Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 1d. 17:00

G.Aleksos spektaklis „Zygfrydas“: monologai rasizmo neįveiks

Spektaklis „Zygfridas“ 15min recenzija
D.Ališausko nuotr. / Spektaklis „Zygfridas“

Komiksų kūrėjas, rašytojas, scenaristas Warrenas Ellisas laikraštyje „Good Trouble“ fantastinę literatūrą pavadino ankstyvu meteorologijos stoties perspėjimu kultūrai ir priemone tirti kryptis, kuriomis žmoniją veda savo meto įpročiai. Pranašauti, anot Elliso, nėra šios literatūros tikslas, tačiau kartais tai atsitinka netyčia.

Mokslinė fantastika ypatinga tuo, kad ilgainiui nyksta jos „fantastiškumas“ ir perspėjimai tampa atspindžiais. Tai lemia ne vien technologijų pažanga (nors šiandien nebereikia laiko mašinos, kad suvoktumėm, jog Žemę vedam link H. G. Wellso numatytos ateities). Kultūrinės pranašystės pildosi literatūrinėms temoms persikeliant į spaudą ir socialinius tinklus. Taip atsitiko su rašytojo Igno Šeiniaus šio žanro romanu „Siegfried Immerselbe atsijaunina“, parašytu 1934-aisiais – šiandien, oficialiai pasibaigus Hitlerio nacionalsocialistų ir įteisinto rasizmo erai, romane aktualizuotos temos šiandien sugrįžta visuomenės informavimo priemonėse.

1934-aisiais parašytame romane pranašiškai galėjo skambėti rasizmo paplitimo mastai ir žmogaus noras nugalėti Dievą, atitolinant mirtį. Šiandien tai nieko nebestebina – pastaroji tema yra tapusi vienu svarbiausių medicinos mokslo variklių, o pirmoji grįžta nepaisant pamokos, kurios rašydamas romaną dar neturėjo Šeinius. Romane pasakojama apie seną vokiečių nacį Siegfriedą, pasaulyje išpopuliarinusį rasių grynumo idėją ir įsteigusį visas, išskyrus arijų, rases žeminantį antropologijos muziejų. Kartą, paklaustas amerikiečių mergytės, jis pamiršta Vokietijos vado vardą ir suvokęs senatvės pasekmes nutaria atsijauninti. Išvykęs į Italiją, Siegfriedas tampa pirmuoju žmogumi, atjaunintu pagal lietuvio Petro Inketonio metodą, naudojant ne tos pačios, bet kur kas lengviau prigyjančius priešingos rasės hormonus. Taip grynas arijų rasės atstovas Sigfriedas Immerselbe atjaunintas tampa sveiku, tvirtu, išvaizdžiu žydiškų bruožų jaunuoliu. Kurį laiką pasikankinęs, jis suvokia jauno ir tvirto kūno pranašumus, pradeda traukti ir mylėti moteris, o galiausiai imasi rašyti veikalą, šlovinantį rasių lygybę ir neigiantį visas iki tol jo skleistas idėjas.

Tokią istoriją režisuoja Gildas Aleksa, dalinantis spektaklį „Zygfrydas“ į dvi dalis – fašistinių polinkių iliustraciją XX amžiaus visuomenėje ir šiandieninio fašizmo, tarpstančio jaunų (ar tokiais save laikančių) žmonių kasdienybėje, atspindį. Spektaklio scena tampa laboratorija (scenografas Aistis Lansbergas), kurioje visas reikiamas funkcijas atlieka trys stalai šviečiančiais stalviršiais, keletas kėdžių be atlošų ir visą veiksmą persekiojanti kamera, kuria filmuojamas vaizdas transliuojamas ekrane. Aktorių kostiumai primena Daktaro Blogio iš filmų apie Ostiną Pauersą (autorė – Inga Skripka) – griežtų formų baltos ir sidabrinės spalvų drabužiai kuria sterilios ir sąmoningai fantastikos žanrą stereotipizuojančios aplinkos įspūdį. Tokiai vizualikai papildomo žavesio ir reikalingo nejaukumo galėjo suteikti šaltos, aptrupėjusios „Kablio“, kur Vilniuje buvo rodytas spektaklis, sienos, tačiau erdvė suteikė daugiau trūkumų nei privalumų – nejaukioje, nestandartiškai didelių matmenų patalpoje aktoriai „užsidarė“ virš žiūrovų pakeltoje scenoje ir nei balsai, nei veiksmo gyvybė ilgai nepasiekė net pirmų auditorijos eilių. Veiksmo užuomazgos, įtampa, visuomenės reiškinius ironizuojantys motyvai dažnai likdavo sporadiškais ženklais, neišsivystančiais į juntamą istoriją. Vietoj to spektaklis „praturtintas“ eile pernelyg ilgų monologų, kurių daugumos esmė paaiškėdavo pirmosiomis minutėmis, o likusias –niolika žiūrovui belikdavo pagarbiai laukti monologo pabaigos.

Įdomiai išsiskiria kameros funkcijos skirtingose spektaklio dalyse. Pirmojoje, veikiant senajam Zygfrydui (Vaidotas Žitkus), dalis ekrane transliuojamų vaizdų primena kadaise filmuotas diktatorių kalbas, kurios buvo viena svarbiausių propagandos ir masinės hipnozės priemonių – nepatikimas idėjas kompensuodavo abejingų nepalikdavęs kalbančiųjų pasitikėjimas savimi. Antroje spektaklio dalyje Zygfrydui atsijauninus (personažą perima Matas Dirginčius) kamera tampa nuoroda į socialinius tinklus, kuriuose galima sekti kiekvieną žmogaus žingsnį. Jei tavęs čia nėra, tavęs nėra niekur, todėl būtina fiksuoti ir viešinti viską, ką galvoji (juk Facebookas to klausia 24 valandas per parą), girtis kiekvienu pasiekimu (karjeroje ir šeimoje).

D.Ališausko nuotr./Spektaklis „Zygfridas“
D.Ališausko nuotr./Spektaklis „Zygfridas“

Kita vertus, kamera gali žymėti ne diktatorių kalbas ar socialinius tinklus, bet vietoje kuriamą dokumentinį filmą. Tokiu atveju žiūrovas skatinamas vienu metu stebėti veiksmą scenoje ir ekrane, o milžiniškoje erdvėje šią dilemą nėra lengva išspręsti (norisi matyti gyvą veiksmą, tačiau kamera suteikia daugiau galimybių susitelkti į detales). Taip žiūrovas atsiduria kasdienėje situacijoje, kai pusę savo dėmesio skiria realybei, o kitą pusę – ekranui, niekuomet nesusikoncentruodamas į vieną iš jų.

Vienos svarbiausių spektaklio temų – nepagarba žmogui ir ideologijomis bei stereotipais teisinamas kito žeminimas. „Zygfrydas“ prasideda Žitkaus monologu apie tautas, apibūdinant jas išradimais, nacionaliniais patiekalais ir pan.. Arijų panieka žydams atskleidžiama tapatinant juos su amžinu pinigų troškimu, tačiau greitai antisemitizmą užgožia plačiau apimanti tendencija – šovinizmas. Zygfrydas iš principo nėra antisemitas. Ilgainiui aiškėja, kad jis tėra žmogus, bet kokiomis aplinkybėmis garbinantis pats save. Jo polinkis neįtikėtinai greitai keisti nuomonę – netgi pačią radikaliausią – tampa pagrindiniu „Zygfrydo“ komiškumo varikliu. Vos tapęs jaunu žydu, Zygfrydas kiek pasikankinęs nutaria, kad žydai – puiki, sveika rasė, nė kiek ne prastesnė – o iš tiesų ir geresnė – nei bet kuri kita tauta. Zygfrydas nutaria naują savo gyvenimą pašvęsti teorijai apie rasių lygybę, tačiau įdomiau spektaklyje nuskamba jo siūlymas visai žmonijai padalinti žydiško – paties geriausio – kraujo. Taigi, niekas nesikeičia – tik rasizmas pasirinko kitą rasę. Zygfrydo teorijos apie arijų rasės pranašumą niekuomet nebuvo žydų klausimas. Tai tebuvo (ir liko) noras įtikinti pasaulį, jog būtent Zygfrydas yra tobuliausias pasaulio kūrinys, geriausiai žinantis, kokiu keliu turi eiti žmonija. Kas, jei ne jis, sukurs tobulą pasaulį?

Tematiškai svarbi, nors iš spektaklio iškritusi pasirodė Zygfrydo (Žitkaus) susidūrimo su šveicaru pasieniečiu (Arnas Ašmonas) scena. Pro Šveicariją į Italiją vykstantį Zygfrydą sustabdęs pasienietis tikrina dokumentus ir išsityčioja iš vokiečio, kaltindamas viskuo, kuo pagarsėjo jo valstybė – Hitleriu, žmonių ir miestų naikinimu, sąmokslais. Tuo naudojantis „užkabinama“ dar viena rasizmo atmaina, kai kiekvienas musulmoną vizualiai primenantis žmogus kaltinamas terorizmu ir planais rengti teoristinį aktą.

Pasienietis šveicaras paverstas komišku personažu ir Ašmono vaidyba išties atgaivina, pagyvina spektaklį. Tačiau trikdo sprendimas vystyti sceną cituojant puikiai žinomą ištrauką iš lenkų filmo „Kaip aš sukėliau Antrąjį pasaulinį karą“ (Jak rozpętałem drugą wojnę światową), kuriame suimtas lenkas tyčiojasi iš vokiečių nacių, prisistatydamas neįmanomu ištarti vardu. „Zygfryde“ šveicaras nesėkmingai bando skiemenimis perskaityti Zygfrydo vardą ir pavardę. Tačiau logika sako, kad Siegfried Immerselbe pavardė toli gražu ne taip sunkiai perskaitoma kaip Grzegorz Brzęczyszczykiewicz. Be to, spektaklyje scena paversta parodija, o parodijuoti komediją nėra skoningas pasirinkimas. Sceną būtų galima interpretuoti ir kaip pasityčiojimą iš globalinių kataklizmų akivaizdoje neutralitetą paskelbiančių žmonių, taip dangstančių savanaudišką abejingumą. Tačiau minėta filmo ištrauka pernelyg gerai žinoma, kad nekeltų asociacijų.

Senąjį Zygfrydą vaidinantis Vaidotas Žitkus pateko į jam nebūdingą amplua, todėl įdomu stebėti, kaip nedrąsiai aktorius bando vienu metu jausti didelius personažo kompleksus ir itin subtiliai juos transliuoti į išorę; ir kaip lengvai pats sugriauna iliuziją, pajuokaudamas sau būdingu stiliumi. Tokiais pajuokavimais Vilniuje dangstėsi dauguma aktorių – tarsi jausdami, jog meninėmis priemonėmis nepasiekia pernelyg toli atsidūrusių žiūrovų, sąmoningai bandytų išjudinti abejingą publiką. Atsijauninusio Zygfrydo vaidmenį perėmęs Matas Dirginčius dega noru daug padaryti ir parodyti – ir gali, tik kartais jam reikalinga tvirtesnė režisieriaus ranka, priverčianti išlaikyti saiką ir neleidžianti aktoriaus išraiškos, judėjimo formai užgožti prasmės.

Arnas Ašmonas Vilniuje kiek sėkmingiau nei kiti prisitaikė prie „Kablio“ erdvės. Tačiau raiški kalba, konkretumas ir stebinčios publikos pojūtis užgeso antroje spektaklio dalyje jam tapus švepluojančiu, nė žodžio aiškiai ištarti negalinčiu naciu Tomu Hartu. Tematiškai tai įdomu – gal todėl žmogus ir piktas, kad niekas nesugeba suprasti to, ką jis nori pasakyti. Tačiau raiškos prasme personažo švebeldžiojimai pabosta taip pat, kaip ir dauguma „Zygfrydo“ monologų.

Keistuolių teatre daugiausiai vaidinantis Dalius Sakamarakas sukūrė sau tipišką daktarą Gonzalesą – mielą, draugišką dėdulę. O štai vos vienoje scenoje pasirodantis tarnas Fricas įdomesnis – užsimerkęs, linksėdamas kartoja viską, ką sako šeimininkas. Tarsi dar viena „neutralios“ visuomenės iliustracija (Fricas – danas, ne vokietis). Neutralią poziciją deklaruoja ir Gyčio Ivanausko daktaras/mokslininkas Petras Inketonis, pradžioje nežinantis, jog pakeitė gyvenimą žmogui, prieš daugybę metų pakeitusiam paties Petro gyvenimą. Ivanauskas, iš principo kuriantis paslaptingą, daugiasluoksnį personažą, pamina tai perdėm graudžiai papasakodamas savo suluošinimo istoriją ir pernelyg anksti, nemotyvuotai sudramatindamas personažą.

D.Ališausko nuotr./Spektaklis „Zygfridas“
D.Ališausko nuotr./Spektaklis „Zygfridas“

Spektaklyje veikia du moterų personažai – skirtingi, individualūs charakeriai svarbesni kaip priemonės atskleisti Dirginčiaus Zygfrydą. Todėl neišsiplečiant norisi paminėti, kad pozityviai, protingai, nereikliai, besąlygiškai mylinčiai Mildos Naudžiūnaitės Elzei stinga aiškesnės ir garsesnės kalbos, o spontaniškai ir aistringai Mildos Jonaitytės Salomei kol kas trūksta paslapties – aktorė išsako viską, nieko nepasilikdama sau ir neretai pervaidindama.

Vienas sunkiausiai suprantamų spektaklio sprendimų – tekste nepaliaujamai priminti, kokiu laikotarpiu rašytas Šeiniaus romanas. Nors antrojoje spektaklio dalyje nurodomos XXI amžiaus aplinkybės (klubų muzika, šviesos, kompiuterinių žaidimų citatos), aktoriai, kaip nurodyta romane, „į“ keičia į „in“ (indomus, inveikti), o į nosį gavęs Tomas Hartas, supyksta, nes „žinai, kokios operacijos 1934-aisias?“ Kūrėjams epizodinės nuorodos į tarpukarį galbūt turi reikšmę, tačiau tos reikšmės neatradusiems tai veikiau primena nesusipratimą.

„Zygfryde“ keliamos temos ir problemos šiandien neabejotinai aktualios. Tačiau norint, kad tokiomis aplinkybėmis išliktų reikšmė, verčiau nevarginti klausančiųjų pernelyg ilgomis, besikartojančiomis kalbomis, perkraunančiomis nuorodomis bei atstumu, iš kurio mintis negali pasiekti klausytojo. Tad naujametinis palinkėjimas spektakliui – švaros, tikslumo ir kameriškesnės aplinkos.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

03:15
00:21
20:23

Maistas