Dekadansas – skambus žodis, nors ir reiškiantis nuosmukį, savo prancūziškąja prigimtini vis dėlto išlieka žavingu. Ši sąvoka, stilius ir laikmetis – tikrasis Vilnius City Operos „Fausto“ premjeros raktas.
Vasario 15-19 d. spektakliai žiūrovus pasitiks alsuodami būtent 19 a. pabaiga, – paties kompozitoriaus Charleso Gounod laikmečiu. Pasak režisierės Dalios Ibelhauptaitės, toks laikmečio ir vietos (Paryžius) pasirinkimas „pasakojimui prideda kažkokia magiška skraiste apgaubto laikmečio žavesio, leidžiančio mums imtis daugybės ryškių ir drąsių vizualių sprendimų bei išlaikyti tą visus paskandinusį paleistuvystės rūką bei plonytę liniją skiriančią meilę ir žvėrišką aistrą.
Žinoma, ruošiantis šiam darbui iš tiesų norėjosi gilaus, mąslaus kūrinio bei galimybės pažvelgti į gerai žinomą istoriją iš tam tikros distancijos.
Juk čia nagrinėjamos mums visiems svarbios temos apie tai, ką kiekvienas iš mūsų galėtume paaukoti vardan savo svajonės?“. Taigi, šį kartą keliaujame į 19 a. pabaigą...
Dekadansas – išdidus nuosmukis?
Dekadansas žymi vėlyvojo 19 a. kultūrinį – socialinį gyvenimą, kurio pagrindiniai bruožai iki šiandien dažnai atsikartoja šiuolaikiniame pasaulyje, neleisdami pamiršti gūdžiausių, bet ir įdomiausių istorijos puslapių. Žinoma, neskubėkime jo tapatinti su Prancūzijos – Prūsijos karu ir Paryžiaus apgultimi 1870-aisiais, – viskas prasidėjo dar anksčiau.
Plačiausiai žvelgiantys mums primins, jog jau 1804 m. Prancūzijoje nuskambėjo frazė „menas dėl meno“, labai svarbi būsimajam dekadanso judėjimui, kurio viena iš pagrindinių nuostatų buvo ta, jog menas ir moralė buvo atskiros karalystės. Šią nuostatą skatino įsitikinimas, jog mokslo, žinių, moralės ir visuomenės tikrumas yra prarastas, todėl, tą kompensuojant, yra būtina ieškoti naujo požiūrio į gyvenimą ir meną, pirmenybę suteikiant jutimams, įspūdžiams ir „apreiškimams“.
Ilgai brendęs neužtikrintumo jausmas, savo apogėjų pasiekė antroje 19 a. pusėje, pagimdžiusioje keistą Europos amžiaus pabaigos nuotaiką, taip ir pavadintą – „amžiaus pabaiga“ (fin de siècle). Tai, jog amžius iš tiesų ritosi į pabaigą, galbūt buvo didesnis sutapimas, nei priežastis, nors, neslėpkime, daugelis dar prisimename mūsų laikų atitikmenį – 2000-ųjų paniką. Vis dėlto, ši pabaiga daugiau siejosi su neapibrėžtu visuomenės būties virsmu.
Plačiąja prasme, dekadansas reiškia krytį, tačiau jokiu būdu neturi būti suprastas, kaip tiesioginis to meto gyvenusiųjų energijos, talento, moralės nuopuolis. Priešingai. Tai – labai aktyvus, susirūpinimo ir keisto nerimastingumo kupinas laikas, ištrinantis bet kokias aiškias ribas. Viskas, kas tuo metu iš tiesų yra prarandama žmonėse, tai – tikėjimas, viltis ir pati Galimybė.
Žmonių būtis, persmelkta nuoboduliu, monotonija, nuovargiu, stagnacija, tampa didžiule varomąja istorijos eiga.
Žmonių būtis, persmelkta nuoboduliu, monotonija, nuovargiu, stagnacija, tampa didžiule varomąja istorijos eiga. Tokiame laike žmogus nenustoja dirbti, kurti ir įsivaizduoti, tik daro visa tai be jokios vilties ką nors pakeisti. 19 a. atveju, randame visuomenę, kurios gyvenimas negailestingai greitai tobulėjo ir visą amžių buvo skubinamas industrinės revoliucijos, socialinių statusų pasikeitimo, intelektualinių, mokslinių ir technologinių proveržių.
Pripratinti aklai tikėti naujųjų pasiekimų sparta ir veiksmingumu, žmonės, visiškai naujais masteliais atranda produkcijos, pelno ir vartotojiškumo sąvokas bei jų reikšmę, sėkmingai sparčiai jas perkeldami asmeninių malonumų ir fetišų tenkinimui, – savotiškai imdamiesi valdyti vienintelę nuo aplinkos kaitos nepriklausančią jų gyvenimo dalį.
Dekadanso menas ir žmogus
Dekadansas mene dažnai buvo painiojamas su simbolizmu. Ir ne veltui, – abiejų stilių žavėjimasis ir susikoncentravimas į mistiškąjį, dvasių, vidinį pasaulius – akivaizdus. Esminis skirtumas čia tas, jog simbolistai tikėjo, jog jų pasirinkti ženklai (simboliai) veda, bando atskleisti kažką didingesnio, esminio. Tuo tarpu dekadentais save vadinę menininkai tiesiog ieškojo naujo ir kitokio kontakto su neapčiuopiamu, tikėdami, jog pati jų veikla nėra reali, taip savo netikėjimą realybe keisdami antgamtiško ar juslinio troškimu. Tad ar gali būti geresnė vieta gėrio ir blogio dualumo atgimimui, kuomet pagrindiniu siekiu tampa bėgimas nuo realybės, pasineriant į laiko neapribotus meno ir estetizuotos religijos malonumus?
Kaip knygoje „Dekadansas vėlyvajame devynioliktajame amžiuje Anglijoje“ rašo R.K.R.Thorntonas:
„Dekadentiškasis žmogus yra įstrigęs tarp dviejų priešybių <...> viena vertus jį traukia pasaulis, jo reikmės ir sukuriamas patrauklus poreikis, tačiau kita vertus, jis vis linksta link amžinumo, idealumo ir neįvardijamo. Šių dviejų polių žaidimas formuoja tipišką dekadentiškojo subjekto klausimą ir yra šio periodo manierų pamatas. <...> Šių dviejų polių nesuderinamumas suteikia charakteringų bruožų dekadentui: nusivylimo, frustracijos ir varginančio nuobodulio, tuo pat metu lygiagrečiai iškeldamas ir kitą bruožą – saviironiją.“
Toks keistas ir daugialypis buvo dekadanso žmogus. Tikriausiai dėsninga, juk daugelis iš pirmo žvilgsnio keistų gyvenimo detalių, Paryžiaus apgulties metu (1870 – 1871 m.) galėjo virsti blankia kasdienybe... Didžiulio miesto izoliacija paskatino ne tik oro balionų – vienintelės to meto komunikacijos priemonės – aukso amžių, bet tuo pačiu metu, besibaigiant mėsos atsargoms (įskaitant kates, šunis ir žiurkes) išžudė pagrindinę dalį miesto zoologijos sodo... Ir tai – tik ypatingai mažos, teatrališkos detalės. Ką iš platesnės istorijos perspektyvos sudėliojo britų vaizdo virtuozas, scenografas Dick Bird?
Scenografas Dick Bird apie VCO „Fausto“ Paryžių
19-ojo amžiaus antrosios pusės Paryžius, kuomet Gounod rašė savo operą, apibūdinamas, kaip dekadentiškiausias savo meto miestas. Naujasis Barono Haussmanno miesto išplanavimas tiesiogine šio žodžio prasme griovė viduramžių pasaulį, su kuriuo mes dažniausiai ir asocijuojame „Faustą“. Nepasiturintys buvo išstumti iš miesto centro į pakraščiuose iškilusius daugiabučius, į kuriuos grūdosi ir darbininkai, atvykę dirbti į gamyklas iš provincijos, o tuo metu miesto širdyje atsivėrė platūs bulvarai, skirti iš imperijos produkcijos praturtėjusiai buržuazijai. Kol vidurinė klasė likdavo linksmintis savo naujai dujomis aprūpintuose namuose, Monmartro kavinės ir kabaretai aptarnaudavo alternatyvią visuomenę, siekusią užmaršties absente ar ieškojusią moralinių ir estetinių alternatyvų esamai hipokritiškai bažnyčios ir valstybės santvarkai.
Jausmas buvo toks, lyg visas miestas būtų sudaręs Mefistofelišką sandėrį, atmetantį abejotinus religinius ir moralinius praeities teiginius, atrodytų griūvant naujoms Darvino, Froido ir Markso teorijomis, ieškant įspūdžių, užmaršties, nesaikingumo ir jaunystės kulto.
Pasirodė įdomu perkelti mūsų Faustą į pasaulį, tiek pat atsiribojusį nuo senųjų filosofijų ir per kartas sukauptų mokymų, kaip ir pats herojus. Skirtingai nei Marlow ir Goethes energingi herojai, suerzinti savo pačių galios ribotumu, Gounod Faustas yra senas, mirštantis ir prizas, kurio jis siekia labiau, nei bet ko kito, yra jaunystė.
Fin de siècle meto Paryžius mums siūlo tokias vietas, kurios išreiškia abi Fausto dilemos puses: stipriai religingą katalikišką moralę ir nuskurusią, dekadentišką padugnių erdvę, kur Mefistofelis galėtų lengviausiai prasilenkti su kiekvienu, nesusimąstydamas apie priedangą.
Mus sužavėjo keisčiausios šio dekadentiško pasaulio pakraščių apraiškos… Tarkime, „Cabaret l‘Enfer“ (pranc. – „Pragaro kabaretas“), kur lankytojai įeidavo į „pragarą“ per gigantiško demono burną, arba „Cabaret du Neant“ („Nebūties kabaretas“), kur klientai gerdavo iš kaukoles imitavusių taurių, prie stalais paverstų karstų, apsupti skeletų ir mirties atvaizdų… Didžiuliu įkvėpimu tapo ir Joris – Karl Huysmanso „Atvirkščiai“, tapęs tikru dekadanso himnu.
Kongresų rūmų salė – visuomet įdomi vieta bandymams sukurti kelias skirtingas scenas, nuotaikas, lokacijas. Šiame „Fauste“, siekdami išpildyti pramogų ir ištvirkavimo, skurdo ir degradacijos, moralės ir dekadanso scenas, mes naudojame 19 a. industrinės architektūros fragmentus.
