15min be reklamos
2022 10 18, 19:06

★★★★☆ / Aušra Kaminskaitė apie „Henriettą Lacks“: kas turi daugiau teisių į pasaulį gelbėjantį kūną?

2022-ųjų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programa maloniai nustebino tuo, kad net devynis užsienio kūrėjų spektaklius ne formaliai, o iš tikrųjų sujungė bendras vardiklis. Kiekvieno formoje ar turinyje, kaip ir nurodė organizatoriai, plėtota kūno tema.
Režisierės Annos Smolar spektaklis „Henrietta Lacks“
Režisierės Annos Smolar spektaklis „Henrietta Lacks“ / Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Festivalyje nagrinėtos kūniškos reakcijos į fizinius ir emocinius aplinkos dirgiklius, taip pat – dėl technologijų kintantis požiūris į žmogaus kūno galimybes. Visus spektaklius nesunku suskirstyti į vienai ar kitai krypčiai artimesnius. Išskyrus Prancūzijoje gimusios ir Lenkijoje kuriančios režisierės Annos Smolar „Henriettą Lacks“, kuri, mano akimis, plūduriuoja tarp abiejų polių. Įdomu, kad būtent šis kūrinys pasirodė aktualiausias ir kokybiškiausias programoje.

Kaip teisingai paskirstyti finansinę ir moralinę naudą tarp mokslininko ir jo tirtų medžiagų donoro?

Smolar pavardė ir kūrybos stilius daliai lietuvių pažįstamas nuo 2019-ųjų: tuomet su Lietuvos nacionalinio dramos teatro komanda ji pastatė „Sulėtintai“. Spektaklyje režisierė kvietė publiką iš įvairių perspektyvų ir su asmeniniu santykiu žvelgti į priekabiavimo meno institucijose aplinkybes. „Henriettoje Lacks“ buvome pastatyti akistaton su mokslo etikos klausimu: kaip teisingai paskirstyti finansinę ir moralinę naudą tarp mokslininko ir jo tirtų medžiagų donoro? Neriama giliau: o ką, jei donoras net nežinojo apie tokį savo vaidmenį?

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Režisierės Annos Smolar spektaklis „Henrietta Lacks“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Režisierės Annos Smolar spektaklis „Henrietta Lacks“

Tikroji Henriettos Lacks istorija skrodžiama dešimtmečius. Šis vardas priklausė šeštajame dešimtmetyje Baltimorėje gyvenusiai juodaodei penkių vaikų motinai, kuriai, sulaukusiai 31-erių, nustatytas gimdos vėžys. Be pacientės žinios, ją tyręs gydytojas perduodavo ląsteles laboratorijai ir nors ilgus metus tirta daugybė kitų ląstelių, būtent šios pìrmosios laboratorijos sąlygomis išgyveno ilgiau nei parą ir pradėjo sparčiai daugintis.

Šis atradimas padėjo mokslininkams pasiekti puikių rezultatų: spektaklio aprašyme teigiama, kad HeLa ląstelės „yra poliomielito vakcinos pagrindas, padeda mokslininkams daryti ženklią pažangą kovojant su vėžiu ir AIDS, reikšminga pažanga apvaisinimo in vitro, klonavimo ir genų terapijos srityse“. Kitaip sakant, kiekvienas šiandien gyvenantis žmogus dėl šio atradimo yra saugesnis nei būtų be jo.

Smolar spektaklyje rodomos kelios konflikto interesų grupės: bejėgė nukentėjusioji (Marta Malikowska), Nobelio premijos ištroškęs daktaras (Maciej Pesta) ir pirmoji rezultatą pastebėjusi jo kolegė (Sonia Roszczuk). Kitaip sakant, pateikiamà per kiekvieno jų asmeninę logiką perfiltruota situacijos interpretacija.

Ar mes sutiktume atsukti laiką atgal ir, pasielgę su Lacks teisingai, atsisakyti tolesnių mokslo pasiekimų?

Susirgusi moteris nesuprato, kas vyksta ir kas su ja daroma, o gydytojai jai nepaaiškino. Ląsteles pastebėjusiai laboratorijos darbuotojai mikroorganizmų pasaulis įdomesnis ir lengviau suprantamas nei žmonių, tad mokslą jos smegenys priima kaip svarbesnę kategoriją nei žmogiškas teisingumas. Gydytojas yra paprasčiausias narcizas, siekiantis iš tamsios laboratorijos ištrūkti į šlovės šviesą; bėda ta, kad jis dar ir stiprus profesionalas, kurio veikla naudinga visuomenei. Susipažinus su pozicijomis, man svarbiausiu klausimu tapo tas, kurį spektaklio pristatyme uždavė kolegė Kristina Steiblytė: ar mes sutiktume atsukti laiką atgal ir, pasielgę su Lacks teisingai, atsisakyti tolesnių mokslo pasiekimų?

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Režisierės Annos Smolar spektaklis „Henrietta Lacks“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Režisierės Annos Smolar spektaklis „Henrietta Lacks“

Atsakau už save: nė už ką. Tokiame kontekste mąstau savanaudiškai ir man nuoširdžiai nerūpi vienam žmogui padaryta moralinė skriauda, jei ji padėjo sukurti fizinę gerovę tūkstančiams kitų. Mane įtikino manipuliatyvus Gydytojo monologas, kuriame jis retoriškai klausė, ar Lacks kūne užaugęs vėžys irgi yra jos nuosavybė, ir ar tokiu atveju nereikėjo jai jo ir palikti. Žinoma, kalbėti apie paciento teises buvo privaloma. Tačiau tai nebeaktualu, nes šiandien medicinos įstaigose prieš bet kokią intervenciją į kūną turime pasirašyti lapelius, kuriuose išdėstyta informacija apie procedūrą ir galimus jos šalutinius poveikius. Ar tai reiškia moralesnį elgesį su pacientais? Ne, tai padeda gydytojams apsisaugoti nuo galimų teismų. Ir tai privaloma, kol neturime „žmogiškesnio“ būdo apsidrausti sveikatos apsaugos sistemos konvejeryje.

Vertingais laikau spektaklius, kuriuose žiūrovams siūloma patirti adekvačiai išanalizuotas skirtingas pozicijas ir suprasti, kodėl pasaulis neveikia taip, kaip turėtų veikti. Greta minėtų klausimų, „Henriettoje Lacks“ integruota daug šalutinių temų, aprėpiančių plačią problematiką. Pavyzdžiui, kelis kartus paminima, kad Lacks gydyta ligoninėje, skirtoje neturtingiems juodaodžiams. Tai dedikuota rasizmo temai, kuri galiausiai paliekama paviršiuje, nes be keleto žodžių apibūdinant ligoninę ar Lacks rasę, toliau nesileidžiama.

Variacijos temomis leidžia pusantros valandos trukmės spektaklyje nepamesti susidomėjimo.

Lengvai užkabintos seksizmo apraiškos, Gydytojui agresyviai išvarant laboratorijos darbuotoją moterį, pirmą pastebėjusią, kad ląstelės išgyveno.

Taip pat ironizuojamas paviršutiniškas masių požiūris į mokslą: nors visuomenė kelia mokslui reikalavimus paaiškinti gamtą ir padėti joje išgyventi, pati dažnai atsisako gilintis į tyrimus, o kartais net kategoriškai neigia profesionalų išvadas. Variacijos temomis leidžia pusantros valandos trukmės spektaklyje nepamesti susidomėjimo ir primena, kiek daug veiksnių esamuoju laiku formuoja situacijas, kurios retrospektyviai atrodo visiškai aiškios.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Režisierės Annos Smolar spektaklis „Henrietta Lacks“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Režisierės Annos Smolar spektaklis „Henrietta Lacks“

Smolar spektaklio forma itin patraukli. Jo pradžioje matome televizijos laidą, kurioje kalbinamas Gydytojas (Pesta), klonuota avelė Dolly (Roszczuk) ir Vėžys (Jan Sobolewski). Pradedant klausimu apie laisvą avelės pasirinkimą, eteris suteikiamas Vėžiui, sujungiančiam septynių dešimtmečių senumo laikotarpius su šiandieniniais: dėl vėžinių ląstelių ilgaamžiškumo šiandien įmanomas ir klonavimas.

Šį kūrinį pavadinčiau mokslo populiarinimo spektakliu.

Apskritai „Henrietta Lacks“ sukonstruota kaip pasakojimas: televizijos laidų pokalbius bei siužetus keičia publikai adresuojami monologai bei etiudai, o juos – kitos laidos ar ekspertų grupės susirinkimas. Šį kūrinį pavadinčiau mokslo populiarinimo spektakliu, nes tiesiogiai kreipiantis į žiūrovus ir naudojant populiariosios kultūros formas papasakojama apie tai, kaip mūsų kūnų gyvenimo trukmę prailgino ir jų sveikatos būklę pagerino mokslo pažanga. T. y., žmogaus ir technologijų bendradarbiavimas.

Tokios formos spektaklis neveiktų be stipraus atlikimo. Aktoriams tenka šokinėti nuo vieno personažo prie kito, kuriant ryškų kiekvieno jų charakterį ir drauge išlaikant savo pačių poziciją istorijos atžvilgiu. Veikiantieji drąsiai deklaruoja personažų siekiamybes ir charakterius, leisdami žiūrovams patiems juos įvertinti jautriame mokslo etikos kontekste. Vietoje ir laiku suskambanti ironija leidžia žiūrovams atsitraukus nuo sunkios temos persvarstyti asmeninį santykį su „Henriettoje Lacks“ atskleidžiamu žmonijos absurdu bei neteisybe. Pažymėtina ir tai, kad netgi vaizduodami kenčiančius žmones, aktoriai ima rėkti tik kulminacinėse scenose, o ne bet kur, kaip neretai nutinka Lietuvoje sukurtame teatre. O riksmais negąsdinant žiūrovų, panašu, susikuria palankesnė terpė interakcijai.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Režisierės Annos Smolar spektaklis „Henrietta Lacks“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Režisierės Annos Smolar spektaklis „Henrietta Lacks“

Ji nustebino. Klausydama personažų pasiaiškinimų dėl jų tikslų ir pozicijos, nuoširdžiai norėjau pradėti su jais diskutuoti. Todėl buvo netikėta po spektaklio iš aktorių išgirsti, kad per penkerius kūrinio gyvavimo metus nė vienas žiūrovas (kaip, beje, ir aš) nebandė to daryti. Tiesa, spektaklyje aktoriai neverčia žiūrovų kalbėti – jie pasakoja, aiškina, uždavinėja (retorinius) klausimus. Kitaip sakant, sėkmingai atveria erdvę diskusijai, o kokia bus jos forma, priklauso nuo mūsų pačių poreikių ir gebėjimų.

„Henrietta Lacks“ klausė, ar tai, kas susiformuoja mūsų kūnuose, bet turi juos palikti, priklauso vien tik mums.

Diskutuoti su savimi ar viešai šių metų „Sirenos“ kvietė itin aktyviai. Prieš spektaklius rengti jų pristatymai, po spektaklių vyko diskusijos su kūrėjais, o spektaklių turinys inspiravo persvarstyti savo žinias ir įsitikinimus, atvirai pateikdamas daugiau ar mažiau naujus. „Henrietta Lacks“ klausė, ar tai, kas susiformuoja mūsų kūnuose, bet turi juos palikti, priklauso vien tik mums. Ir ar žmogus vienintelis turi teisę priimti bet kokį sprendimą dėl savo kūno. Liberalių pažiūrų žmonės į šiuos klausimus greičiausiai atsakytų teigiamai. „Henrietta Lacks“ pasufleruoja išimtis, kai toks žmogiškas požiūris gali atnešti daugiau žalos nei naudos.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Aušra Kaminskaitė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Aušra Kaminskaitė

Aušra Kaminskaitė – scenos menų kritikė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Iliuzionistas Rokas Bernatonis priima iššūkį: degalų taupymo magija