Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 spalio 8d. 20:00

Aušra Kaminskaitė. „Sirenų“ pilnametystė: stigmos, smurtas, „provokacijos“​​​​​​​

Spektaklis „Moters dalys“ (rež. Kornélio Mundruczó). Nuotr. aut. D.Matvejev Recenzija
Kornélio Mundruczó spektaklis „Moters dalys“
Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ surengtas aštuonioliktąjį kartą. Simboliška, kad būtent šįmet, sulaukęs „pilnametystės“, jis atrodo vertybiškai subrendęs. Stipriausiu teatro festivaliu Lietuvoje daugybę metų laikytas renginys paprastai atitikdavo aukštus kokybės standartus ir siūlė ne visuomet patogią, bet dažniau akiai malonią estetiką. Taip susiformavo festivalio publika ir jos lūkesčiai: rodykite mums geriausią Europos ir šiek tiek likusio pasaulio teatrą, provokuokite mus tiek, kad per stipriai nesupurtytumėte vertybių ir nuostatų pamato. Kitaip sakant – atsiprašau už tiesmukumą – tenkinkit mūsų snobiškus poreikius.

Taip „Sirenas“ mačiau ir supratau nuo pirmo savo apsilankymo jose 2010-aisiais. Prieš porą metų festivalis pradėjo keistis – ir toliau siekta išlaikyti aukštą kokybės kartelę, tačiau pamažu siaurinti spektaklių mastai (tai susiję ir su pandemija), o estetinis malonumas dažniau nei anksčiau pradėtas aukoti dėl atvirų klausimų: kaip mes elgiamės vieni su kitais, kuo mes laikome kitokius nei mes?

Šįmet paskutinę rugsėjo savaitę parodyti du spektakliai į viešumą traukė įsisenėjusias visuomenių stigmas. Abu kalbėjo apie reiškinius, gimusius iš ilgalaikės paniekos atitinkamoms visuomenės grupėms. Abu priminė, kaip tai veikia eilinę kasdienybę. Abu kėlė gan nemalonių jausmų, kad suprastume, kodėl nenoras kalbėti apie tam tikras temas išauga iki stigmų. Abu prie to ėjo visiškai skirtingais keliais.

Šįmet paskutinę rugsėjo savaitę parodyti du spektakliai į viešumą traukė įsisenėjusias visuomenių stigmas.

Spektaklis „Moters dalys“ (rež. Kornélio Mundruczó). Nuotr. aut. D.Matvejev
Spektaklis „Moters dalys“ (rež. Kornélio Mundruczó). Nuotr. aut. D.Matvejev

Vengrų režisieriaus Kornélio Mundruczó „TR Warszawa“ teatre pastatytas spektaklis „Moters dalys“ nustebino vyrams kūrėjams retai būdingu suvokimu, kad moterys daugybėje visuomenių yra a priori smerkiamos ir nuolat patiria reikalavimus tuo pat metu būti ir paklusniomis, ir savarankiškomis. Spektaklyje trisdešimtmetė Maja (aktorė Justyna Wasilewska) nusprendžia gimdyti namuose ir tai baigiasi tragedija – pirmą kartą savarankiškai gimdymą priimanti pribuvėja ištraukia gyvą kūdikį, tačiau po kelių minučių jis miršta. K.Mundruczó taikliai nusprendžia fiziškai intymias pasiruošimo gimdymui, proceso ir mirties scenas parodyti tiesiogine transliacija sceną dengiančiame ekrane – taip išvengta teatrinio sąlygiškumo ten, kur svarbus realybės pojūtis, padedantis žiūrovams ne tik apmąstyti, bet fiziškai pajausti anksčiau galbūt nepažintas būsenas.

Spektaklis „Moters dalys“ (rež. Kornélio Mundruczó). Nuotr. aut. D.Matvejev
Spektaklis „Moters dalys“ (rež. Kornélio Mundruczó). Nuotr. aut. D.Matvejev

Gimdymo istorija – tai išeities taškas pasakojimui apie keturių stiprių, protingų, drąsių, tačiau žemos savivertės moterų tarpusavio santykius ir bandymą viena kitą suprasti, neturint tam reikalingų įgūdžių. Žema savivertė, niveliuojanti aukščiau išvardintas teigiamas savybes, spektaklyje atskleista moterų partnerių pasirinkimuose. Majos sutuoktinis Larsas (aktorius Dobromir Dymecki) – iš Norvegijos emigravęs narkomanas. Jos sesers Monikos (aktorė Agnieszka Żulewska) vyras Voitekas (aktorius Sebastian Pawlak) – bedarbis, tikintis, kad iš dangaus kada nors nukris įžymaus muzikanto šlovė. Abejotinas ir Motinos (aktorė Magdalena Kukta) santykis su mirusiu tėvu, nes jos pinigų troškimas pasirodo esąs didesnis už norą išsiaiškinti tikrąsias mirties aplinkybes ir kaltininkus. O žavioji šeimos pusseserė (aktorė Marta Ścisłowicz) tiek negerbia savęs ir aplinkinių, kad imasi flirtuoti su giminaičių partneriais. Du spektaklyje vaizduojami vyrai – paskutiniai mulkiai, nenusisekę žmonės, įsikabinę į juos priimančias partneres, tačiau nevengiantys paėjėti „į kairę“. Kodėl moterys jiems tai leidžia? Greičiausiai vedamos minėtos žemos savivertės ir bendro visuomenės naratyvo, moterų poreikiai nėra svarbūs.

Gimdymo istorija – tai išeities taškas pasakojimui apie keturių stiprių, protingų, drąsių, tačiau žemos savivertės moterų tarpusavio santykius.

Atsakomybės už moters poreikių nuvertinimą spektaklio kūrėjai neužkrauna išimtinai vyrams. Akivaizdu, kad tokią sampratą apie save jos gauna šeimoje, paprastai iš svarbiausios savo mokytojos – motinos. Moters, kurios pasaulio suvokimą jau anksčiau paveikė atitinkamos visuomenės nuostatos, ir tradicijos, įtikinusios, kad iš šalies primestos normos yra svarbesnės už artimiausio žmogaus globos ir atjautos poreikius. „Moters dalys“ kulminaciją pasiekia Motinai nutarus pasamdyti teisininkus, kurie kaltę dėl mirusio kūdikio suverstų pribuvėjai. Iki tol dvasinę sumaištį slėpusi Maja galiausiai pratrūksta, pareikšdama, kad iki šiol nešnekėjo skaudžia tema, nes jautė, jog Motina nenori to girdėti. Neįtikėtina, kokia ji teisi. Žiūrovai girdi Majos tikinimus, kad nepatyrusi pribuvėja viską padarė teisingai, ir jų nepaisančius Motinos raginimus vis tiek siekti kaltės permetimo teisme. Akivaizdu, kad Motina gėdijasi šeimoje nutikusio įvykio ir slopindama šį jausmą bando suversti kaltę kitai moteriai. Pati pasąmoningai kaltindama dukterį, ji tikisi, kad teismas „objektyviai“ ir viešai nuspręs, jog kalti kiti.

Spektaklis „Moters dalys“ (rež. Kornélio Mundruczó). Nuotr. aut. D.Matvejev
Spektaklis „Moters dalys“ (rež. Kornélio Mundruczó). Nuotr. aut. D.Matvejev

Nemalonu suvokti, kad meilė artimiausiems žmonėms nenurungia visuomenės stigmų, ir kad pačioms moterims kultūriškai įdiegtas kaltės už nepasiteisinusius sprendimus bei poreikio atsiskaityti visam pasauliui jausmas. Spektaklis baigiasi Majai kalbant apie tai, kad moteris turi teisę į savo kūno ir su juo susijusių sprendimų privatumą. Žinau, kad daliai žmonių (ypač geriau susipažinusiems su feministinėmis idėjomis) tai skamba lyg pasenusi, seniai permąstyta informacija.

Nemalonu suvokti, kad meilė artimiausiems žmonėms nenurungia visuomenės stigmų.

Pati visuomet pasisakau už visišką moters sprendimo laisvę su jos kūnu susijusiuose klausimuose. Tačiau „Moters dalyse“ pamatyta situacija privertė iš naujo susimąstyti apie tokios laisvės ribas, nes priminė netolimoje aplinkoje nutikusią panašią istoriją. Moteris nusprendė gimdyti namie, atsisakė medikų pagalbos; vaikas gimė, tačiau greitai neteko gyvybės. Spektaklio metu suvokiau, kad pati asmeniškai esu linkusi smerkti tragedija pasibaigusį sprendimą priėmusią moterį. Patogu save teisinti, kad gimęs vaikas jau nebėra moters dalis, jis – individas. Tačiau panašiai savo mąstymą grindžia embrionus žmonėmis vadinantys asmenys, siekiantys kontroliuoti su asmeniniu moters kūnu susijusius sprendimus. Dažnai tai vyrai, kurių atsakomybė vaiko pradėjimo ir pagalbos ateinant į pasaulį klausimais beveik nekvestionuojama.

Spektaklis „Eichmannas Jeruzalėje“ (rež. Jernej Lorenci). Nuotr. aut. D.Matvejev
Spektaklis „Eichmannas Jeruzalėje“ (rež. Jernej Lorenci). Nuotr. aut. D.Matvejev

Vyrų atsakomybė nekvestionuojama ir slovėno Jernejaus Lorencio režisuotame „Eichmannas Jeruzalėje“, nors jo metu girdime vien vyriškas (išskyrus vieną) genocidų vykdytojų pavardes, tarsi įrodančias, kad genocido organizavimas ir vykdymas yra vyrų tema. Tai suprantama – žmonių naikinimas paprastai susijęs su karu ir fizine jėga, kurių moterys tūkstantmečius nevaldė, vien tik taikstėsi su pasekmėmis. Kūrėjai, kaip minėta, lyčių klausimo nesureikšmina – spektaklyje susėdę prie stalo visos Europos vykdyto Holokausto ir kroatų vykdyto kitų tautų genocido dokumentus analizuoja penki aktoriai ir trys aktorės.

Nuobodulys auga taip tolygiai, kad pradeda atliepti vieną įsivardintų temų: žiaurumas yra nuobodi kasdienybė.

Seniai teko matyti profesionalų spektaklį (tai būdingiau mėgėjams), kuriame aktoriai taip akivaizdžiai jaustųsi kuriantys kažką prasminga. „Eichmannas Jeruzalėje“ savo forma yra nepaprastai nuobodus spektaklis, tačiau matant aktorių atsidavimą, susidomėjimą, stiprias emocijas, jau nekalbant apie temos jautrumą, nuobodulys gali peraugti į kaltės jausmą: koks žvėris turėtum būti, kad iš nuovargio nusispjautum į vardijamus aukų skaičius ir žudymo bei kankinimo kelius? Vis dėlto nuobodulys auga taip tolygiai, kad pradeda atliepti vieną įsivardintų temų: žiaurumas yra nuobodi kasdienybė.

Spektaklis „Eichmannas Jeruzalėje“ (rež. Jernej Lorenci). Nuotr. aut. D.Matvejev
Spektaklis „Eichmannas Jeruzalėje“ (rež. Jernej Lorenci). Nuotr. aut. D.Matvejev

Hannah‘os Arendt knygos „Eichmannas Jeruzalėje“ paantraštė skelbia: „Ataskaita apie blogio banalumą“. Dokumentinę istoriją pradėdama Adolfo Eichmanno teismu Jeruzalėje, ji pasakoja apie Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus ir tai, koks pasaulis kurtas po to, verčiant nusikaltėlius atsiskaityti. Spektaklyje paminėta pagrindinė autorės teorija: blogis nėra ypatingomis sąlygomis ištinkantis reiškinys; blogis yra kasdieniškas ir neįdomus, jį įmanoma sužadinti bet kurią akimirką bet kuriame žmoguje. Tokiai išvadai prielaidas kuria J.Lorencio spektaklio struktūra.

Blogis nėra ypatingomis sąlygomis ištinkantis reiškinys; blogis yra kasdieniškas ir neįdomus, jį įmanoma sužadinti bet kurią akimirką bet kuriame žmoguje.

„Eichmannas Jeruzalėje“ prasideda pasakojimu apie knygas ir filmus, kuriuos režisierius nurodė aktoriams peržiūrėti prieš statant spektaklį. Kur kas dažniau nei H.Arendt knyga spektaklyje minimas Claude‘o Lanzmanno devynių valandų filmas „Šoa“ – jo scenos atkuriamos „Eichmanno Jeruzalėje“ siužete. Kurį laiką aktorių vardinami aukų skaičiai, pasakojimai apie agresorių elgesį ir apie tai, kaip buvusios aukos pasikeitus aplinkybėmis pačios tampa agresorėmis, intriguoja ir kelia smalsumą bei siaubą. Iš dokumentų sudėliota dramaturgija reguliariai šiurpina, tačiau, kaip minėta, palaipsniui darosi nebeįdomi, nes tai... tik skaičiai. Sena tiesa, kad vieno žmogaus mirtis yra tragedija, o tūkstančio – statistika, kuri „nusizulina“: mes neturime energijos resursų begalinei empatijai, o ir smegenys saugo save nuo per didelio skausmo suvokimo.

Spektaklis „Eichmannas Jeruzalėje“ (rež. Jernej Lorenci). Nuotr. aut. D.Matvejev
Spektaklis „Eichmannas Jeruzalėje“ (rež. Jernej Lorenci). Nuotr. aut. D.Matvejev

Tai viena iš spektaklyje atskleistų blogio traktuočių – didelius jo kiekius mūsų smegenys pradeda suvokti kaip normą. Kita traktuotė atkreipia dėmesį, kaip skirtingai vertiname iš principo vienodą blogį.

Antroje spektaklio dalyje kroatų aktoriai palengva pereina nuo žydų genocido prie kroatų tautos vykdyto genocido prieš kitas Balkanų tautas. Ar esame apie tai girdėję? Dauguma greičiausiai ne. Pirmiausia todėl, kad genocidas buvo, pavadinkim, vietinės reikšmės, priešingai nei žydų genocidas, prie kurio prisidėjo daugybė Europos šalių. Kaip ir daugybė kitų tautų genocidų, kurie iki šiol viešai nepasmerkti, už kuriuos iki šiol viešai neatsiprašyta aukų.

Kiek leidžiame blogiui vešėti, priklauso nuo mūsų pasirinkimų, kuriuos ne visuomet gebame kontroliuoti taip, kaip tikime gebantys.

Vadinasi, polinkis naikinti vieniems kitus gali pasireikšti įvairiomis aplinkybėmis, ne vien sąmoningai tautas vienijant prieš žydus. Blogis glūdi mumyse ir labai retai už jo apraiškas patiriame atgailą. Daugybė šiandien už demokratines vertybes kovojančių žmonių ir augančių vaikų yra neatgailavusių smurtautojų palikuonys, tikėtina, gavę šį „geną“ gimdami ar auklėjami. Jei ne, jiems jį įdiegė vietinė kultūra. Būtent ji, o ne rasė, lytis, orientacija ar tautybė. Kiek leidžiame blogiui vešėti, priklauso nuo mūsų pasirinkimų, kuriuos ne visuomet gebame kontroliuoti taip, kaip tikime gebantys.

Spektaklis „Eichmannas Jeruzalėje“ (rež. Jernej Lorenci). Nuotr. aut. D.Matvejev
Spektaklis „Eichmannas Jeruzalėje“ (rež. Jernej Lorenci). Nuotr. aut. D.Matvejev

Taip mąstyti kvietė pirmoji „Sirenų“ savaitė. Gal ir nebūtų tikslu sakyti, kad šįmet festivalis provokatyvesnis nei anksčiau – daug kas prisimins beveik prieš dešimtmetį prie teatro vykusius protestus dėl Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Tačiau tai „Sirenose“ iškildavo kaip išimtys. Šiandien nepatogios temos ar tradiciškai neįprasti būdai apie jas kalbėti, panašu, tampa esmine festivalio linija. Tai – geras ženklas žiūrovams, kuriems nepakanka meno dėl meno. Ir ne toks geras tiems, kurie teatre pirmiausia tikisi estetinių patirčių, o kitų jiems galėtų ir nebūti.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

41:01
28:04
00:35

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Naujas testas