Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 23d. 16:39

Božena Burokienė: Kodėl aš? Kodėl man taip atsitiko? Dabar aš tokių klausimų neužduodu

Božena Burokienė Triptikas
Inga Dinga / Božena Burokienė. Triptikas

Kalbėti apie žmogaus negalią niekada nebus per daug ar per dažnai, nes iki to laiko, kol ji nepaliečia ir netampa kasdienybe, ji yra nematoma, negirdima ir nepažinta. Neįgaliųjų Naujasis teatras kuriantis ir statantis spektaklius jau virš 10 metų, yra subūręs įvairių negalių turinčių, tačiau kūrybiškų ir įdomių žmonių trupę.

Vienas populiariausių pasirodymų – pojūčių spektaklis „Kodėl aš čia?“ (rež. Svetlana Šulc) tik kelioms valandoms priverčia žiūrovą ne žiūrėti, o jausti ir išjausti spektaklį ne akimis, bet klausa, uosle, skoniu, lytėjimu ir vidiniu širdies jautrumu. Vis dėlto, kokie žmonės slypi už tos nematomos širmos, kokia jų istorija ir ką jie gali papasakoti?

Šiuo „(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“ projektu pristatoma „(ne)galia“, kad fizinis ribotumas nėra stabdis ar kliūtis tokioje neribotoje meno formoje kaip teatras.

Susipažinkime su Božena Burokiene.

Papasakokite, ką veikėte iki atrandant „Naująjį teatrą“?

– Nuo 1998 metų buvau Vilniaus miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkė ir 2008 metais aš palikau šį darbą, nes labai pavargau. Ten buvo labai daug veiklos ir aš jaučiau, kad aš daugiau nebegalėsiu to dirbti. Tada keliems mėnesiams išvažiavau į Briuselį padėti savo marčiai, kad anūkė galėtų lengviau adaptuotis.

Tada buityje vieno griebiausi, kito griebiausi ir paskui supratau, kad veiklos yra per mažai. Kai buvau pirmininkė, mes turėjome teatro studiją, kurioje pati vaidinau. Tas davė idėjų, kad reikia paieškoti kažko panašaus ir radau internete, kad „Naujasis teatras“ ieško aktorių naujam spektakliui „Neprilygstamosios“ (dabar vadinasi „Atleisk man“ – aut.past.) ir aš pasiskambinau dėl susitikimo, repeticijų. Tuo pačiu, įsijungiau į kitų spektaklių repeticijas. Dabar vaidinu arba esu dublerė visuose spektakliuose, išskyrus du.

Sulaukus dabartinio savo amžiaus pagaliau darau tai, ką aš noriu.

Iš tikrųjų labai panirau į tą teatrą, vienu metu man vėl skambino iš neįgaliųjų draugijos ir dar kartą pasiūlė pirmininkės poziciją, bet aš nesutikau, nes čia teatre man artimiau ir geriau. Sulaukus dabartinio savo amžiaus pagaliau darau tai, ką aš noriu. Nors esu baigusi ekonomiką, tačiau mano gyvenime ji absoliučiai nebuvo reikalinga ir visumoje buvau ne tose rogėse. Galvojau apie aktorystę, taip pat apie kinematografijos institutą, bet kažkodėl tuo metu suabejojau dėl šeimoje buvusių svarstymų. Dabar darau tai, ką aš visada norėjau daryti.

Su kokiomis kliūtimis teko dažniausiai susidurti dėl savo negalios ir ar jų sumažėjo į kasdienybę įtraukus teatrą?

– Aš niekada savęs nelaikiau super neįgalia ir labai retai savęs gailėjau. Gal pas mane ir buvo uždėta kaukė, kad jūs manęs nelieskite, aš esu aš, aš esu nepajudinama, labai stipri. Kai atsiradau „Naujajame teatre“ tas kaukes iš viso nusimečiau, aš esu tokia, kokia aš esu ir mane tokią priimkite. Drąsos man niekada netrūko, nes jeigu aš į sceną galiu eiti su savo kreivu veidu, tai reiškia pakankamai drąsiai ir jaučiuosi.

Drąsos man niekada netrūko, nes jeigu aš į sceną galiu eiti su savo kreivu veidu, tai reiškia pakankamai drąsiai ir jaučiuosi.

Teatre pasidariau laisvesne, suvaržymo nebeliko. Turėjau stereotipus – tas galima, o anas ne. Teatre visa tai susipynė ir atsirado klausimas: „O kodėl ne?“ Mano negalios sukeltas kitų nepatogumas buvo absoliučiai nesvarbus.

Ką tiksliai veikiate šiame teatre?

– Verčiau užduokite klausimą – o ko aš neveikiu šiame teatre? Pagrindinis mano darbas yra aktorė, bet dar parašau kokį projektą, ar rekvizitą patvarkau. Paradoksas, mano namus tvarko namų tvarkytoja, o darbe, jeigu reikia, aš pati pasiimu dulkių siurblį ir siurbiu.

Kas yra sunkiausia dirbant šį darbą?

– Turbūt tas ir yra sunkiausia, kad kai pradėjau aktoriauti aš neįsivaizdavau kiek reikia žinių, kiek reikia jėgų, dvasinių ir fizinių. Kiek reikia tokio atsidavimo, neįsižeidimo, nes pastabos skirtos ne man, pastabos reikalingos personažo kūrimui. Man buvo sunku perlipti per save, nes kaip man, Boženai Burokienei, tokiai poniai, kažkas drįsta kažką sakyti? Užtruko, kol aš perėjau per save ir itin stipriai nepasinėriau į aktoriavimą.

Pavyzdžiui, spektaklis „Atleisk man“. Jeigu aš tais 2014 metais būčiau žinojusi, kas manęs laukia, tai nežinau, ar po tuo būčiau pasirašiusi. Čia reikia nurengti save, nuimti visas kaukes nuo savęs, o tada imkit mane ir žiūrėkit, vertinkit. Man tai buvo sunku, nes įsivaizdavimas buvo kiek kitoks. Įsivaizdavau, kad svarbiausia tekstas, daug kas taip įsivaizduoja. Tekstas yra niekai, palyginus su siela, širdim, dvasia – čia yra pagrindas. Aš visada sakau, dėl ko mūsų teatras įdomus – mes atperkame savo nuoširdumu.

O ką pats teatras duoda jums?

– Aš visiems sakau tą banalią frazę, kad be teatro aš nežinau ką veikčiau. Aš esu viena, nemanau, kad mano gyvenimo viršūnė yra prižiūrėti anūkus. Aš teatrui galiu pilnai atsiduoti, galiu ten ir ilgiau būti, nes man jis yra labai svarbus, labai įdomus.

Be teatro aš nežinau ką veikčiau.

Kitą kartą prieš spektaklį aš galvoju: Dieve, kam aš įlindau į tą Golgotą, nereikia man nieko, o po spektaklio – kaip čia viskas nuostabu!

Jei, vis dėlto, jūs nebūtumėte šiame teatre, kaip manote, ką dabar veiktumėte?

– Neturiu supratimo, ką aš dabar veikčiau. Manau, kad pirmiausia eičiau į Trečiojo amžiaus universitetą. Ten yra kultūros skyrius, nes, kaip minėjau, anksčiau buvau įlindus ne į savo roges, o nuo seno mane visada traukė prie meno. Mano turima tapybos darbų kolekcija buvo aplinkinių nesuprantama, dar mano a.a. mama sakė, kam man tie paveikslai reikalingi, geriau kokį žiedą nusipirkčiau. Tai aš susirasčiau veiklą surištą su menu, su tuo, kas man yra įdomu.

Jūsų teatro spektakliuose (pvz. „Stiklinis žvėrynas“ arba „Alter ego“) stipriai išreiškiamas tikėjimas ir viltis. Koks jūsų santykis su tikėjimu?

– Aš esu tikintis žmogus ir spektaklis „Alter ego“ man labai patinka. Gal dar ne viską jame suprantu, bet tikėjimas išlaisvina. Jeigu ne tas tikėjimas, tai tikrai dauguma žmonų palūžtų. Tikėjimas labai stipriai palaiko. Visą laiką anksčiau galvodavau: kodėl aš, kodėl man? Dabar aš tokių klausimų neužduodu.

Kodėl aš? Kodėl man? Kodėl man taip atsitiko? Dabar aš tokių klausimų neužduodu.

Nereikia būti per daug „kas tai aš?“, man gerai taip, kaip yra. Aš gavau labai gerą pamoką – vienoje pusėje buvo graži, pasiturinti moteris, kitoje pusėje negraži ir su tuo galima gyventi puikiausiai, net labai gerai. Žinoma, užeina ir silpnumo minutės, bet aš meldžiuosi, tą darau ir prieš spektaklį, ir prieš išėjimą į sceną. Aš visada jaučiu palaikymą.

Ar jums apie negalią geriau kalbėti ar nekalbėti?

– Aš galiu laisvai apie tai kalbėti, man tai nėra tabu. Kalbėjimas manęs neglumina.

Ar yra dalykų, kuriuos norėtumėte, kad žmonės geriau suprastų apie galios ir negalios formas?

– Žmonės dabar jau žengė nedidelį žingsnelį link to, kad neįgalus žmogus yra toks pat žmogus kaip ir visi kiti. Mano negalia neleidžia man daryti kelių dalykų, o visa kita aš pilnavertiškai gyvenu. Gal sudėtingiau su protine negalia, tam reikia tinkamo pasiruošimo, bet jei visi įsisąmonins, kad negalia nėra kažkas tokio, kad tai mažas trūkumas ir prie jo galima prisitaikyti, jokios trinties nebus.

Dabar mes jau einam į priekį. Pasitaiko tas gailestis... Argi mes norim, kad mūsų gailėtų? Aš visiškai nenoriu, kad manęs gailėtų. Mane tai užknisa. Arba tie klausimai. Tai kas jums yra? Tai gal galima pagydyti? Koks tavo reikalas, kas man yra? Aš neprivalau to aiškinti.

Aš visiškai nenoriu, kad manęs gailėtų.

Mano atveju, tai vaikai labai reaguoja, nes jiems mano matomas išvaizdos kitoniškumas kelia klausimų. Jie atviri ir greitai paklausia, kodėl mano burna perkreipta arba pradeda vaidinti mane. Žinoma, man dėl to nemalonu. Mano dvylikos metų anūkė prie manęs tokios pripratusi, bet jos draugė klausdavo, kodėl jos senelė yra su tokiu kreivu veidu ir tada anūkė pasižiūrėjo tos mergaitės akimis. Tas mane truputėlį nuteikė nemaloniai.

Kaip manote, ar teatras leidžia parodyti tą galios ir negalios santykį?

– Taip, tik teatro tikslas yra ne grotestiškai atkartoti negalią, o parodyti stiprios asmenybės meną.

Apie ką dabar svajojate?

– Svajoju, kaip norėčiau išvykti paslidinėti, o kai jau nebedirbsiu, tai su kruiziniu laivu išplauksiu dviem mėnesiams aplink pasaulį. Kalbant apie teatrą, tai svajoju apie kokį įdomų vaidmenį, kurį dar galėčiau suvaidinti.


Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „(Ne)galia, kuri kuria naują teatrą“ 3700 eurų paramą.

Portalas 15min.lt informaciją skelbia neatlygintinai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

06:47
17:02

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

00:20
01:04
01:42

Esports namai

URBAN˙/