Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 11d. 18:08

Derinant šiuolaikinį miuziklą ir lietuvišką mentalitetą: pokalbis su Dominyku Vaitiekūnu

D.Vaitiekūnas „Muzikanto išgyvenimo simfonijoje" Interviu
Riabovo nuotr. / D.Vaitiekūnas „Muzikanto išgyvenimo simfonijoje"

Egzistuoja teorija, kad jei žmogus nemėgsta kokios nors meno formos, jis tiesiog nesusidūrė su geraisiais jos pavyzdžiais. Tikėtina, kad taip Lietuvoje išplito skeptiškas požiūris į miuziklo žanrą – daugybę metų vienintele prasminga muzikinio teatro forma laikome operą, kartais – operetę (nors sėkmingų pastarosios pavyzdžių beveik neturime), o miuziklo žanrą linkstame tapatinti su komercija, absurdiška raiška ir netgi diletantiškumu.

Besidomintys Lietuvos scenos menais pastaraisiais metais greičiausiai pastebėjo pavienes kokybiško miuziklo užuomazgas. 2009-aisiais Dalia Ibelhauptaitė su operos solistais pristatė „Svynį Todą: demoną kirpėją iš Flyno gatvės“ („Sweeney Todd: The Deamon Barber of Fleet Street“), 2016-aisiais būrys Jungtinės Karalystės ir Švedijos profesionalų atvyko statyti vieno žymiausių visų laikų miuziklo „Nuoma“ („Rent“), o lapkričio pabaigoje „Svynio Todo“ kompozitoriaus Stepheno Sondheimo miuziklas „Gilyn į mišką“ („Into the Woods“) taps vienu iš repertuarinių valstybinio Lietuvos rusų dramos teatro spektaklių. Todėl šiandien kalbėti apie miuziklą, jo specifiką, įvairovę, tematikas bei situaciją Lietuvoje darosi vis aktualiau.

Apsvarstyti miuziklo ypatumus ir situaciją Lietuvoje susėdome su aktoriumi, dainininku, laidų vedėju Dominyku Vaitiekūnu, vaidinusiu vilnietiškame „Rent“ pastatyme ir nuo to laiko nuolat tobulinančiame miuziklo atlikėjo įgūdžius užsienio bei Lietuvos mokyklose. Šiandien jis atlieka vaidmenis Kauno ir Klaipėdos muzikiniuose teatruose rodomuose miuzikluose, kartu su Oneida Kunsunga-Vildžiūniene ir muzikantais Kęstučiu Pavalkiu, Augustu Baronu bei Denisu Murašov neseniai pristatė miuziklų dainų vakarą „History’s made at Night“, kuriame punktyrais pereina žanro istoriją, o netolimoje ateityje tikisi parengti edukacinę programą, kurioje moksleiviams pristatytų šiuolaikinį miuziklą ir jo ypatumus.

Auditorijos edukavimas, anot Dominyko, šiandien yra toks pat svarbus kaip ir kokybiškų, aktualių miuziklų pristatymas, nes visuomenės skepsis žanro atžvilgiu susijęs su nežinojimu ir konteksto stygiumi – Lietuvoje miuziklų pasiūla ribota, o atlikėjai neturi pakankamai galimybių profesionaliai pasiruošti.

– Baigęs mokyklą įstojai į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (toliau – LMTA), kur vyravo psichologinės vaidybos tradicija. Kada ir kaip tavo profesiniame kelyje atsirado miuziklas, reikalaujantis visai kitokio vaidybos būdo ir ne vien aktorinio pasiruošimo?

– Nuo vaikystės muzika man buvo viena didžiausių aistrų ir jei būčiau lankęs muzikos mokyklą, studijoms greičiausiai būčiau pasirinkęs dainavimo specialybę. Visgi įstojau į vaidybą ir buvo malonu sužinoti, kad muzikinė veikla ten buvo nuolat skatinama. Kadangi negalėjau nedainuoti, stengiausi iš studijų šia prasme pasiimti viską, kas įmanoma. Taip pradėjo daugėti muzikinės kūrybinės veiklos: pavyzdžiui, 2008-aisiais su kurso draugais Aiste Lasyte ir Vaidu Kublinsku sukūrėme grupę „Liūdni slibinai“. Tik tuomet dirbome intuityviai, neturėjome profesionalių muzikinių žinių.

Prokadro nuotr./D.Vaitiekūnas miuzikle „Čikaga“
Prokadro nuotr./D.Vaitiekūnas miuzikle „Čikaga“

– Bet juk LMTA turėjote dainavimo paskaitas.

– Taip, bet jų buvo labai mažai, be to – mokėmės ne tokio dainavimo, kokio mums reikėjo.

Užtat studijuodamas antrame kurse gavau Aido Giniočio kvietimą vaidinti jo režisuotame Andrew Lloydo Webberio miuzikle „Joseph and his Amazing Technicolor Dreamcoat“ („Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“) „Keistuolių teatro“ scenoje. Taip pirmuoju mano spektakliu profesionaliame teatre tapo miuziklas. Jaučiau – ir aplinkiniai sakė tą patį – kad šis žanras man puikiai tinka. Kadangi jis man labai patiko, vis tyliai pasvajodavau suvaidinti rimtus vaidmenis „tikruose“ miuzikluose.

– Kas yra „tikras“ miuziklas?

– Turiu omenyje šiuolaikinius miuziklus, vadinamuosius contemporary musical ar pop-rock musical – tokius, kuriuose konstruojant kūrinio dramaturgiją naudojama populiarioji stilistika.

Todėl negalėjau patikėti 2016-aisiais išgirdęs, kad Vilniuje ketinama statyti Jonathano Larsono miuziklą „Rent“, kad tai darys užsieniečiai ir kad vyks atvira aktorių atranka. Nesitikėjau visapusiškai profesionalaus požiūrio į miuziklo kūrimą Lietuvoje sulaukti taip anksti.

Sudalyvavęs atrankoje gavau Angel vaidmenį, kuris man iki šiol yra mėgstamiausias ir miuziklo prasme daugiausiai išmokęs iš visų turėtų – ši patirtis mane ir paskatino toliau mokytis miuziklo profesionaliai.

Pirmuoju mano spektakliu profesionaliame teatre tapo miuziklas. Jaučiau – ir aplinkiniai sakė tą patį – kad šis žanras man puikiai tinka.

Tuo metu jaučiausi esąs sudėtingame santykyje su savo balsu: jis dažnai kimdavo, dainavimui reikalingų techninių gūdžių neturėjau, o noro buvo daug. Supratau, kad jei noriu ateityje sieti savo karjerą su muzika, privalau gilinti žinas ir praktikuotis. Pirmiausia ieškojau pedagogų Lietuvoje, tačiau atrasti „savo“ dėstytoją nepavyko. Todėl parašiau laišką profesoriui Derekui Barnesui, dirbusiam muzikos vadovu statant „Rent“ Vilniuje. Jis pakvietė atvykti į Londoną, tad aš nusprendžiau atostogoms taupytus pinigus skirti mokslui ir nuvažiavau į savo pirmas intensyvias sesijas.

Štai ten susidūriau su kitokia nei man įprasta pedagogine kultūra: aiškia metodika, sistema ir kriterijais, didele profesionalų patirtimi. Pradėjau kas du mėnesius skraidyti į Londoną, o Lietuvoje kasdien dirbau nuosekliai ir metodiškai. Taip praėjo dveji su puse metų ir šiandien man atrodo, kad aš tik pradėjau mokytis dainuoti.

– Kokie gebėjimai reikalingi profesionaliam miuziklo atlikėjui?

– Visų pirma, noriu pažymėti, kad klasikinio dainavimo išsilavinimo tam neužtenka, nors Lietuvoje vyrauja požiūris, kad klasikos atlikėjai gali dainuoti visais stiliais ir papildomų kompetencijų įgyti nebūtina. Taip atsiskleidžia milžiniškas ir gėdingas mūsų šalies neišmanymas klasikos pasaulio stiliuose ir žanruose. Atlikėjui labai svarbūs vaidybos pagrindai – gebėjimas įvairiomis priemonėmis papasakoti istoriją ir ją suvaidinti. Taip pat – muzikinis pasiruošimas ir įvaldytas kūnas, judesys, šokis, plastika. O toliau, žinoma, tai, kas reikalinga bet kuriam atlikėjui: sąmoningumas, dvasingumas, kūrybiškumas, emocinis ir kitoks intelektas.

Tiesa, yra miuziklų, kuriuose reikalingas klasikinis dainavimo stilius. Tačiau konkretizuoti reikalingus įgūdžius labai sunku, nes yra įvairių rūšių miuziklų ir reikalavimai atlikėjams juose skiriasi.

Lietuvoje vyrauja požiūris, kad klasikos atlikėjai gali dainuoti visais stiliais ir papildomų kompetencijų įgyti nebūtina. Taip atsiskleidžia milžiniškas ir gėdingas mūsų šalies neišmanymas klasikos pasaulio stiliuose ir žanruose.

– Kokios tai rūšys?

– Yra diksilendinis miuziklas, kuriame girdime daug svingo muzikos – pavyzdžiui, Johno Kanderio „Čikaga“. Klasikiniame naudojama styginių orkestro faktūra – pavyzdžiui, Claude-Michel Schönbergo „Les Misérables“ („Vargdieniai“). A. L. Webberio „Phantom of the Opera“ („Operos fantomas“) – dar vienas klasikinis miuziklas, kuriame reikalingas išimtinai klasikinis dainavimo stilius. O štai to paties Webberio „Jesus Christ Superstar“ („Jėzus Kristus – superžvaigždė“) laikomas net ne miuziklu, o roko opera.

– Ar sutiktum, kad iš principo miuziklas yra pramoginis žanras?

– Būtų nelogiška nesutikti. Miuziklo prigimtis pramoginė, tačiau jo raida siekia kelis dešimtmečius, per kuriuos atsirado įvairios kryptys ir šiandien „lengvame“ žanre galime rasti skaudžių temų, kalbėti apie sudėtingas problemas.

Aš pats vadinu miuziklą ne pramoginiu, o tiesiog fainu žanru. Žaviai, fainai jame kalbama apie tai, kas iš principo yra skaudu ir nemalonu. Pavyzdžiui, „Rent“ pramoginio miuziklo forma slepia tragišką dešimto dešimtmečio JAV situaciją: žmonės susirenka kartu pasilinksminti ir pasidžiaugti, nors didelė jų dalis yra narkomanai, serga AIDS, kai kurie galiausiai miršta.

G.P.Vildžiūno nuotr./D.Vaitiekūnas miuzikle „Rent“
G.P.Vildžiūno nuotr./D.Vaitiekūnas miuzikle „Rent“

Štai minėtoje „Čikagoje“ skoningai ir stilingai vaizduojamas kriminalinis pasaulis – žmogžudystės ir kiti nusikaltimai. Mažiau žinomas pavyzdys – Tomo Kitto miuziklas „Next to Normal“, kurio scenarijus 2010-aisiais apdovanotas Pulitzerio premija. Pirmą kartą populiariojoje JAV kultūroje antiherojus atsidūrė herojaus pozicijoje – tai miuziklas apie priemiestyje gyvenančią moterį, turinčią iliuzijų efektais pasireiškiantį bipolinį sutrikimą, ir apie jos šeimą – vyrą, dukrą ir sūnų. Kiekvienas jų turi savo liniją, kiekvienas išgyvena dramą savitai, o vidury miuziklo paaiškėja, kad sūnus yra miręs prieš šešiolika metų ir žmogus, kurį mato žiūrovai, gyvena motinos vaizduotėje. Ir štai tokiame kūrinyje nestinga sarkazmo – pavyzdžiui, dėliodama spalvotas tabletes, motina dainuoja „These are a few of my favorite pills“, kaip žinomo „Muzikos garsų“ kūrinio parafrazę.

Tokie socialiniu turiniu pasižymintys miuziklai man yra asmeniškai artimiausi ir profesiškai įdomiausi.

– Pavadinai miuziklą fainu žanru, tačiau neretai žmonės jį laiko absurdišku, nes sunku suprasti, kodėl atlikėjai nei iš šio, nei iš to pradeda dainuoti.

– Manau, tai susiję su mūsų teatro estetikos įpročiais. Atradę, kad Vakarų teatras nebūtinai panašus į lietuviškąjį, nustembam. Turėjome ir turime unikalių režisierių, kurie mus pripratino skaityti ezopo kalbą ir ieškoti metaforų, tad nesistebiu, kai prie tokio teatro pratusiems žmonėms miuziklo žanras sukelia atmetimo reakciją.

Kita vertus, būti geru miuziklo atlikėju – puikiai vaidinti, dainuoti ir šokti – yra labai sudėtinga, ne kiekvienam įkandama užduotis. Tad kartais absurdo jausmą sukelia silpnas atlikimas. Lietuviai priekabūs vaidybos kokybės atžvilgiu.

Tačiau yra artistų – ir pats to siekiu dirbdamas – kurie scenoje užaugina natūralų poreikį dainuoti ir žiūrovui tai neatrodo nelogiška. Manau, čia padeda klasikinis naratyvinis istorijos pasakojimas, kuris konkretizuoja turinį ir neleidžia atlikėjui nuklysti nuo vaidmens linijos. Kitu atveju lengva nuslysti į pliką formą, o tada jau prasideda nesusipratimai.

Turėjome ir turime unikalių režisierių, kurie mus pripratino skaityti ezopo kalbą ir ieškoti metaforų, tad nesistebiu, kai prie tokio teatro pratusiems žmonėms miuziklo žanras sukelia atmetimo reakciją.

– Dėstytoja Jenie LoVetri, kurios kursuose neseniai lankeisi, teigė, kad tas pats dainininkas negali dainuoti ir operos, ir miuziklo. Ar dainininkui išties neįmanoma būti universaliam?

– Nesu dainavimo pedagogas ir į šį klausimą negaliu atsakyti objektyviai, tad štai mano subjektyvi nuomonė: kai Lietuvoje klasikos atlikėjai, neįvaldę kūriniui reikalingos stilistikos, išeina į sceną dainuoti miuziklo ar – dar blogiau – popmuzikos, tai nereiškia nieko kito, kaip tik mūsų neišprusimą bei provincialumą. Visi dainavimo mokytojai, su kuriais teko kalbėti, sutaria, kad be kokio dainavimo pagrindas yra tinkamas ir visapusiškas balso aparato lavinimas. Tačiau atliekant skirtingų stilių kūrinius egzistuoja įvairūs niuansai, tad raumenynas pripranta dirbti su atitinkamomis apkrovomis, gerklės raumenų elastingumu, erdve burnoje...

Opera ir miuziklas yra nepaprastai skirtingi žanrai. Yra pavyzdžių, kai klasikinius pagrindus turintis žmogus dainuoja miuzikle, tačiau paprastai profesionalūs atlikėjai pasirenka vieną kryptį ir, siekdami išsaugoti sveiką balsą, stilių nepainioja.

Situacija galima iliustruoti ir sporto pavyzdžiu: ar geras futbolininkas gali būti geras krepšininkas? Abu yra sportininkai, abu dalyvauja komandiniame žaidime kamuoliu. Tačiau skiriasi sportininkų judėjimas, atstumai. Taip pat su dainavimo stiliais – mūsų kūnai pripranta prie tam tikro raumenų darbo ir šokinėjantys tarp skirtingų dainavimo stilių tik ypatingai retais atvejais juos gali atlikti vienodai gerai.

– Miuziklo darbo specifika gali būti pavojinga atlikėjo sveikatai?

– Manau, kad scenos menas apskritai pavojingas atlikėjo emocinei sveikatai. Nesakau, kad ji būtinai sutrinka, tačiau nuolat esame rizikos grupėje.

Vakarų valstybėse kontraktą pasirašęs miuziklo aktorius atlieka aštuonis spektaklius per savaitę. Tai yra didelis krūvis kūnui ir balsui. Neseniai skaičiau straipsnį, kuriame pasakojama, kad su balso problemomis susidūręs ir išeiginę dieną pasiėmęs artistas rizikuoja turėti problemų gauti naujus vaidmenis, nes miuziklų bendruomenėse tuoj pat pasklinda gandai. Tai – didžiulis psichologinis krūvis, dėl kurio atlikėjai neretai slepia negalavimus. Negana to, dėl pastarųjų atlikėjams gali grėsti finansinės baudos. Tad kartais jie neturi nei išeiginių, nei teisės sirgti. Ir taip – dvejus ar trejus metus, kol tęsiasi kontraktas.

L.Vansevičienės nuotr./D.Vaitiekūnas
L.Vansevičienės nuotr./D.Vaitiekūnas

– Persikelkime į Lietuvą. Kokias profesines miuziklo pastatymo ir atlikimo problemas pastebi lietuviškoje produkcijoje?

– Visų pirma, nesugebame įsigilinti į miuziklo žanro specifiką, neturime nei mokyklos, nei tradicijų. Pastebiu vokalinio stiliaus problemas, nes dauguma klasikinio dainavimo pagrindus turinčių žmonių atlieka miuziklus operetės stilistikoje, visiškai nukrypdami nuo reikalingo žanro, nesuprasdami nei dainavimo būdo, nei balso spalvų.

Kitas dalykas – repertuaro problemos. Lietuvoje dažniausiai renkamės klasikinius miuziklus, kuriuos pavadinčiau morališkai pasenusiais. Nestatome šiuolaikinių, kurių medžiaga atspindėtų mūsų kartos vertybes, požiūrį į pasaulį, aktualijas.

– Galbūt tai susiję su autorinėmis teisėmis ir kainomis?

– Žinoma, tačiau taip pat ir su netikėjimu, kad Lietuvoje gali egzistuoti šiuolaikinis miuziklas, paremtas socialine tematika. Šiuo metu apie aktualiausius kūrinius nežinome beveik nieko – kiek Lietuvos scenos meno atstovų girdėjo kultiniu laikomą „Pietų parko“ kūrėjų darbą „The Book of Mormon“? Nepažįstame žanro, todėl avansu „nurašome“ jį kaip neprofesionalų – tarsi pridėjus prie apibūdinimo pop arba roko sąvoką jis automatiškai taptų žemo lygio menu.

Lietuvoje dažniausiai renkamės klasikinius miuziklus, kuriuos pavadinčiau morališkai pasenusiais. Nestatome šiuolaikinių, kurių medžiaga atspindėtų mūsų kartos vertybes, požiūrį į pasaulį, aktualijas.

– Teisybė – jei kūrinys remiasi į populiariąją stilistiką, meno mėgėjams jis neretai asocijuosis su paviršutiniškumu.

– Tai liudija vertinančiųjų nesaugumo jausmą, nepažinimą, užsidarymą. Taip pat galima kalbėti apie ne visada adekvatų intelekto, kaip svarbiausios pasaulio ir meno pažinimo priemonės, iškėlimą. Daugybė su manimi dirbusių užsieniečių mokytojų yra pasakę: matau lietuvišką mąstymą. Jie tai atpažįsta kaip mentaliteto bruožą, kuris atsispindi artistui stovint ir bandant galvoje surasti krūtinės rezonatorių.

– Ar teatro režisierių susidomėjimas miuziklu padėtų kelti jo kokybę? Ir ar jie būtų pajėgūs pastatyti miuziklą Lietuvoje?

– Manau, kad talentingi, autentiškai mąstantys režisieriai gebėtų pakelti kokybę. Deja, daugybė žinomų miuziklų pasaulyje statomi frančizės principu – tai daryti turi teisę tik specialiai pasiruošę, licencijuoti režisieriai. Todėl, tarkim, „Phantom of the Opera“ bet kas legaliai nepastatys.

Kitas dalykas – ne kiekvienas kūrėjas gali ir nori statyti spektaklius pagal nurodymus. Lietuvoje esame pratę prie autentiškos Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno ir kitų režisierių teatro stilistikos, tad „perstatinėti“ darbus daugumai neįdomu ir gal net atgrasu. Vakaruose autentiškumo reikalavimai ne tokie griežti.

E. Sabaliauskaitės nuotr./D.Vaitiekūnas miuzikle „Čikaga“
E. Sabaliauskaitės nuotr./D.Vaitiekūnas miuzikle „Čikaga“

– Vadinasi, autorystės ir režisūros samprata miuziklo žanre yra kitokia nei mums įprasta. Kas tuomet turi daugiau įtakos kūrybiniame miuziklų procese – menininkai ar prodiuseriai?

– Miuziklas – gausių išteklių, pinigų, stiprios techninės bazės reikalaujantis žanras. Todėl Brodvėjuje bei Vest Ende vyrauja komercinis žanro pobūdis ir paprastai būtent prodiuseriai imasi iniciatyvos bei priima sprendimus.

Tačiau ir šioje temoje norisi grįžti prie mano mylimo miuziklo „Rent“ – autorinio darbo, kurį tik pasirodžiusį 1994-aisiais metais prodiuseriai atmetė, teigdami, kad miuziklui nereikia tokių istorijų, nereikia roko muzikos ir jos atlikėjų. Dešimtajame dešimtmetyje Brodvėjuje vyravo konservatyvus požiūris į vokalistus – pasirodyti galėjo tik specialų pasiruošimą turintys atlikėjai. Larsonas žengė revoliucingą žingsnį – pakvietė į sceną kanoninių įgūdžių neturinčius žmones, kurių vaidyba ir charakterių kūrimu visiškai pasitikėjo. Ir tokiais principais sukurtas darbas tapo vienu žymiausių visų laikų miuziklų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

01:41
01:01
01:30

Esports namai

Maistas