TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Teatro chuliganas Artūras Areima: premjera netyčia sutaps su Lietuvos politinėmis aktualijomis

Artūras Areima
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Artūras Areima
Šaltinis: 15min
0
A A

Režisierius Artūras Areima rugsėjo 14, 15, 16 dienomis OKT teatre pristato artėjančias Seimo rinkimų aktualijas atspindinčią premjerą pagal Williamo Shakespeare’o pjesę – „Julijus Cezaris“. Žiūrovai prieš pat akis išvys politinius sąmokslus, naujos tvarkos paieškas, pasimetimą ir žmogžudystes – tačiau jie, anot režisieriaus, neverks – veikiau juoksis iš šiuos laikus primenančio nonsenso.

- Spektaklio „Julijus Cezaris“ premjera iš gegužės buvo atidėta į rudenį. Turėjote daugiau laiko idėjoms įgyvendinti?

- Gegužės mėnesį neturėjome daug laiko repeticijoms, buvau tik po spektaklio „Plėšikai“ pastatymo Kauno valstybiniame dramos teatre – kartais net paraleliai repetuodavome šiuos spektaklius: penkios dienos Kaune, savaitgalį Vilniuje. Todėl labai norėjosi šiek tiek atsitraukti, viską pamatyti iš šalies.

Į repeticijas sugrįžome naujomis jėgomis, greitai atsirado kontaktas su aktoriais, nors šįkart keliami uždaviniai buvo kitokie, nei aktoriai buvo su manimi įpratę. Šis darbas buvo daug lakoniškesnis.

- Galima sakyti, kad šis spektaklis – naujas kūrybos puslapis?

- Nežinau, ar naujas – gal labiau grįžimas į pradžią, į pirmus mano darbus, kurie buvo labiau pokalbis su šiandiena. Jau su „Plėšikais“ prasidėjo atviras chuliganizmas, kitoks požiūris į garsius autorius. Man atrodo, kad nesvarbu, kaip klasikinį kūrinį interpretuosi, išpjaustysi, jis vis tiek visada liks klasika. Autoriaus negali pažeisti – tiesiog imi iš jo inspiracijas ir galvoji, ką gali pasakyti šiandien.

- Ankstesniuose spektakliuose jūs koncentravotės į santykių, meilės temas, o pastarieji darbai tarsi keičia tematinį lauką?

- Šiek tiek, bet nedaug. Aš nevaikštau aklas, matau, kas dedasi šiandien, ir tai įtraukia. Galbūt buvo periodas, kai mane labiau domino psichologija, santykiai, o dabar vėl pasidarė įdomiau žmogus ir jo išorė. Tačiau meilė nedingo, tik gal šiame spektaklyje jos bus nedaug, nes vaidina vien vyrai. (Šypsosi)

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Spektaklis Julijus Cezaris
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Spektaklis „Julijus Cezaris“

- Kaip nusprendėte kurti pagal būtent šią, Lietuvoje dar nestatytą pjesę?

- Nežinau, kodėl ji nestatyta – juk Lietuvos istorijoje buvo daug momentų, kai „Julijus Cezaris“ būtų buvęs labai aktualus. Žinoma, šiandien ši pjesė itin aktuali, nes pribrendome prie politinio pseudizmo.

Kai dar studijų metais perskaičiau šią pjesę, ji man iš karto pasirodė visai ne tragedija, o juoką kelianti komedija, kurioje viskas vyksta pirmu planu. Kažkas kažkam nepatinka, kažkas organizuoja sąmokslą, kažką „nukepa“, kažkas reikalauja naujos tvarkos, kurios iš tiesų nėra. „Darykim!“, „Keiskim!“, o idėjos į ką keisti niekas neturi.

- Būsima premjera dera prie Lietuvos politinių aktualijų fono.

- Taip netyčia sutapo. Nesu įlindęs į politiką, bet pjesėje politikos bus – to neišvengsi. Veiksmas vyks tarsi partijos būstinėje, tačiau svarbiausia – kas tas žmogus-politikas? Pamatysime jų mąstyseną, filosofiją, ką jie nori mums šiandien pasakyti, kokią valstybę jie nori matyti.

Žiūrint spektaklį, atsiskleis, kad jie patys nežino, ko nori, kodėl nužudo Cezarį – gal dėl to, kad jis turi per daug valdžios, yra diktatorius, bet matysime, kad iš tiesų jis bailys ir rėksnys. Visi patys tarpusavyje konfliktuoja, nežino, ką daryti, kol visi išsižudo.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Spektaklis Julijus Cezaris
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Spektaklis „Julijus Cezaris“

- Kvepia absurdu?

- Aš vadinu „nonsensu“, nesąmonėmis. Todėl aktoriai, sakydami W. Shakespeare’o monologus, kartais nusikeikę susimąsto, ką tie žodžiai reiškia, supranta, kad Shakespeare'as „vėjų prirašė“. Ieškome sveikos distancijos tarp šiandienos ir klasikos teksto.

Pavyzdžiui, įvedėme vieną veikėją, kuris partijos būstinėje groja gitara, bet niekas nežino, kas jis yra, kodėl jis čia groja, kas jį pakvietė. Kaip ir šiandien Seime yra kažkokių muzikantų, aktorių ir niekas nežino, kas juos pakvietė. Jie nervina ir trukdo, kol galiausiai supranta, kad vaidina spektaklyje. (Šypsosi)

- Vadinasi, originalią pjesę žiūrovams atpažinti nebus lengva?

- Na, taip. Bandžiau rasti atsakymą, kodėl visi tą Shakespeare'ą stato. Kodėl susidaręs toks mitas, kad reikia subręsti, pribręsti, perbręsti, kad statytum pagal jo kūrybą. O statant reikia sekti kiekvieną jo eilutę, ieškoti istorinių sąsajų – bet ką mes šiandien norime juo pasakyti? Kaip mes dialogizuojame su juo?

- Todėl jūs ryžotės drąsiai interpretacijai?

- Kitaip šiandien Shakespeare'o neverta liesti. Mums patiems malonu „chuliganauti“, žaisti. Ir žiūrovai tikriausiai neverks – bet pasimetę bus tikrai. Galbūt juoksis iš absurdo, neįmanomų dalykų.

- Spektaklyje vaidins vien vyrai – jūsų bendrakursiai...

- Taip. Todėl spektaklis skirtas inteligentiškoms intelektualioms moterims, nes tie vyrai dar ir vilkės kostiumus. (Juokiasi)

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Premjera

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau