. Tačiau yra kita medalio pusė. Mūsų aktorių trupę šiandien sudaro labai jauni, ką tik studijas baigę žmonės. Atrodo, kad tokios kalbos ir tokių sprendimų aktoriai dar nepakeltų: trupė turi būti brandesnė. Klasikai reikia tam tikrų išraiškų, žodyno, brandesnio kodų suvokimo. Taigi dėl to dažniausiai patys kuriame dramaturgiją, ir joje jaučiasi tam tikras anarchizmas ar minkštumas... Taip yra todėl, kad šiandien būtent tiek gali mūsų aktoriai. Suprask: jei mes juos įstatysime į tuos vyresniųjų vaidmenis, jie atrodys juokingai. Reikia kantrybės.
– O kaip jūsų teatre atsiranda aktoriai? Ar jie siūlosi vaidinti patys, galbūt darote jų atrankas?
Greta: Kai tik pradėjome veiklą, buvome tiesiog per maži, kad darytume aktorių atrankas. Ėmėme tuos žmones, kuriuos nors kiek pažinojome, kuriems su mumis buvo pakeliui. Klaipėdoje nėra didelis aktorių pasirinkimas. Branduolį sudarė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto žmonės, tie, kurie nesuprato šios įstaigos tvarkos ir metodų. Tačiau vyksta nuolatinė kaita – jauni žmonės pradeda kurti savo gyvenimą. Dabar „Apeirono teatre“ žmonių yra labai mažai, kalbant apie aktorius ir režisierius, mūsų iš viso keturi.
Svarbiausia yra ne gabumai, o ryšys, kuris užsimezga. Kalbant apie aktorinį darbą, manau, kad kiekvienas žmogus gali tapti aktoriumi, tik, žinoma, priklauso, kokiu – ar pagrindiniu, ar pagalbiniu, ar vaidinančiu masuotėse... Statant spektaklį, kiekvienam „negabiam“ aktoriui galima rasti „negabaus“ aktoriaus vaidmenį. Tai – dar vienas pliusas rašant savo dramaturgiją, nes galima ją tinkamai pritaikyti. Kartais atrodo, kad kuo aktorius mažiau kalba, tuo įdomiau atrodo.
– Bet jūsų spektakliuose teksto paprastai yra labai daug.
Greta: Mes dar neužaugome. Taip, mūsų spektakliuose kalbos daug, bet mes dar nerandame kelio, kaip pasakyti tai, ką norime, be teksto. Tekstas yra savotiškas slėpimasis.
– Eglė minėjo, kad kūrybinis procesas vyksta bendromis jėgomis su aktoriais.
Greta: Tai – mūsų siekiamybė. Žinoma, yra buvę atvejų, kai surenki komandą, tačiau su ja neatsiranda ryšio, o spektaklis jau turi būti išleidžiamas. Tada viskas vyksta griežčiau, nurodant, ką kas konkrečiai daro. Tai – destruktyvusis, agresyvusis darbo metodas. Bet visada stengiamės gražiai elgtis su tais, kurie nori ieškoti, kurti kartu, diskutuoti. Džiugu, kad dažniau pasitaiko šis pozityvusis bendravimo su komanda variantas. Apskritai eidama į teatrą (kaip į darbą) visada esu laiminga, žinau, kad susitiksime, ieškosime, diskutuosime, atrasime kažką nauja, toje dienoje visko tiek daug laukia – nebūna rutinos. Šis žaidimas žavus net tada, kai jis kelia kančią.
Šis žaidimas žavus net tada, kai jis kelia kančią.
– Ar kada pagalvojote, koks būtų „Apeirono teatras“, jeigu turėtumėte neribotas galimybes?
Greta: Pirmiausia išskirčiau aktorius ir brandą. Atrodo, laukiu, kol prabėgs dar kokie penkeri metai, tada vaidyba bus stipresnė. Teatras yra vyresnių žmonių žaidimai. Subtilią energetiką galima sukurti tik dvasiškai, fiziškai brandžiam žmogui. Jaunas asmuo sukuria aktyvią, agresyvią, anarchistinę nuotaiką, bet tai – tik ginklai. Tai greičiau atmosferos fikcija ir energija, kurią lengviausia iš savęs iššaukti.
Eglė: Aš papildomai išskirčiau žmones, dirbančius su kostiumais, scenografija, muzika. Šiose srityse mums kartais trūksta išbaigtumo. Nors dabar viskas po truputį tobulėja. Džiugu, kad „Apeirono teatrą“ visi kuriame kartu – iš bendros kūrybos atsiranda suinteresuotumas viso spektaklio kokybe.
