Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 25d. 11:48

Į kūrybos švyturį: aktoriui Arūnui Vozbutui – 50

Arūnas Vozbutas spektaklyje „Kuprelis“
D.Matvejevo nuotr. / Arūnas Vozbutas spektaklyje „Kuprelis“

Arūnas Vozbutas priklauso tiems aktoriams kurie sudaro teatro trupės šerdį. Yra aktoriai lyderiai, yra ir statistai, o yra ir tie, be kurių negalėtų įvykti daugelis spektaklių. Vienas iš jų ir yra Arūnas Vozbutas, kuriam balandžio 25 dieną sukanka 50 metų.

1994-ais metais baigęs Lietuvos muzikos akademiją, jis pradėjo dirbti tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre. Į savo spektaklius jį kvietė patys įvairiausi režisieriai: Jonas Vaitkus („Sapnas“, „Migelis Manjara“, „Stepančikovo dvaras“, „Marija Stiuart, „Madam Bovari“, „Demonai“, „Visuomenės priešas“, „Atžalynas“), Rimas Timinas („Lituanica“), Oskaras Koršunovas („Labas Sonia Nauji Metai“, „P.S. Byla O.K.“, „Katedra“, „Išvarymas“), choreografė Anželika Cholina („Carmen“), Yana Ross („Bembilendas“, „10 dialogų apie meilę“, „Juodoji našlė“), Julius Dautartas („Pelenė“, „Paskendusi vasara“), Rolandas Atkočiūnas („Medžioklės scenos“), Valentinas Masalskis („Pasaulio gerintojas“) ir kiti. Per porą dešimtmečių Arūnas Vozbutas sukūrė kelias dešimtis vaidmenų.

D.Matvejevo nuotr./Arūnas Vozbutas spektaklyje „Kuprelis“
D.Matvejevo nuotr./Arūnas Vozbutas spektaklyje „Kuprelis“

Paskutinis didelis vaidmuo – Olesis Igno Šeiniaus „Kuprelyje“, kurį režisavo Paulius Markevičius. Šio spektaklio idėją subrandino ir kūrinio inscenizaciją parašė pats Arūnas. Dar prieš premjerą aktorius sakė: „Šildė ir medžiagos lietuviškumas, – lyg būtum apsivilkęs sau patogius, mėgstamus marškinius ir galėtum laisvai kalbėtis su kitais įdomiomis temomis.“

Vozbutas dirba daug ir intensyviai. Jis pasižymi rimtu, nuosekliu požiūriu į savo profesiją. Jis daugiausia laiko skiria teatrui, nuosekliai tobulina aktorinį meistriškumą, nebando komercializuoti savo profesijos reklama ir kitokiais būdais. Jo vaidmenys pasižymi jautria personažo charakteristika, sugebėjimu aktyviai prisitaikyti prie režisūrinės spektaklio koncepcijos.

LNDT nuotr./Arūnas Vozbutas
LNDT nuotr./Arūnas Vozbutas

Kaip šiandien supranta teatrą? Ar kito teatro samprata laikui bėgant? Ką teatras reiškia apskritai?

Į šiuos klausimus Arūnas Vozbutas atsakė: „Mano pažintis su „tikruoju“ teatru prasidėjo gal kokių aštuonerių devynerių metų, kai vyresnė pusseserė, neturėdama kur manęs dėti, vieną alinančiai karštą dieną (turbūt buvo gegužės pabaiga ar birželio pradžia) nusivedė į dramos studiją („dramkę“) Telšiuose. Ten, vėsioje, gaivioje, kvepiančioje, ką tik išplautoje salėje pagalvojau: „Va, čia tai gera, čia noriu būti.“ Tai, matyt, įsirėžė man visam laikui: teatras – kvepiantis atgaiva, viliojantis, ten gera... Po to, jau rudenį, pradėjau lankyti tą „dramkę“. Statėm spektakliuką „Mergaitė ieško pasakos“. Kadangi pjesė buvo „mergaitiška“, „dramkėj“ tebuvom tik du berniukai, o aš buvau jaunesnis, tai vienintelis Voro vaidmuo atiteko tam kitam. Man paskyrė Krūmo vaidmenį masuotėje. Su kokiu azartu ir išradingumu aš jį vaidinau! Kaip šlamėjau, lingavau... Man buvo visiškai „dzin“, kad tai visai nesvarbus vaidmuo, nerūpėjo, ar kas žiūri į mane ar ne, kaip aš atrodau (turėjo būt gan juokinga!). Aš buvau visiškas Krūmas... Ir tai buvo toks rimtas žaidimas, man taip buvo įdomu, buvau laimingas. Tokį pojūtį vaidinant, kaip tada, sunku pasiekti ir dabar, – tai mano pastovi siekiamybė. Vaidmuo turi mane pagauti, užvaldyti, scenoje reikia rimtai, bet žaisti. Teatras – įdomus užsiėmimas.

Paskui, vėliau, jau profesionaliam teatre, buvo įvairių teatro ir profesijos požiūrių ir pojūčių, įtemptų situacijų, bet visada padėdavo tas vaikiškas prisiminimas – teatras juk yra įdomu, tai – atgaiva.

Gabrieliaus Jauniškio nuotr./Arūnas Vozbutas spektaklyje „Išvarymas“
Gabrieliaus Jauniškio nuotr./Arūnas Vozbutas spektaklyje „Išvarymas“

Galų gale, ilgą laiką, mane „vežė“ keistokas noras tiesiog fiziškai būti scenoje, beveik nesvarbu, ką vaidinti, tiesiog ten būti. Labai blogai būdavo, kai to negalėdavau daryti. O bėgant laikui pradėjau nerti gilyn, atėjo supratimas, kad teatro, tiksliau, vaidmenų pagalba galiu apmąstyti man svarbius dalykus, norus, iliuzijas, meilę, neapykantą, nuoskaudas, tikėjimą, kvailumą. Taip aiškiai tą supratau repetuodamas Žiusteną Jono Vaitkaus spektaklyje „Ponia Bovari“, o labiausiai pavyko tai įprasminti Pauliaus Markevičiaus „Kuprelyje“. Dar buvo Yanos Ross spektaklis „Bembilendas“, kurį repetuojant supratau, kad iš tokio keisto, nesceniško Elfriede‘s Jelinek teksto galima sukurti įdomų, vientisą reginį. Panašios nuostatos laikiausi ruošdamas savarankišką darbą Teatro sąjungoje pagal Simono Daukanto taip pat nelengvą tekstą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Tokie kūriniai gerokai „pravalo“ galvą. Man labai svarbu ir aktoriaus kūniškumas, kūno choreografija. Repetuojant šito stengiuosi nepamiršti: šokantis žmogus, kaip ir žaidžiantis, man – gražus. Paradoksalu, kad visa tai geriausiai galėjau panaudoto vaikams skirtuose spektakliuose – Evaldo Jaro sukurtoje „Raudonkepurėje“, Juliaus Dautarto „Pelenėje“, Alvydo Šlepiko „Dviejų karalysčių kaime“.

Šiandienos teatrui ir sau jame linkėčiau geros literatūros, dramaturgijos, klasikos. Jos gi tiek daug yra prirašyta ir išleista! Reikia tik ją perskaityti ir atrasti. Ten slypi tokie klodai, tiek temų, tai tikri šaltiniai. Ir, aišku, klasikos perskaitymui palinkėčiau drąsos. Tai, kad gera, gili literatūra, dramaturgija ugdo, augina aktorių, – pasipriešinimo, įveikimo būdu, suprantančiam žmogui nekelia abejonių. To linkiu, nes matau tendenciją „aplamumui“, kai dramaturgiją rašo bet kas, save pavadinęs dramaturgu. Net mes patys artistai susirenkam, prisimenam, pasipasakojam, užrašom ir – pirmyn. Visa tai – paviršius. Šiandien teatre ypač stinga ryškių asmenybių.

Savo šventės akivaizdoje linkiu ir laukiu Nacionalinio dramos teatro rekonstrukcijos pabaigos!

D.Matvejevo nuotr./Arūnas Vozbutas spektaklyje „Išvarymas“
D.Matvejevo nuotr./Arūnas Vozbutas spektaklyje „Išvarymas“

Apie Arūną Vozbutą kalba jo kolegos

Rasa Rapalytė: Arūnas nuo pat mažų dienų žinojo, kad bus aktorius. Jis kryptingai to siekė. Mane visą laiką stebino šis faktas. Su juo susipažinau dar besimokydama mokykloje. Kokioje dešimtoje klasėje iš Žemaitijos kartu ansambliu važiavome į Dainų dainelę. Arūnas labai gerai jaučia muziką.

Vozbutas – ypatingo sąžiningumo ir kruopštumo žmogus. Jis dirba labai kruopščiai, išbaigdamas bet kokią menkiausią detalę. Jis nepripažįsta jokio atsainumo. Vaidindamas kartu su juo scenoje visada gali būti ramus, nes visada gali juo pasitikėti.

Jurga Kalvaitytė: Arūną pažįstu nuo labai seniai, dar nuo stojamųjų laikų. Kažkodėl jis mane labai guodė. Aš jau, matyt, tokia liūdna atrodžiau... Jis man sakė: „Taigi nieko, jei neįstosi, tai įstosi kitais metais.“ Iš vielyčių padarė akinukus ir linksmino mane. Jis visą gyvenimą palaiko visus, dėl to visiems šilta ir gera jį sutikus. O berepetuodami „Kuprelį“ mes ypatingai susidraugavome. Šiame spektaklyje vaidiname dviese. Jau virš septyniasdešimt spektaklių perpildytose salėse. Arūnas – žemaitis, todėl jis kantrus ir ištvermingas. Ir visa tai atsispindi spektaklyje, kurį žiūrovai labai gerai priima, o po spektaklių dar būna ir apsiašarojusių, ar tokių, kurie labai nori susitikti. Pastebiu, kaip po spektaklių, suvaidintų mokyklose, jaunos panelės sužiūra į Arūną, kiek joms svarbus išlieka jo personažas.

D.Matvejevo nuotr./Arūnas Vozbutas spektaklyje „Laimingasis princas“
D.Matvejevo nuotr./Arūnas Vozbutas spektaklyje „Laimingasis princas“

Nors spektaklis pastaruoju metu itin dažnai keliauja per visą Lietuvą, o tos gastrolės pakankamai smarkiai nuvargina, niekada neteko regėti besiskundžiančio ar pavargusio Arūno.

Neringa Bulotaitė: Prie Arūno ne kaip prie partnerio, o kaip prie kolegos priėjau su pasiūlymu organizuoti Teatro dieną. Mano didžiam nustebimui buvo atsiliepta iškart ir su entuziazmu. Man tai išties reta ir brangintina savybė – daryti ne tik tai, kas „įeina į tavo pareigas“, o leisti savo laiką įvairių idėjų realizavimui. Mažai kas žino, kad Arūnui patinka rašyti, – jis ne vieną literatūrinį kūrinį yra pritaikęs scenai. Nerami siela, kuriai neužtenka ramaus mūsų teatro plaukimo! Tai žmogus, kuris visuomet manęs paklausia: o ką dabar darai?.. Vadinasi, tos mintys ir jam yra svarbios. Ir jo galvoje, žinau, visuomet kirba įvairūs kūrybiniai sumanymai.

Linkiu jam nesustoti ir eiti į savo laimės švyturį, plieskiantį kūrybos šviesa.

Vytautas Rumšas: Arūnas labai kolegiškas aktorius. Jis turi nemažai artistinių ambicijų, o tai yra gerai. Arūnas – nenurimstantis žmogus, nei teatro, nei gyvenimo atžvilgiu. Tai – karšto kraujo artistas.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas