Šių metų gruodį Senajame teatre dienos šviesą išvys Maksymo režisuojamas spektaklis pagal ukrainietės Nataljos Vorožbit pjesę „Žalieji koridoriai“ (2023). N. Vorožbit – dramaturgė, scenaristė, kino režisierė, teatro ir socialinių projektų kuratorė, parašiusi daugiau nei 20 pjesių, iš kurių žymiausios: „Maidano dienoraščiai“, „Blogi keliai“, „Saša, išnešk šiukšles“ (ši statyta ir Lietuvoje).
Žalieji koridoriai – taip prasidėjus karui prieš Ukrainą oficialiai buvo vadinami keliai, kuriais civiliai bėgo iš karo zonų. Tai šių dienų parabolė, istorija, ką patiria keturios moterys iš Charkivo, Černihivo, Bučos ir Kyjivo keliaujančios Europos Sąjungos sienos link. Benamystė, pabėgėlio dalia, iliuzijos.
-
Kolumbijos universiteto mokslininkas Bonanno: traumos nėra tokios paplitusios, kaip gali pasirodyti
-
Sensacingas atradimas: Vokietijos bibliotekoje atrasta prieš 500 metų Vilniuje atspausdinta knyga
-
Ukraina protestuoja prieš Rusijos dalyvavimą Venecijos bienalėje: „Kultūra naudojama norint pateisinti agresiją“
Šis spektaklis turėtų būti išskirtinis Vilniaus senojo teatro ir Ukrainos menininkų bendras darbas. Su Maksymu kalbėjomės ne tik apie Ukrainos teatro nūdieną, jo tendencijas, bet ir geopolitinę padėtį, menininko laikyseną karo akivaizdoje.
Režisierių kalbino Gytis Norvilas ir Inga Sanakojevaitė.
– Kuo dabar gyvena Ukrainos teatras, kokiomis sąlygomis? Kaip karas prieš Ukrainą daro įtaką repertuarui ir apskritai mąstymui?
– Ukrainos teatras šiuo metu gyvena sudėtingomis sąlygomis. Tačiau kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Kyjive, jis patiria tikrą žiūrovų antplūdį. Karas sukėlė didžiulį poreikį: teatras tapo vieta, kur galima susirinkti ir bent akimirkai pasijusti gyvais. Kartais Kyjive tai reiškia ir galimybę sušilti, pamatyti šviesą. Kai kurie teatrai tapo normalumo salelėmis, pilietinio saugumo taškais. Kiti teatrai, atvirkščiai, uždaromi dėl nešildomų salių. Esama tokių, kurių beveik visi trupės vyrai išėjo į frontą. Tai skirtingi reiškiniai, bet žiūrovui teatras įgavo sakralinę reikšmę – tokią, kokios, regis, niekada anksčiau nebuvo.
– Kaip Marijos Zankoveckos teatras gyvuoja karo sąlygomis?
– Tiesą sakant, šiandien sąlygos gana tinkamos. Pirmus mėnesius po Rusijos ginkluoto įsiveržimo teatras neveikė – jis buvo vienas iš savanorių centrų Lvive. Po kurio laiko grįžome prie spektaklių. Lvive tai buvo labai vertinga.
Daugelyje miestų teatrai iš pradžių tapo priedangomis. Odesoje pirmąjį karo mėnesį, o ir vėliau teatras tapo priedanga nuo bombų. Charkive – atskira istorija: 2022-ųjų pavasarį ir vasarą lėlių teatras toliau vaidino metro stotyse, kad palaikytų ir pradžiugintų tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, kurie ten slėpėsi nuo karo, vaidino ir kitose Charkivo miesto ir srities vietose, ypač ligoninėse ir socialiniuose centruose.
– Ką menininkas gali padaryti tokioje situacijoje? Kiek jis yra svarbus? Apskritai, daugelis rašytojų, menininkų išėjo į frontą ir jau paaukojo savo gyvybes. Kaip tai veikia visą kultūrą, visuomenę?
– Mūsų teatre yra vyrų, kurie tarnavo Ukrainos ginkluotosiose pajėgose ir grįžo. Deja, yra ir tokių, kurių tarp mūsų jau nėra. Gerbiame jų atminimą.
Po kiekvieno spektaklio Zankoveckos teatras rengia rinkliavas ir aukcionus, kad padėtų mūsų kariams. Kartais surenkamos sumos yra tokios, kokių paprasti savanoriai nesurenka, nes po spektaklio žmonės yra energetiškai įkvėpti. Po „Raudonosios rūtos“ pagal N. Vorožbit (rež. M. Holenko) žiūrovai aukoja kaip pamišę: jiems reikia išlieti ašaras, energiją, gauti kažką geresnio. Jie perka aukciono lotus. Pavyzdžiui, neseniai po spektaklio „Matau, kad jus domina tamsa“ (rež. M. Holenko) per tris minutes pavyko parduoti knygą apie Mariją Zankovecką už 100 tūkst. grivnų (beveik 2 tūkst. eurų). Taip mūsų spektakliai virsta dronais – jie dirba gynybos labui.
Dabar aktyviai bendradarbiaujame ir su Veteranų teatru. Kartu su jais įgyvendiname projektą „Pirmųjų pjesių festivalis“, kurio metu veteranai, paramedikai, savanoriai mūsų teatre rašo pjeses. Jie bando gyventi kitokį gyvenimą, patirtį paverčia nauja šiuolaikine ukrainiečių dramaturgija. Tai padeda suprasti, apie ką kalbėti su žiūrovais. Pavyzdžiui, „Balansas“ (rež. Jevgenija Napitaliuk) – pirmoji karės dramaturgės Alinos Sarnackos pjesė. Tai spektaklis, kuriame aktoriai tiesiog skaito pjesę, tekstas ir daiktai.
– Ar aktoriams vyrams taikomas armijos rezervo principas?
– Taip. Jei jis nebūtų taikomas, teatro taip pat nebūtų. Turime 300 žmonių, 40 iš jų yra rezerve – tai vertingiausi darbuotojai, be kurių dirbti neįmanoma. Tai nedaug, bet leidžia teatrui egzistuoti.
– Kas jums neduoda ramybės, o gal net erzina kaip pilietį, žmogų, žiūrint į realybę, į europinį kontekstą? Kokias slinktis matytumėte?
– Rusijos kultūra. Ji niekada neatsikratys propagandos priemonių. Po 2014-ųjų pirmieji į jau aneksuotą Krymą atvyko būtent teatrai (Maskvos dailės teatras, Vachtangovo teatras) su grandiozinėmis gastrolėmis, tarsi sakydami: „Atėjo rusų kultūra, jūs padarėte teisingą pasirinkimą“. Iš esmės tas pats vyksta ir Europoje: pirmiausia kultūra, o tada jau tankai. Įsivaizduokite, jei Antrojo pasaulinio karo metu Amerikos kino teatruose būtų buvę rodomi vokiečių filmai. Juk net dabar Izraelyje neatliekama Wagnerio muzika.
– Kai realybė labai intensyvi, tam tikra prasme ji pasidaro daug įdomesnė už meną, teatrą, literatūrą... Salės lyg ir turėtų ištuštėti. Šioje situacijoje Ukrainos visuomenė, kiek matyti, reaguoja visai kitaip...
– Pas mus priešingai – salė pilna. Žmonės atrado gyvenimo ir energijos šaltinį, vietą, kur galima susivienyti. Todėl teatrui tai – didžiulė atsakomybė. Tai laikas, kai neturi teisės statyti kažką vidutiniško. Ukrainos visuomenė pagaliau atranda ukrainiečių kultūrą, daro ją madingą, vartoja, skatina vaikus. Jei jiems įteigsi karą, būsi didesnis nusikaltėlis nei Rusijos teatro verslas. Žiūrovas yra maksimaliai atviras, atsikratęs rusų kultūros, pasirengęs pasakyti: „Tai mano, dalis manęs“. Siela atvira.
Pavyzdžiui, mane labai sužavėjo kario, kurio žmona didelė rašytojo Ilariono Pavliuko gerbėja, istorija. Jie iš Chersono visą parą važiavo automobiliu į Lvivą, kad spėtų į vieną iš premjerinių spektaklių „Matau, kad jus domina tamsa“. Kelias iš Chersono į Nikolajevą buvo atakuojamas dronų.
Šiame siaube jie tiesiog trokšta to, kas suteiktų pilnavertiško gyvenimo jausmą. Svajonė – atvykti ir pamatyti spektaklį pagal Pavliuko kūrinį. Karys pasinaudoja dviem atostogų dienomis, kad galėtų atvykti, pamatyti spektaklį ir grįžti.
Kai tapau Marijos Zankoveckos teatro vadovu, žiūrovai jau buvo maksimaliai „sugadinti“. Jie seno kartu su anksčiau čia atėjusia menininkų karta. Jauni žiūrovai ateidavo ir išeidavo. O jei ir likdavo, tai turėjo iškreiptą supratimą apie tai, kas vyksta scenoje.
Mano pirmoji užduotis buvo žiūrovą pakeisti. Neišvaryti senųjų, nes yra žmonių, kurie gyvenime nieko kito nematė. Po spektaklių – penkios-dešimt vyresnio amžiaus moterų, vienas vyras, tas sunkus senatvės kvapas... Išeini į sceną, o senatvės kvapas tvyro tiek scenoje, tiek salėje. Suprantama, kad jaunimui tai netiko. Šis laipsniškas pokytis, atvirai sakant, per mažas. Nelabai tikėjau, kad pavyks. Kartais pagalvoju: kaip mums apskritai pavyko bent iš dalies tai pakeisti?
Pavyzdžiui, spektaklyje „Matau, kad jus domina tamsa“ – kitokie žiūrovai, mokūs. Mūsų bilietų pardavėjai labai stebisi, kai jaunimas ateina su šortais ir sportiniais bateliais, bet perka bilietus po 2000 grivnų (apie 48 eur.) ir iš esmės „maitina“ teatrą.
– Vilniaus senajame teatre ketinate statyti Nataljos Vorožbit pjesę „Žalieji koridoriai“. Esate minėjęs, kad pjesės autorė visų pirma išgarsėjo Europoje, o tik paskui Ukrainoje... Kokia pjesės esmė, ašis, koks jos probleminis laukas? Kodėl būtent toks jūsų pasirinkimas? Į kokį klausimą siekiate pats sau atsakyti tiesiog kaip žmogus? Su kokia idėja ir žinute norėtumėte kreiptis į Lietuvos publiką, apie ką, jūsų manymu, mums šiandien būtina kalbėtis?
– Natalja Vorožbit pjesę parašė specialiai Miuncheno Kameriniam teatrui (Münchner Kammerspiele) – tai buvo bendras projektas su Kyjivo teatru „Teatras Podolėje“ (Театр на Подолі). Manau, bus įdomu. Pjesėje kalbama apie mūsų karą ir karo padėtį apskritai – kitašaliui žiūrovui. Gyventi karo metu Europos centre ir nepastebėti karo, kuris vyksta šalia? Iš teatro pusės tai neteisinga. Teatras turi reaguoti. „Žalieji koridoriai“ – vienas populiariausių ir labiausiai vertinamų „Kammerspiele“ spektaklių, pelnęs daugybę apdovanojimų, dalyvavęs daugybėje festivalių, visada pritraukiantis pilnas sales.
Tauta kariauja, esama to, kam europiečiai nebuvo pasirengę. Reaguoja daugiau ar mažiau sėkmingai jau penktus metus. Tai labai įdomi patirtis. Norime apie tai kalbėti.
Baltijos šalyse praktiškai niekas nesusiję su karu – visi stengiasi apie tai negalvoti. Vilniaus senasis teatras žengia žingsnį realybės link, gręžiasi į ją veidu, turint minty, jog šiame teatre veikė ir Lietuvos rusų dramos teatras. Tai teisinga. Norime tai paremti, todėl siūlome būtent šią medžiagą. Žinoma, akcentai kiti. Ir labai svarbu, kad numatomame pastatyme du trečdaliai aktorių moka ukrainietiškai.
– Kaip Jūsų paties kūryba, požiūris į kūrybinį procesą keitėsi nuo karo pradžios?
– Tai labai įdomus klausimas. Man, ypač pirmaisiais metais, tai įgavo sakralinę reikšmę. Pamenu, kaip 2022-aisiais stačiau pjesę „Saša, išnešk šiukšles“ (pagal N. Vorožbit) Odesoje Vasilko teatre – man tai buvo labai svarbi istorija. Iš tiesų tai buvo pirmoji premjera nuo karo pradžios. Dirbome po scena, nes bijojome apšaudymų. Beje, tada dronas pataikė į teatrą – nukrito ant stogo, bet nesprogo. 2022-ųjų gegužę įvyko uždaras spektaklio rodymas – buvo pakviesti savanoriai, atvyko žmonės iš fronto. Susidarė įspūdis, kad be karo yra dar kažkas, kažkas gyvo. Žmonės apsikabindavo, verkdavo, o tada sėdėjo po scena, kaip krikščionys katakombose, ir žiūrėjo spektaklį. Tada supratau, kas yra katarsis. Fiziškai matai, kaip jie tai suvokia. Išnyksta iliuzija, jog tai – tiesiog pramoga. Jie suteikia tau galingą impulsą, galimybę suvokti: kuo turėtų užsiimti teatras karo metu, kaip į tai reaguoti.
Teatras šiame procese turi savo paskirtį, šiuo metu supranti savo profesijos vertę. Tu ne linksmini žiūrovą, o perteiki jam kažką adekvataus.
– Kaip Ukrainos teatras pats save mato Europos teatro žemėlapyje? Kiek Ukrainos kultūros bendruomenę lydi noras Europoje būti matomiems, koks poreikis kalbėti savo kalba, nepriklausomai nuo tarptautinių tendencijų?
– Režisierius Jan-Christophas Gockelis iš Miuncheno atvyko pas mus, susipažino su mūsų erdve, rinko informaciją, bandė suprasti, kas tai yra karas. Rezultatas – po dvejų metų, šių metų sausį, „Volkstheater Wien“ scenoje buvo parodytas spektaklis „UKRAINOMANIA – vieno gyvenimo reviu“, kurį rusai pavadino „propagandiniu“. Spektaklis buvo sukurtas ne apie Josephą Rothą (austrų rašytojas, tarpukariu daug kalbėjęs apie besiartinantį Antrąjį pasaulinį karą – gn past.) , o apie tai, kas vyksta mūsų erdvėje – Rothas veikiau yra vaiduoklis, padedantis tai suprasti. Tai labai vertinga patirtis.
– Kaip apibrėžtumėte Ukrainos teatro esmę, pagrindinius bruožus, jei tyrinėtume jį be politinio, karo konteksto? Kokios teatro ar kūrybinių procesų formos labiausiai domina scenos menų kūrėjus, ko teatre ieško žiūrovai?
– Ukrainos teatras šiuo metu balansuoja. Šalyje, kurioje vyksta karas, negalima visą laiką kalbėti apie karą – sunku nuolat statyti B. Brechto pjeses žmogui, kuris gyvena be šviesos. Bet impulsas yra.
Ukrainos žiūrovams ir teatrui labai svarbi vizualinė dedamoji. Teatras pritraukia žiūrovus savo „vaizdu“: scenografija, kostiumais. Žmogus į teatrą ateina, kai nėra elektros, mato tai – ir tai sielai kažką duoda.
Dabar žiūrovas eina ir dėl literatūros. Vietoj Bulgakovo, Dostojevskio statomi Valerianas Pidmogilny, Mikola Kulišas, šiuolaikinė literatūra. Šis kultūros sluoksnis egzistuoja, jis yra toks pat vertingas, bet faktiškai buvo sušaudytas Solovkuose (1926 m. įsteigta koncentracijos stovykla Rusijoje – gn past.)
– Kokiais principais vadovaujatės dirbdamas su aktoriais, kas jums svarbiausia?
– Stengiuosi, kad kūryba būtų tikrai bendra. Scenoje kuriu improvizuotas ekstremalias situacijas – personažams, o ne aktoriams. Labai džiaugiuosi, kai aktoriai siūlo kažką, kas susiję su veiksmo plėtojimu, ir stengiuosi pasinaudoti idėjomis, nes jos yra vertingiausios, gyviausios. Tuo pačiu dirbu greitai: užaštrinu situacijas, sukuriu konfliktus. Yra provokacijos elementas – bet ne personažui, o būtent aktoriui, kad jo vaizduotė pradėtų dirbti. Aš neprašau tiesiogiai, bet stengiuosi sukurti sąlygas, kad aktorius būtų kuo labiau atsipalaidavęs ir įsitrauktų į bendrą kūrybą, siūlytų idėjas.
Man didelį įspūdį padarė atvejis Vokietijoje, kuomet ten dirbau. Aktoriai sustojo ir pasakė: „Leiskite mums pasitarti, dabar išspręsime šią situaciją“. Po to grįžta: „Mes aptarėme – yra trys galimi scenos vystymosi variantai: štai toks, toks ir anoks. Kuris jums patinka?“. Man tai buvo malonu. Man patinka, kai aktorius siūlo, bet mano užduotis – išryškinti situaciją, santykius tarp personažų, sukurti sąlygas, kad aktoriui būtų įdomu vaidinti būtent šioje istorijoje.
Labai daug išmokau dirbdamas su neprofesionaliais aktoriais. Tai buvo mano studija, už tai gaudavau pinigų. Jei žmonės būtų išėję, studijos būtų nelikę, nebūčiau turėjęs kaip išmaitinti šeimą. Todėl reikėjo ne tik ateiti, bet ir padaryti taip, kad kiekviena repeticija jiems būtų kuo įdomesnė. Šis principas išliko iki šiol.
Suprantama, kad kiekviena repeticija – tai pusė tavo dienos. Kad ir koks būtų rezultatas, tai pusė gyvenimo. Todėl svarbiausia, kad tau ir visiems aplinkiniams būtų įdomu bent jau tuo momentu. Aš vadovaujuosi būtent tuo.
Labai mėgstu aktorius, turinčius beprotišką energetiką – tuos, kurie gali dirbti didelėje erdvėje, jausti partnerį iš tolo. Jei aktorius išeina į sceną ir tiesiog užpildo ją energija, nebegaliu susilaikyti, noriu su juo dirbti. Kai kam energetika duota prigimties, kai kam – ateina per patirtį ir darbą. Svarbiausia – noras, adekvatumas ir humoro jausmas.
Tarp mano aktorių yra daug žmonių su tam tikrais vidiniais „defektais“, kuriuos gyvenime jie slepia, bet scenoje – atvirkščiai, atskleidžia. Kai kurie turi realių psichinių problemų. Su jais gyvenime labai sunku, bet scenoje jie gali būti be galo įdomūs. Esu kantrus, daug atleidžiu, bet kai peržengiama riba, pavargstu ir paleidžiu.
– Ar aktorių žinomumas trukdo? Ar daug dirbate su žinomais serialų aktoriais?
– Atvirkščiai, labai mėgstu su jais dirbti. Serialų aktoriai jau turi ištobulintą aparatą: jie greitai suvokia, reaguoja akimirksniu. Serialuose ir kine jiems niekas nieko neaiškina – jie patys save „įkvepia“. Kai pasiūlai idėją, jie jau šokinėja, ir dar keliskart greičiau nei tie, kurie sėdi ir „krapštinėjasi“, manydami, kad gyvenimas dar priešakyje. Tačiau su provincijos aktoriais kartais kyla problemų: žmogus sėdi vietoje, laiko save „žemiškesniu“ ir jį sunku išjudinti. Todėl pastaruoju metu žmones aš greitai išsirenku, bet taip pat greitai atmetu tuos, kurie nejuda.
– Kuo Jums įdomus mūsų scenos menų laukas, ar įžvelgiate didesnių skirtumų tarp Lietuvos ir Ukrainos?
– Be jokio patoso galiu pasakyti, kad Lietuvos teatras man visada buvo pavyzdys. Kai tik pradėjau ir bandžiau suprasti profesiją, metaforinis Lietuvos teatras atrodė kaip aukštasis pilotažas. Pas save daugiausiai matėme posovietinį teatrą, o Lietuvos teatras labai skyrėsi – Tuminas, Nekrošius. Su malonumu lankydavausi jų spektakliuose.
Man visada buvo įdomu: kodėl būtent Lietuvoje atsirado toks metaforinis teatras? Iš kur toks mąstymas? Man didelė garbė kažką pastatyti šioje erdvėje. Tai tarsi paauglio svajonė, kartelė, kurią norisi pasiekti. Posovietinėje erdvėje tai visada buvo matoma kaip kažkas aukštesnio.
Jie į Europos erdvę įžengė anksčiau už mus. Todėl man tai vertinga patirtis: kaip posovietinė šalis gali įsilieti į europietiško teatro kontekstą. Noriu pamatyti, ištirti, galbūt kažką pakartoti pas mus.
