Auksinio scenos kryžiaus laureatas G.Zapalskis: vaikai ieško tikrumo, o jo neradę, neria į pseudo pasaulius ekranuose

– Auksinis scenos kryžius už spektaklį „Aš vejuosi vasarą“ Keistuolių teatre pagal V.Palčinskaitės pjesę – ar labai netikėta?

– Kaip kūrėjui labai džiugu gauti tokį įvertinimą. Jis iš dalies patvirtina, kad mano kelias teisingas, suteikia daugiau drąsos, ramybės, nors tuo pačiu ir įpareigoja. Žinoma, sulaukus įvertinimo iš žiūrovų – jausmas taip pat labai stiprus, juk tai vienas lankomiausių spektaklių vaikams Lietuvoje.

– Ar kuriant tikėjaisi, kad tai bus TAS spektaklis, atnešiantis apdovanojimą?

– Nieko negalvojau, norėjau padaryti kuo geriau ir įspūdingiau. Manau, kad tokie apdovanojimai priklauso ir nuo sėkmės. Dar iki tol džiaugiausi nuveiktu darbu, nes sulaukdavau daug teigiamų atsiliepimų iš auditorijos.

– Tai ne pirmas tavo spektaklis vaikams, kodėl renkiesi kurti jiems?

– Specialiai to nedarau. Kai man pasiūlo, imuosi, o tada jaučiu poreikį padaryti kitaip. Mano nuomone tai, ką vaikai girdi gatvėse, kavinėse, patiria prekybos centruose, mato medijose (ko negalime sukontroliuoti) labai skiriasi nuo to, kas vyksta šiandien teatre. Sakyčiau, kad teatras vaikams savo turiniu ir forma vis dar dar atsilieka nuo realybės, kurioje dabar gyvena vaikai. Tuomet jis tampa atgyvena, melagingu ir netikru. Tikrai nenoriu absoliutinti viso konteksto, tačiau teatre vaikams jaučiasi dvi kryptys: šiuolaikiška ir pernelyg vaikiška. Man norisi, kad teatras vaikams būtų gyvas, tikras, patrauklus ir įtraukiantis.

– Kaip galvoji, kodėl taip yra, kad teatras vaikams vis dar nutolęs nuo šiandienos?

– Nenoriu skambėti kategoriškai, nes yra gerų, modernių, technologijų nevengiančių spektaklių vaikams. Tik jų mažai. Sakyčiau, kad daugelis spektaklių vaikams yra pernelyg infantilūs ir tai tęsiasi dar nuo mūsų laikų. Tuometinį teatrą atsimename kaip atgyvenusį, dogmatinį, per daug teisingą. O kai viskas „teisinga“ – tampa nuobodu.

– Kaip tu stengiesi išvengti nuobodumo, gal dar renkantis medžiagą apie tai jau pagalvoji?

– Visuomet norisi būti arti šiuolaikinio vaiko. Pjesė „Aš vejuosi vasarą“ atkeliavo iš mano vaikystės prisiminimų. Aišku, ją teko adaptuoti šiandienai. O tarkim naujausias spektaklis „Žmonija prieš Pabaigos Drakonę. Neoficialus Minecraft žaidėjų nuotykis“ pagal Tomo Dirgėlos knygą, yra šiuolaikinis tekstas apie kompiuterinį žaidimą. Kadangi norisi būti arti šiuolaikinio vaiko, todėl ši tema pasirodė itin aktuali šiandien.

– Iš tiesų, daugelis tėvų labai nerimauja, kad jų vaikai vis daugiau laiko praleidžia prie ekranų. O čia – spektaklis apie kompiuterinį žaidimą „Minecraft“. Ką juo norite pasakyti?

– Jeigu tėvų tikslas – neprarasti ryšio su savo vaiku, ar noras jį geriau pažinti, tai šiuo spektakliu kviečiame drauge pamatyti tai, kuo gyvena jų vaikai. Tikiu, kad tokiu atveju tėvai ne tik pelnys tam tikrą vaikų pripažinimą, bet ir geriau supras savo vaikus. Kompiuterinis žaidimas gali būti ne tik pramoga ar tuščias laiko švaistymas, tai gali būti ir kūrybingumo vystymo, socialinių įgūdžių lavinimo platforma. Tik reikia pasigilinti į tai, kuo gyvena vaikai. Šiuo spektakliu norisi kviesti tėvus kurti susitarimus, partnerystę su vaikais jų kalba, o ne tiesmukai drausti dalykus.

– Atrodo, kad ne tik labai stengiesi perprasti vaikų psichologiją, bet ir giliniesi į ją...

– Aš tiesiog noriu, kad vaikai būtų mūsų gyvenimo partneriais. Draugais. Noriu, kad jie jaustųsi lygiaverčiais suaugusiems. Aišku, svarbios ir ribos. Tik manau neteisinga, kad didžiąja dalimi net ir švietime, vaikus vis dar laikome ne tik, kad mažučiais, bet nepilnaverčiais. Gal mums, gyvenantiems mieste, savo socialiniuose burbuluose, tai skamba jau kiek banaliai, bet platesniame kontekste vaikas vis dar vertinamas labai infantiliai.

– Kokį teatrą stengiatės ir norite kurti jiems?

– Šiandien vaikai ieško tikrumo. Pseudo realybę jie visi gali lengvai susirasti savo telefonuose. Kai teatre negauna tikrumo, jie galvoja, kad ir čia yra apgaudinėjami. Tuomet jokio ryšio užmegzti nepavyks. Taip prarandamas jų pasitikėjimas. O juk viskas scenoje vyksta čia ir dabar, be montažo, todėl tikrumas labai svarbus.

Pažiūrėję mūsų spektaklius, žiūrovai stebisi, kad mes „gyvi“, šiuolaikiški, atpažįstami vaikams iki detalių. Jauti, kad vaikai yra nustebę, jog nuo jų niekas neslepiama ir niekas negražinama. Yra taip, kaip yra.

Stengiuosi nekurti didelio kontrasto, ko vaikai nemato kasdienybėje. Ar tai būtų pasaka, ar futuristinis spektaklis: tema, lokacija, personažai – svarbu nekurti tokio pasaulio, kokio vaikai neatpažintų. Mano spektakliuose yra ir elektroninės muzikos, ir kitokių šiuolaikinio gyvenimo elementų. Sakoma, kad tik per atpažįstamumą, atsuktą „veidrodį“ į žiūrovą, įvyksta spektaklis, tai kodėl taip mažai to darome vaikų teatre? Mes turime būti gyvi. Aš per tai jaučiu ryšį su žiūrovų.

– Esi baigęs aktorinį, bet pasukai režisūros keliu. Kaip įvyko toks pokytis?

– Iš advokatavimo aktoriui. Man labai rūpėjo aktorius scenoje ir neretai aš tiesiog pasigesdavau režisierių darbo su juo. Labai norisi, kad aktorius liktų įsikvėpęs, atrastų dalykų ir nustebintų ne tik žiūrovą, bet ir save, savo kolegas, bendrakūrėjus. Viskas prasidėjo nuo muzikos, kai pradžioje kūriau ne spektaklius, o muzikinius veikalus, performansus...

– Paminėjai muziką. Tavo kūryboje ji labai svarbi. Ne tik muzikuoji, buvai ilgametis grupės „WhaleSounds“ idėjinis lyderis, bet ir kuri ją savo bei kitų spektakliams. Papasakok, apie savo santykį su ja.

– Man kaip aktoriui visada buvo labai svarbi atmosfera. Muzika man yra kaip jos dalis, kaip tarpininkas tarp to, kas vyksta ir žiūrovo. Ji pripildo emocinį lauką ir užpildo tuštumas, sujungdama erdves. Todėl džiaugiuos, kai aktoriai pasako, kad mano muzika jiems padeda veikti, būti, suprasti, prisišaukti emocijas. Manęs kažkas klausė, ar aš kuriu per muziką. Vis tik ne. Pirmiausia pamatau piešinį vaizduotėje, o tada viską stengiuosi paversti realiu vaizdu.