Dar vienas aspektas yra negauti jokio grįžtamojo ryšio iš žiūrovo, nes jis suponuoja komunikaciją, o komunikacija reiškia derinimąsi vienam prie kito, bandymą vienas kitą išgirsti. Bet tada tu nesi su savimi, tu deriniesi prie kito ir taip prarandi savąjį „aš“. Nors tai kai kuriais atvejais yra gerai, bet šiuo atveju svarbiausia yra atlikimas, o ne dialogas ar bendravimas.
Galiausiai – aktorius ir visa kūrybinė grupė turi būti fatalistai. Tai reiškia, kad kartais turi atlikti kažką, kas gali neturėti jokios realios prasmės, bet kol tau ritualas turi reikšmę ir tu tiki juo, kūryba, teatru, tol jis yra prasmingas. Gali visi netikėti, bet svarbiausia, kad tu tikėtum, jog yra prasmė. Todėl sargas turi mus saugoti, bet jis neturi įsiterpti, jis negali daryti įtakos spektakliui. Mums svarbiausia atlikti ritualą, o ar bus grįžtamasis ryšys, tai nėra svarbu. Ritualo metu neturi būti įsikišimo.
Kartais turi atlikti kažką, kas gali neturėti jokios realios prasmės, bet kol tau ritualas turi reikšmę ir tu tiki juo, kūryba, teatru, tol jis yra prasmingas.
Mano nuomone, aktorius, šiuo atveju, yra pasišventęs žmogus vaidinantis pasišventusiems – kūrybinės grupės nariams, ar tai būtų kritikai, ar scenografai, ar kiti. Tai yra teatrui pasišventusi grupė, kurie gyvena tame rate ir kuriems yra skirtas šis ritualas. Ritualas netiesiogiai įtakoja kitų žmonių gyvenimus. Jei nori stebėti ritualą, stebėk, bet tik iš šalies, tik ne šioje šventoje erdvėje ir būtinai nesikišk.
– Koks bus ritualas šiame spektaklyje? Kokia jo prasmė?
– Atkurti ryšį tarp performanso ir spektaklio, grąžinti performansą į spektaklį. Dėl techninių galimybių, tai padarysiu su dvidešimčia vizualių performansų. Būtent dėl technikos teko keisti koncepciją. Čia kaip pirmykščiuose ritualuose. Gamtinės sąlygos labai įtakodavo ritualą, nes jei gyvendavai prie jūros, buvo vykdomi su jūra susiję ritualai, jei miškuose – su medžiais susiję ritualai. Dabar „Skype“ tapo ta gamta, kuri apriboja tavo kaip menininko galimybes kažką atlikti ir perteikti. Ir tai labai smagu, nes tu vėl grįžti prie realybės, kuri jau pagrįsta kitomis priemonėmis. Tada pajunti tikrumą, kad ne tu vienas kažką čia darai, bet tu esi priklausomas nuo aplinkybių. Tada pradedi suprasti, jog egzistuoja gamta. Seniau būdavo ta gyvoji gamta, o dabar prisideda ta dirbtinė gamta. Teatras turi prisitaikyti prie to ir tuomet jis bus gyvybingesnis.
– Kadangi spektaklis vyks per „Skype“, kaip jūs pasirinksite žiūrovus, kuriems savo kūrinį rodysite? Ar veiksmą vienu metu stebės vienas žiūrovas, ar grupelė? Ar jie žinos, kad dalyvaus spektaklyje-rituale?
Dabar „Skype“ tapo ta gamta, kuri apriboja tavo kaip menininko galimybes kažką atlikti ir perteikti. Ir tai labai smagu, nes tu vėl grįžti prie realybės, kuri jau pagrįsta kitomis priemonėmis.
– Priešingai nei spektaklyje „Vietos“, čia žiūrovai žinos, kad dalyvauja spektaklyje. Jie visi bus stebėtojai, bet bus keliamas vienas reikalavimas – kad jie išsijungtų savo mikrofonus, antraip mes juos girdėsime ir tai sužlugdys spektaklio koncepciją. Manau, kad čia yra grįžimas prie demokratijos, kai būdamas bet kurioje vietoje, žiūrovas gali prisijungti stebėti spektaklį. Tai gali būti vienu iš jo kasdienybės elementų, bet jis privalo likti sargu, jis negali įtakoti spektaklio vyksmo.
– Be žiūrovo padėties kvestionavimo, jūs taip pat diskutuojate apie aktorių, jo skirtumą nuo performanso atlikėjo, apie profesionalaus ir neprofesionalaus aktoriaus skirtumus. Apibendrinant visas idėjas, kas yra aktorius šiandieniniame teatre, kokie jo tikslai? Kas Jums yra tobulas aktorius?
– Šiuo atveju būsiu konservatyvus, bet manau, kad svarbiausia aktoriui yra disciplina. Tai yra kūno ir balso lavinimas, repeticijos, psichofizinė treniruotė, įvairūs „trenažai“ ir kiti dalykai, susiję su drausme. Man visiškai nepriimtina, kai bandoma neparuoštus kūnus „įnešti“ į sceną. Mano manymu, tai griauna meną ir teatrą kaip instituciją. Tos disciplinos, manau, reikia.
Bet, kalbant apie profesionalius aktorius kyla klausimas, ar jie po studijų baigimo rūpinasi savo kūnais, tolimesnėmis treniruotėmis, ar domisi kūrybinėmis metodikomis, ar jie toliau mokosi? Būkime atviri, kai kada matome, kad aktoriai lipa ant scenos, bet jie nėra fiziškai pasiruošę, net jei yra baigę akademiją. Tada gaunasi paradoksali situacija, kad mėgėjas, kuris lankė įvairius seminarus, kūrybines dirbtuves ir nestudijavo šokio ar vaidybos specialybės, jo pasirengimas būna geresnis už profesionalo. Tada galvoju – ką mes, kaip profesionalai, darome, kad nusiritame iki tokio lygio?
Jeigu aš nepasiruošęs, nemoku kažkokios technikos, tai einu ir kankiniuosi tol, kol išmokstu. Jei esi savikritiškas, bet dirbi, stengiesi tobulėti, man tai yra priimtina.
Nors esu labai kritiškas tiek sau, tiek kitiems atlikėjams, tačiau mane erzina tai, kad po studijų baigimo aktoriai tų „trenažų“ nevykdo. Nėra to, kas tave spaustų, motyvuotų, nebent gal režisierius. Pavyzdžiui, operoje arba balete artistams nuolat yra vykdomas kūno lavinimas, ko daugelyje dramos teatrų, mano žiniai, to nėra. Todėl krenta aktorių pasirodymų lygmuo. Tada galvoji: ką tas aktorius vaidina? Gal patį save, koks jisai buvo prieš kažkiek tai laiko? Kai aktorius įkūnija personažą, tu matai, kad jis kuria štampus. Tada man būna liūdna.
Aš neturiu vieno atsakymo, kas yra geriau, bet mano manymu, pirmiausia turi būti keturi ar šeši metai specializuotų studijų, o po to tobulėjimo tęsimas. O kai, pavyzdžiui, į sceną ateina visiškai neparuošti kūnai, man tai yra profanacija. Manau, kad kai į sceną ateina neprofesionalai ir kai jų buvimą pateisina režisieriai, kurie teigia, jog pasiruošimo ir disciplinos nereikia, ir jie tuo didžiuojasi – jie iškelia savo nekompetenciją. Ši pozicija man yra nepriimtina. Jeigu aš nepasiruošęs, nemoku kažkokios technikos, tai einu ir kankiniuosi tol, kol išmokstu. Jei esi savikritiškas, bet dirbi, stengiesi tobulėti, man tai yra priimtina. Bet kada didžiuojiesi savo nemeistriškumu ir vadini tai demokratija, teigi, kad bet koks benamis gali ateiti ir kažką puikiai suvaidinti, arba nemokančiam šokti žmogui leidžiama pasirodyti ant scenos... man tai griauna meną kaip instituciją. Gali būti tautinis, liaudies menas, bet tai nėra menas kaip institucija, kaip meistriškumas ar disciplina. Geriau jau atskirkime šiuos du dalykus. Ši tema man jautri ir ją stengiuosi analizuoti spektaklyje.