Sekite 15min Google
Kaip ji jaučiasi be svarbių pareigų teatre, kokius skirtumus ir panašumus mato tarp Lietuvos ir Šveicarijos, kaip iš svetur žvelgia į savo sukurtus spektaklius ir kokius naujus darbus planuoja – ji pasakoja naujausiame interviu.
– Mažiau nei prieš metus kartu su Antanu Obcarsku ir Kamile Gudmonaite baigėte meno vadovų kadenciją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Šiuo metu mokaisi Ciuriche, Šveicarijoje. Kaip pasikeitė tavo laikas?
– Tiesiog dėsningas dalykas yra, kad labai intensyvų periodą keičia laikas, kai viskas nuslūgsta. Galvojant apie paskutinius metus lyg ir nėra labai daug ką papasakoti, bet ne viskas matoma išoriškai. Man šie metai yra apie tam tikrą hibernaciją.
Dabar yra kitos patirtys – studijos ir nauji žmonės sutikti tenai. Vos išvažiavus bandžiau suvokti, prisiminti ir pajausti, kas aš esu be jokių darbinių pareigų. Gal ir juokingai skamba, bet šiaip tokia galimybė pasitaiko ne kiekvienam.
-
Po kultūros bendruomenės pykčio Ivaškevičius ironiškai atsiliepia apie režisierę Švedkauskaitę: „Šventoji“
-
Ukrainos režisierius Maksymas Holenka: „Mane neramina Rusijos kultūra. Ji niekada neatsikratys propagandos“
-
Scenografė Paulė Bocullaitė: „Šis spektaklis – tam tikra Lietuvos teatro istorijos ekspozicija“
– Kaip tau patinka Šveicarija? Ar ji, tavo nuomone, labai skiriasi nuo Lietuvos?
– Vienas esminių pokyčių – tai yra gyventi neutralioje šalyje. Ir tai man padeda suprasti Vakarų abejingumą karui Ukrainoje. Nes gyvenant Vilniuje tai jauti visu kūnu, o Šveicarijoje grėsmės nėra.
Tenai gan lengva patikėti tuo visuotiniu saugumu, aukštu šalies pragyvenimo lygiu, kuris ir suformuoja ramybės jausmą. Visgi tai didelis kontrastas nuo Lietuvos.
O panašumas yra tas, kad ir Lietuva, ir Šveicarija yra agrarinės šalys. Abiejose daug žemės, daug žemės darbų, daug karvyčių. Tik Šveicarijoje žymiai daugiau turto ir įvairesnės gamtos: kalnų, ežerų, kalnų upių. Ir žmonių charakteriai man pasirodė panašūs – šveicarai irgi dideli darboholikai. Tai asketiški žmonės, protestantai, kurie įpratę daug dirbti ir nesipuikuoti. Jie gan uždari, nesileidžia į gilesnes draugystes. Bet iš kitos pusės, Lietuvoje man trūksta to, kad sveikinasi ir nepažįstami žmonės, visi kaimynai, visi autobusų vairuotojai.
Mane labai žavi ir šveicarų gebėjimas puoselėti savo aplinką, prižiūrėti gamtą, jų kruopštumas. Viskas ten gražu, bet kita vertus, tai šalis, kuriai nereikėjo atsistatyti po karų ar okupacijų, o tai labai daug ką lemia. Jiems tai kasdienybė, o man atrodo kaip apdovanojimas.
– Ar pasakoji savo kurso draugams apie Lietuvos istoriją, okupaciją, kovas už laisvę?
– Taip, esu labai rimta ambasadorė! Visgi tai nevienareikšmis santykis, nes gana greit supratau, kad aš irgi esu atvykusi iš išsivysčiusios, gerai gyvenančios Europos šalies. Lietuviška savęs viktimizacija nebeveikia. Suprantu, kad nesame nei ukrainiečiai, nei palestiniečiai – atvykau iš Europos Sąjungos šalies, gaunu valstybinę stipendiją, mano valstybė gali leisti man vykti į tokius mokslus, dirbau šalies nacionaliniame teatre, tikrai nesu nabagėlė.
Jiems tai kasdienybė, o man atrodo kaip apdovanojimas.
Vienas bendrakursis iš Honkongo, kita iš Niujorko, iš milijoninių miestų, ir ten pasiekti tokias studijas nėra lengva, galvodama apie tai pasijuntu labai privilegijuota.
O su pasakojimu bendrakursiams apie regioną, apie karą Ukrainoje, yra sudėtinga. Man sunkiausios akimirkos būna, kai pamatau, kad ten statomi kūriniai, kurie būtų griežtai boikotuojami Lietuvoje, nes nedirbame su rusiškai literatūra, sakyčiau, kad ten gajus rusų aukų naratyvas, kurį jie patys gali produkuoti, nes yra pabėgėliai.
Kartais pagalvoju, kad Šveicarijoje galiu būti suvokiama kaip netolerantiškas žmogus ir kažkuria prasme moraliai neteisi, kai kritikuoju rusus ar prieštarauju jų kultūros sklaidai.
– O kaip manai, ar tavo kursiokai suprastų spektaklį „Fossilia“, nagrinėjanti tremties temas ir jų sukeltas transgeneracines traumas? Gal dabar kitaip matai šito spektaklio prasmę?
– Mes studijose turėjome mokytis duoti grįžtamąjį ryšį ir kaip tik nagrinėjome „Fossilia“, kurso draugai žiūrėjo ištraukas, aš papasakojau apie kontekstus. Džiaugiausi, kad jie iškart suprato spektaklio temas ir susitapatino, nes kai kurių kursiokų šalys buvo tą patį išgyvenusios: deportavimą, karus, tremtį.
Jei pažiūrėtų ne ištraukas, o visą kūrinį, manau, tikrai jį suprastų. Aišku, „Fossilia“ yra labai tekstualus kūrinys. Todėl, aišku, gal ne visi pasiruošę daug klausytis... Šiame spektaklyje yra daug nuorodų į lietuviškus kontekstus – gal užsieniečiams jos nebūtų suprantamos.
Tačiau buvo tokia akimirka, kai supratau, kad tai tikrai geras, prasmingas spektaklis.
– Gal gali daugiau apie savo studijas, į ką ten telkiamas didžiausias dėmesys?
– Mano studijos vadinasi gan abstrakčiai – Teatro magistras (angl. MA Theatre), jos yra apjungiančios teatro disciplinas, tai nėra vien režisūra arba vien vaidyba ar vien dramaturgija. Programos tikslas yra priimti studentus, turinčius skirtingas profesines patirtis ir atstovaujančius skirtingoms disciplinoms.
Mano kurse yra žmonės, studijavę aktorystę, režisūrą, yra iš architektūros pasukusių į scenografiją, arba iš medijų į performatyviuosius menus. Įvairialypė tarptautinė grupė. Toks žmonių iš skirtingų šalių ir skirtingų sričių susitikimas man atrodo yra labai stipri ir akademiškai nepakankamai įtvirtinta edukacinė metodika, nes tai tikrai geras būdas padėti žmonėm atverti mąstymą ir susipažinti su nauja pasaulėžiūra.
– Kiek žmonių kartu studijuoja?
– Kurse yra 14 žmonių. Studijos turi tokį neoficialų prierašą „collaborative master“, ten mokoma dirbti bendradarbiaujant. Esmė yra surasti savo bendraminčius ir grupėje sukurti baigiamąjį darbą, nepradedant proceso kaip instituciniame teatre, kai ateina idėjos autorius, dažniausiai režisierius, ir įgyvendina savo sumanymą pagal hierarchinę struktūrą. Šios studijos smarkiai kvestionuoja hierarchiją ir tiria, kaip dirbti demokratiškai. Siekiama prisiimti vaidmenį, kuris tave dabar domina.
Kadangi studentė esu po maždaug dešimties metų pertraukos ir dar kitoje šalyje, tai nuolat lyginu, kokios buvo bakalauro studijos ir kokios jos yra čia. Kokia yra Lietuva, kokia Šveicarija, kokie pliusai ir minusai.
– Tai kokių vaidmenų imiesi bendruose kūrybiniuose projektuose?
– Kadangi mes per tris mėnesius padarėm keturis nedidelis darbelius, tai buvo visokių vaidmenų, buvau ant scenos, vaidinau, buvau ir bendraautorė, šiek tiek dramaturgė, režisierė, šiek tiek ir spektaklio dailininkė.
– Ar esi patenkinta studijomis? Ar nesikartoja dalykai, kuriuos mokeisi?
– Dabar gyvenu su mintim, kad visos patirtys kažko išmoko. Sakyti, kad Ciuricho menų universitetas yra labai gera mokykla, kur visiems rekomenduoju studijuoti, negaliu, nes matau ir trūkumų, labiausiai dėl to kaip organizuojamos studijos, kaip valdomos krizinės situacijos ir panašiai. Ypač tai pastebiu po darbo su kolektyvu LNDT.
Kai matau, kaip dėstytojai tvarkosi su mūsų grupėje kylančiais nesutarimais, manau, kad būtų galima elgtis ir kitaip, bet stengiuosi nesikišti, priminti sau, kad esu tik studentė ir likti šiame vaidmenyje. Nereikia visada būti protingiausio pozicijoje – tiesiog leisti dalykams vykti savaime, neprisiimti atsakomybės už tą procesą, nes ne aš jį organizuoju.
– O kokius spektaklius teko matyti Ciuriche, kas įkvėpė?
– Tiesą sakant labai gero teatro Ciuriche kol kas nepamačiau. Įdomiausi kūriniai, kuriuos mačiau, buvo mažesniuose teatruose, nes jie leidžia sau eksperimentuoti. Visgi kultūra Šveicarijoje yra buržua visuomenės vieta ir ten tikimasi kūrinių, atitinkančių tam tikrą skonį. Kaip ir pas mus, netrūksta batalijų viešumoje, kad teatro kryptis yra pernelyg eksperimentinė. Schauspielhaus Zürich teatre, kas būtų Lietuvos nacionalinio dramos teatro atitikmuo, nepamačiau nieko įkvepiančio. Tiesiog stebėjausi, kaip panaudoti dideli biudžetai, bet labai mažai turinio.
Man didžiausią įspūdį paliko gastrolių į Ciurichą atvykęs Carolinos Bianchi spektaklis „The Bride and Good Night Cinderella“, kur ji kalba apie seksualinę prievartą ir moterų nužudymus po seksualinės prievartos, apie apsvaiginimą narkotikais (spike‘nimą) ir t.t. Šveicarijos teatre gan daug spektaklių, nagrinėjančių smurto temas, taip pat vyrauja postkolonijiniai naratyvai, kurie Lietuvoje sunkiai suprantami. Scena arba mikrofonas metaforine prasme tikrai atiduodamas balsams, kurie ilgą laiką buvo priespaudoje.
– Praėjo metai po spektaklio „Ronja plėšiko duktė“ premjeros, kaip tu pati matai šį spektaklį?
– „Ronja plėšiko duktė“ išties buvo ir yra reikalingas kūrinys. Jis sugražino į Didžiąją salę didelį kiekį vaikų, būtų smagu, kad tuo nesibaigtų jų apsilankymas teatre.
Šiaip jau aš labiau statau spektaklius suaugusiems, bet tas spektaklis vaikams moko susimąstyti, kam aš naudoju scenos laiką. Nes jei man kažkas atrodo labai gražu, bet jaučiu, kad tai per ilga scena – o vaikas juk negali koncentruoti dėmesio ilgai – suprantu, kad turiu to atsisakyti.
Iš kitos pusės man Ronjos istorija tęsiasi asmeniškai – Ronja išeina į mišką, išeina toli nuo namų, kur nesaugu ir daug kas neaišku, bet labai svarbu, kad ji turi Birgą – tai priminimas, kaip svarbu susikurti ir saugoti draugystę. Jaučiuosi tikrai panašiai kaip Ronja.
– Kokių atsiliepimų apie spektaklį „Ronja plėšiko duktė“ girdėjai iš pačių vaikų?
– Po spektaklių išties stengiuosi paklausyti, ką kalba žiūrovai. Po paskutinio spektaklio ėjau paskui vieną šeimą ir išgirdau frazių: „Mama, tu nesupranti, ji norėjo laisvės!“ Atrodo, kad vaikai taip nesugalvotų pasakyti, bet jie sako tai, ką pajuto. Aš tą sakiau ir sau prieš premjerą, ir interviu metu, ir aktoriams: vaikas nesvarsto, kaip čia gražiau pasakyti ar neįžeisti – tiesiog sako tiesiai šviesiai.
Yra vaikų, kuriems be galo patinka Birgas, kitiems – Ronja, o dar kitiems labai patinka spektaklio pabaigoje vykstanti kova. Žinau vaikų, kurie po šio spektaklio įkvėpti pankų grupės net pradėjo mokytis groti bosine gitara. Taip ir kūrėme spektaklį: jeigu nesurezonuoja ar nesudomina vienas elementas, vis tiek yra daug kitų dalykų, kurie gali patraukti dėmesį ar įsiminti.
Man, kaip kūrėjai, sėdint šalia žiūrovų būna keista matyti, kai vaikai stebi spektaklį, o tėvai maigo telefonus ir neįsitraukia į patirtį. Bet būna ir kitaip – kai vaikai malasi, o tėvai įdėmiai žiūri. Mes spektaklį tikrai statėme visai šeimai – dėl to ir tėvų, ir plėšikų personažai yra tokie išplėtoti. Labai norėčiau, kad visa šeima ir įsitrauktų į tai, kas rodoma scenoje.
– Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vis dar rodomas ir pirmas tavo čia sukurtas darbas „Sieros magnolijos“. Jis iki šiol mėgstamas ir lankomas žiūrovų. Kaip manai, kur slypi jo sėkmės paslaptis?
– Tikrai gera Martino Alguso pjesė – tai jautėsi nuo pat pradžių – ji įdomiai auga, turi šiek tiek detektyvinio elemento, smagu sekti siužeto vingius. Be to, ir geri aktorių vaidmenys. Kai sudėtis nedidelė, spektakliui einant jie natūraliai suranda savo buvimo būdą. Žinau, kad patiems aktoriams patinka vaidinti šį spektaklį – tai irgi viena iš paslapčių, kodėl pastatymas įdomus žiūrovams.
Sceninės priemonės ten minimalizuotos, kad atsiskleistų žmonių santykiai labai sudėtingose situacijose (ypač globos ar apleidimo momentais). Yra ir nemažai humoro. Džiaugiuosi, kad šis spektaklis yra tarsi aktorių Dainiaus Gavenonio, Jolantos Dapkūnaitės ir Ramučio Rimeikio žaidimų aikštelė.
– Kokie Tavo tolimesni planai? Ką planuoji veikti po studijų ir kas tau svarbiausia ateityje?
– Liko metai studijų. Jau dėlioju ateities planus, ką kursiu Lietuvoje, nors konkrečių pavadinimų dar nenoriu įvardinti.
Man atrodo, kad Lietuvos teatro sistemoje tikrai trūksta feminizmo – kaip mąstymo principo, kurio centre yra dėmesingumas skirtingoms visuomenės grupėms, erdvės pažeidžiamoms grupėms suteikimas. Tiek teatre, tiek apskritai visuomenėje feminizmas kaip sąvoka suvokiamas plokščiai ir vulgariai, o liūdniausia man, kai kokia nors įtakinga visuomenei moteris sako „aš nesu feministė“, neduok Dieve kažkas tokią baisią etiketę dabar jai priklijuos, nes ji turi savo nuomonę.
Kodėl taip yra? Gal tą feministinį pasaulėvaizdį reikia atnešti į teatrą kaip kontrabandą – nes kartais atrodo, kad savęs ar savo kūrybos įvardijimas kaip feministinės kai kuriuose teatruose priimama kaip kažkas radikalaus.
Gal tą feministinį pasaulėvaizdį reikia atnešti į teatrą kaip kontrabandą.
Norėčiau, kad Lietuvoje būtų daugiau socialinę problematiką tyrinėjančio, tačiau įdomios estetikos teatro – tarkime, dabar turime išties labai didelių ir svarbių temų, galime kalbėti apie gimstamumą ir spaudimą kurti tradicinę šeimą, krašto apsaugą, pareigą ar nepareigą tėvynei, gyvenimą šalia teroristinės valstybės, bet teatre tai lyg ir nereflektuojama per „čia ir dabar“.
Studijos Šveicarijoje man tik dar aiškiau atvėrė, kaip giliai esu susijusi su šalimi, kurioje gimiau, su Lietuva, lietuviais ir šio regiono problematika. Manau, kad ir toliau ieškosiu savo būdo kurti apie šią vietą. Ir toliau stengsiuosi suteikti erdvę moteriškam balsui.
Eglės Švedkauskaitės režisuoti spektakliai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre artimiausiu metu bus rodomi: „Ronja plėšiko duktė“ – rugsėjo 19, 20 d., „Stand-up‘as prasmei ir beprasmybei“ – rugsėjo 29 d., „Fossilia“ – spalio 9 d., „Sieros magnolijos“ – 20 d.
