Sekite 15min Google
„Laurence Olivier“ apdovanojimą pelniusio Morrello ryšys su Lietuva prasidėjo dar prieš jam tampant „bohemiečių“ kūrybinės komandos dalimi – jo antroji pusė yra iš Lietuvos, tad Vilnius kūrėjui jau buvo pažįstamas. Čia jis pamatė vienus pirmųjų trupės spektaklių, o netrukus Dalia Ibelhauptaitė įtraukė ir jį patį. Nuo „Verterio“ iki „Trubadūro“, „Fausto“, „Toskos“, „Makbeto“ ir kitų darbų Morrellas tapo vienu iš žmonių, formavusių „Vilnius City Opera“ estetinę kalbą.
„Dalia pažadina manyje paauglį“, – sako Morrellas. Ir ši frazė puikiai apibūdina ne tik jųdviejų kūrybinį santykį, bet ir visą jo patirtį Vilniuje: daug improvizacijos, labai mažai laiko, riboti resursai, bet užtat kiek fantazijos! Apie tai vieną rugsėjo rytą ir kalbamės.
– Jūsų ryšys su Vilniumi prasidėjo dar iki pradedant dirbti su „bohemiečiais“. Kaip susipažinote su Dalia ir kaip tapote jos kūrybinės komandos dalimi?
– Tiesą sakant, tiksliai net nepamenu, kada pirmą kartą susitikome. Apie Dalią jau žinojau iš jos darbų Jungtinėje Karalystėje, turėjome bendrų draugų teatro ir operos pasaulyje, o mano antroji pusė yra iš Lietuvos, todėl ir pats važinėdavau į Lietuvą. Londone susipažinome artimiau, pradėjau draugauti su Dalia ir Dexteriu Fletcheriu, Vilniuje pamačiau „Bohemą“.
O tada vieną dieną Dalia paklausė, ar nenorėčiau kurti „Verterio“ scenografijos. Kaip pakvietė? Grasindama ginklu! [Juokiasi.] Ne, juokauju. Ji tiesiog pasiūlė, man pasirodė, kad gali būti įdomu, taip pat mačiau, kad turiu laiko – ir viskas labai organiškai įsivažiavo. O tada įsisukau į tą visiškai beprotišką procesą, kaip spektakliai anuomet būdavo realizuojami Lietuvoje: sėdi į automobilį, važiuoji per visą Vilnių ieškoti rekvizito ar siuvyklos, nelabai žinai, kur važiuoji ir ką ten rasi. Kadangi nemokėjau kalbos, man tai buvo beprotiška ekskursija.
– Esate dirbęs su daugybe didelių operos institucijų. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, kuo ankstyvieji „bohemiečiai“ buvo kitokie? Kokią kūrybinę laisvę ar riziką Vilniuje buvo galima sau leisti lengviau nei dideliame teatre?
– Sąmyšio būna ir didelėse institucijose. [Juokiasi.] Tačiau pirmą kartą dirbdamas Vilniuje beveik nieko nepažinojau, nežinojau publikos, neturėjau čia daug draugų, todėl tam tikra prasme nejutau spaudimo. Kai dirbi savo mieste, tarp savų žmonių, jautiesi daug labiau stebimas. Vilniuje tai iš pradžių buvo visai išlaisvinanti būsena.
Be to, pati Kongresų rūmų erdvė ir kompanijos darbo būdas turėjo eksperimentinę energiją. Kartais rizikuoji ir pataikai, kartais – ne. Kai kurios idėjos gimdavo net nežinant, ar jos apskritai suveiks, ir sprendimus rasdavome jau procese.
Svarbu ir tai, kad „Vilnius City Opera“ atveju Dalia iš esmės yra pati kompanija. Didelėje institucijoje, kai pateiki projektą, jis patenka į sistemą: vadybos sluoksniai, biudžetai, tvirtinimai, ir vėliau ką nors pakeisti tampa sunku. Čia sprendimą priimantis žmogus yra čia pat. Jei sugalvojame beprotišką dizaino idėją, Dalia gali dėl jos pasukti visą laivą.
– Kaip apskritai atrodo judviejų kūrybinio darbo pradžia? Ar Dalia ateina su aiškia vizija, ar kryptį atrandate kartu?
– Mūsų pirmieji pokalbiai gali gana ilgai suktis apie absoliučiai viską, tik ne apie dizainą. [Juokiasi.] Dažnai pradedame nuo to, ko nenorime. Kaip šito nedaryti? Kuria kryptimi nenorime eiti? Kartais iškart žiūrime vaizdus, kartais susitinkame, ilgai kalbamės ir nieko nenusprendžiame, o aš grįžtu namo, susidedu medžiagą ir ateinu dar kartą.
Mūsų pirmieji pokalbiai gali gana ilgai suktis apie absoliučiai viską, tik ne apie dizainą.
Dalia turi labai stiprų vizualinį pojūtį ir labai domisi šiuolaikiniu menu, kultūra, dizainu. Man patinka, kad ji pati gali parodyti kažką, ko nebuvau matęs, ir pasakyti: „Žiūrėk, gal tai galėtų būti atspirties taškas.“ Garantuoju, tikrai ne visi režisieriai taip dirba.
Ir man patinka tempas. Su kitomis institucijomis projektas gali prasidėti likus metams ar pusantrų iki premjeros, o su „Vilnius City Opera“ dažnai viskas telpa į kokius šešis mėnesius. Man taip net patogiau – mėgstu pradėti ir pabaigti vienu ypu. Kai projektas velkasi mėnesių mėnesius, prarandi pagreitį ir jau turi tikrinti senus laiškus, kas ką buvo nusprendęs.
– Jūsų santykis su drabužiais prasidėjo labai anksti ir buvo paremtas „pasidaryk pats“ filosofija – dar paauglystėje kūrėte iš rastų daiktų, senų užuolaidų, eksperimentavote su gotų estetika. Kaip drabužis apskritai tapo jūsų raiškos priemone?
– Mano mama siuvo, močiutė labai daug mezgė, tad pats dar vaikystėje pradėjau megzti ir nerti. Nuolat prašydavau mamos ką nors man pasiūti, močiutės – numegzti, ir labai tiksliai aiškindavau, ko noriu. Įnoringas vaikas!
Kai buvau paauglys, nemačiau prasmės per atostogas uždarbiauti kavinėje ar parduotuvėje. Persikraustėme į namą su garažu, įkalbėjau tėvus leisti jį paversti savotiška studija, o su draugu pradėjome prekiauti sendaikčių turguje. Tais laikais dar galėjai rasti nuostabių XX a. penktojo ar šeštojo dešimtmečio daiktų, kurie kitiems atrodė tiesiog šlamštas.
Paskui pradėjome ir patys gaminti drabužius. Pirkdavome senas šeštojo dešimtmečio pokylių sukneles ir, ką čia slėpti, labai nekokybiškai perdarydavome jas į „New Romantic“ stiliaus drabužius. Susikrovėme viską į kelis lagaminus, nuvažiavome į alternatyvias parduotuves Šefilde ir tiesiog paklausėme, ar kas nors norėtų tuos drabužius nupirkti. Dabar turbūt neturėčiau tiek drąsos. Bet nupirko, net užsakė daugiau – tarp jų buvo baltų, beveik vestuvinių suknelių, daugiausia padarytų iš tinklinių užuolaidų.
Taip po truputį pradėjau dažyti ir kirpti savo plaukus, siūtis sau drabužius, landžioti po senelių spintas. Iš senelio gavau kelis penktojo dešimtmečio paltus ir pats juos nešiojau. Šeima turbūt manė, kad esu šiek tiek išprotėjęs ir man tikrai ne viskas gerai.
– Kiek to paauglio liko jūsų dabartiniame darbe? Ir ar jums įtaką daro tik ansktyvosios jaunystės interesai bei kostiumo istorija, su kuria neišvengiamai susiduriate, ar ir šiuolaikinė mada?
– Manau, Dalia pažadina manyje paauglį. Menininkas apskritai nuolat bando kažkaip sugrįžti į vaikystę, susigrąžinti tam tikrą naivumą. Darbas su Dalia tą ypač skatina, nes pati kompanija reikalauja improvizacijos: stengiamės padaryti daug iš labai mažai. Tai lyg grįžimas į tą garažą su sena siuvimo mašina ir įrankiais, galvojant: kaip iš šito padaryti aną?
Manau, Dalia pažadina manyje paauglį.
Mada man, žinoma, yra milžiniškas idėjų ir įkvėpimo šaltinis. Kartais pamatytas vaizdas tampa nuoroda idėjai, kartais jį dekonstruoji ir pakeiti. Mane ypač traukia japonų dizaineriai – Yohji Yamamoto, Rei Kawakubo iš „Comme des Garçons“. Jie moka drabužį pergalvoti, iš naujo apibrėžti kūno ir silueto santykį. Tokia mada labai skulptūriška, o sykiu ir teatrališka.
Apskritai stebėti madą man yra tarsi skaityti naujienas. Ji tiesiogiai susijusi su tuo, kas vyksta visuomenėje. Teatre negali ignoruoti dabarties net tada, kai kuri istorinį pasaulį. Kartais sąsają su šiandiena norisi padaryti labai tiesioginę, o kartais daug įdomiau ją palikti kiek metaforišką, ne tokią akivaizdžią.
Pavyzdžiui, statant „Makbetą“ prie to prisidėjo ir labai praktiškos aplinkybės. Solistai į tokius koncertinius pastatymus kartais atvyksta likus vos trims dienoms iki premjeros, taigi normaliems primatavimams tiesiog nėra laiko. Dalis drabužių buvo perkami ir perdaromi: nukerpi palto rankoves, pagamini atskiras detales, kurias galima greitai sujungti. Juokaudamas tai vadinu savotišku IKEA kostiumu – estetinė kalba gimsta ir iš būtinybės.
– Esate sakęs, kad pirmieji primatavimai yra viena labiausiai jaudinančių ir kartu labiausiai gąsdinančių darbo akimirkų. Kas ten iš tikrųjų vyksta, kai eskizas pirmą kartą gauna kūną?
– Primatavimai, primatavimai, primatavimai! [Juokiasi.] Tai akimirka, kai viskas tampa tikra, bet kartu pirmą kartą gali pamatyti, kad kažkas visai neveikia. Audinys elgiasi ne taip, kaip tikėjaisi, meistras kitaip suprato tavo idėją, pats padarei blogą sprendimą, atlikėjo kūnas kitoks, nei įsivaizdavai. O žmogus turi dvidešimt minučių.
Kartais jausmas toks, lyg turėtum per tas kelias minutes išgelbėti pasaulį. Didelėje institucijoje aplink mane būtų siuvėjas, asistentas, kostiumų vadovas, o Vilniuje neretai vienu metu vykdavo per daug primatavimų, tad pats stovėdavau su smeigtukais ir taisydavau drabužį. Reikia ir diplomatijos, nes žiūri į žmogaus kūną labai praktiškai, o atlikėjui tas kūnas, suprantama, yra asmeniškas.
Bet būna ir nuostabių akimirkų, kai užtenka tinkamų batų ar korseto ir žmogus tiesiog pasikeičia. Ištiesina nugarą, kitaip pradeda stovėti, kitaip mąstyti apie personažą. Drabužis gali suteikti charakterį dar prieš žmogui ką nors padarant scenoje.
– Įdomu, kad apie kostiumus kalbate kaip apie daiktus, kurie be kūno tarsi praranda gyvybę. Koks jūsų santykis su senais spektaklių kostiumais, archyvais, daiktų išsaugojimu?
– Aš gana beširdis. [Juokiasi.] Kai spektaklis baigtas, man jis baigtas. Jei kostiumą galima panaudoti dar kartą, perdaryti, sukarpyti – puiku. Dabar daug kalbama apie tvarumą, o teatre tai darėme visada, nes kostiumų sandėlis nuolat būdavo pirmoji vieta, į kurią eidavai taupydamas biudžetą.
Man seni kostiumai be kūno atrodo gana liūdni. Kol juose nėra žmogaus, jie tarsi negyvi. Tušti drabužiai tik išryškina žmogaus nebuvimą, kažkokios eros ar kūrybinio proceso pabaigą.
Nesu linkęs kostiumų pasilikti sau. Vienintelė išimtis buvo sidabriniai blizgantys vyriški aukštakulniai iš vieno seno spektaklio. Tuo metu dalinausi studija su kitu dizaineriu, mūsų pėdų dydis buvo toks pats. Jei vienam iš mūsų būdavo siaubinga diena ir viskas atrodydavo pernelyg rimta, kitas pasakydavo: „Gerai, dabar pusvalandį dirbsi su tais batais.“ Apsiaudavai sidabrinius aukštakulnius ir nuotaika neišvengiamai pasikeisdavo. Tam tikra prasme tai buvo terapija. Drabužiai tikrai turi magijos.
– Iš visų su „Vilnius City Opera“ kurtų darbų kurį prisimenate su didžiausia nostalgija? Ir kuris pareikalavo daugiausia jėgų?
– Turbūt „Trubadūrą“. Ten beveik viską kūrėme nuo nulio, tai buvo pirmas tikrai didelis mano kostiuminis spektaklis Vilniuje. Rizikavau, nežinojau, kaip viskas galiausiai atrodys, bet rezultatu didžiavausi. Ten buvo tikrai gražių dalykų, o žmonės, su kuriais pirmą kartą dirbau Lietuvoje, padarė nepaprastą darbą.
Tiesa, tas spektaklis manęs vos nenužudė. [Juokiasi.] Pabaigoje buvau toks pervargęs ir įsitempęs, kad teko kreiptis į gydytojus, net užsukti į ligoninę. Mūsų buvo tiesiog per mažai tokiam mastui – praktiškai visas kostiumų skyrius buvome aš ir nuostabioji Elvita.
Bet „Trubadūre“ man patiko ir tai, kad atsitraukėme nuo tiesioginio istorinio realizmo. Norėjome labai stipraus estetinio pasaulio. Choras buvo įvairiausių kūnų, amžių ir charakterių, o reikėjo juos paversti kariais, autsaideriais, kilmingais žmonėmis. Galiausiai atsirado beveik mangos, kosplėjaus, žaidimo energija. Atlikėjai tuos kostiumus labai gerai „apgyvendino“, ir būtent dėl to viskas suveikė.
– „Bohemiečių“ istorijoje, regis, netrūko situacijų, kai sprendimus reikėdavo rasti jau pakeliui. Kokias istorijas iki šiol pasakojate draugams, kai norite, kad jie suprastų „bohemiečių“ darbo metodus?
– Vienas ryškiausių prisiminimų – aš ant grindų užkulisiuose, aplink pilna smeigtukų, o pro mane vienas po kito eina žmonės. Aš net nežinau, kas jie tokie, tiesiog sėdžiu prie jų kojų ir taisau drabužių ilgius tarsi gamybos linijoje tarp repeticijų. Žvelgdamas atgal galvoju: tai buvo taip toli nuo metodo, kuriuo dirbu kitose kompanijose.
Ir, žinoma, puikioji Elvita. Važinėdavome per visą Vilnių pas siuvėjus ir meistrus, visur vėluodavome, visur trūkdavo vietos automobiliui. Iki šiol sakau, kad ji yra geriausiai atbulomis važiuojantis žmogus, kokį esu sutikęs. [Juokiasi.] Įvažiuoji į kiemą su milžiniškomis duobėmis, apsisukti nėra kur, ir ji šimtus metrų atbulomis išvairuoja mus lauk, o mes tuo metu galvojame: nieko nespėsime, niekas nebus padaryta.
„Toskai“ vienu metu reikėjo maždaug dešimties penktojo dešimtmečio skrybėlių, o žmogaus, kuris galėtų jas pasiūti, nebeturėjome. Kažkokiame Vilniaus prekybos centre radome labai konservatyvią skrybėlių parduotuvę, kurios vitrinoje buvo visai paprasti, vestuvėms tinkami modeliai. Pagalvojau: jei ši moteris gali pagaminti jas, gali pagaminti kažką ir mums. Atėjome su mano eskizais, kurie nuo jos vitrinos modelių buvo labai toli, ir praktiškai prispaudėme ją prie sienos: „Tai Daliai, tai „Vilnius City Opera“, daugiau išeičių neturime!“ Ji atrodė siaubingai išsigandusi, bet skrybėles padarė. Ir jos buvo visai nieko. Gal po mūsų išpuolio ji išėjo į pensiją. [Juokiasi.]
– Ir pabaigai – tas pats klausimas, kurį užduodu visiems šios istorijos pašnekovams. Po tiek metų ir tiek skirtingų spektaklių ką jums asmeniškai reiškia būti „bohemiečiu“? Kas vis dar grąžina į Vilnių?
– Dalia su savo ginklu! [Juokiasi.] Juokauju, juokauju. Tai žmonės. Elvita man yra nepaprastai svarbi kūrybinė partnerė. Daiva, siuvėja, daranti fantastišką darbą, Vaiva iš Kauno, kuri siuva daugybę moteriškų kostiumų, ir visi kiti. Kiekvieną kartą parodai projektą ir matai jų veiduose: „Be šansų, neturiu laiko.“ O tada jie vis tiek padaro. Ir dar nuostabiai.
Mane visada žavi komandos atvirumas naujoms idėjoms, noras eksperimentuoti. Manau, būtent tai ir yra visų mano darbų su „Vilnius City Opera“ esmė. Jei reikėtų vienu dalyku nusakyti, ką man reiškia būti bohemiečiu, sakyčiau: kūrybinė laisvė.
