– Užaugote ir įgijote šokio bakalauro laipsnį Australijoje. Kodėl nusprendėte persikelti į Belgiją?
– Studijavau šokį Viktorijos Meno Koledže Melburne. 2013 m., baigusi studijas, gavau kelionių stipendiją ir išvykau į Europą – dalyvavau „DanceWeb“ programoje Vienoje, o galiausiai persikėliau į Stokholmą. Tačiau po metų ten baigėsi mano viza, ir norėdama likti Europoje, aplikavau bei buvau priimta į P.A.R.T.S. tyrimų programą Briuselyje. Ši programa man davė labai daug – taip ir pasilikau čia. Briuselyje jaučiuosi laisva daryti tai, ką noriu – čia jaučiu bendruomenės palaikymą dirbti choreografijos ir rašymo srityse, kurios tapo mano kūrybos ašimi.
– Koks buvo jūsų pirmasis įspūdis apie Europos šokio sceną atvykus iš Australijos?
– Iš tiesų buvau sužavėta scenos lauko mastu – Europoje jis buvo gerokai didesnis nei Australijoje. Jaučiau norą ilgiau pabūti Europoje ir būti šokio sūkuryje. Stokholme sutikau daug puikių žmonių, ir man patiko, kad tuo metu šokio scena pasižymėjo išplėstu choreografiniu mąstymu ir stipriu dėmesiu šokiui. Žmonės čia kūrė labiau eksperimentinius darbus, o choreografiją suvokė daug plačiau nei buvau patyrusi Australijoje.
– Ar sekate, kas vyksta šiuolaikinio šokio scenoje Australijoje? Ar matote skirtumų, lyginant su Europa?
– Iš tikrųjų pastaraisiais metais pradėjau ilgėtis Australijos, tad daugiau domiuosi ir šalies šokio kontekstu. Per pastaruosius metus buvau grįžusi ten kelis kartus, dirbau su vietiniais choreografais. Iš tiesų grįžimas kelia dvejopus jausmus: viena vertus, aplinka artima, nes ten vis dar gyvena mano šeima, kita vertus – kūrybinis laukas jau gerokai pasikeitęs, daug kas nepažįstama ir nauja.
Tačiau smagu matyti, kad vietiniai kūrėjai kuria įdomius darbus. Kadangi miestuose trūksta teatrų ar šokio erdvių, jie ieško ir eksperimentuoja su naujomis formomis. Kūriniai dažnai nėra kuriami vien tik „juodosios dėžės“ teatrui – vieną kartą jie gali būti rodomi teatre, kitą – galerijoje, o dar vėliau – lauko erdvėse. Priešingai nei Europoje, kur darbas dažniausiai sukuriamas ir pristatomas vienu formatu, o patekęs į tinkamas rankas gali keliauti po visą žemyną. Australijoje tai daryti yra sudėtingiau, nes nėra tam sukurtos infrastruktūros.
– Kaip susidomėjote rašymu?
– Aš visada mėgau rašyti ir rašiau kurdama savo darbus. Jaučiau, kad šokis ir rašymas atliepia tuos pačius troškimus ir klausimus, tačiau ilgai nežinojau, kaip šias praktikas sujungti. Tik P.A.R.T.S. tyrimų programos ir jos vadovės Bojanos Cvejić dėka turėjau erdvę mokytis kurti darbus, kurie iš tiesų sujungtų rašymą ir choreografiją. Taip pat tyrinėjau, kaip dirbti su pojūčiais ir vaizdais, stengdamasi sujungti šias suvokimo sritis, kad atrasčiau naujus būdus stebėti kūną arba kitus tekstų skaitymo būdus.
– Kaip, jūsų manymu, rašymas yra susijęs su šokiu — ir atvirkščiai?
– Manau, kad iš tikrųjų sunku galvoti apie šokį be rašymo. Tikiu, kad šokis yra rašymo forma – tiesiog naudojamos skirtingos medžiagos, su kuriomis rašoma. Tačiau tai ta pati gramatikos kūrimo forma kūnu: kaip viena forma pereina į kitą? Kaip ritmas keičia emocinį poveikį? Lygiai taip pat, kaip kalbant – jei pakeičiu balso toną, tas pats žodis gali reikšti ką nors visiškai kita. Tad jaučiu, kad šios savybės juda tarp šokio ir teksto, ir todėl jos tampa tam tikrais rašymo įrankiais.
Ryšys tarp teksto ir šokio – tai dar viena sritis, kurią stengiuosi tyrinėti per eksperimentinio vertimo formas, ir tai taip pat bus viena iš dirbtuvių temų.
– Ar galėtumėte šiek tiek daugiau papasakoti apie seminarus, kuriuos vesite Vilniuje? Ką tyrinėsite su šokėjais?
– Seminaras, kurį vesiu vadinasi „Translating the bio-text“. „Bio“ čia reiškia gyvybę arba kūną, o „tekstas“ – tekstą. Tai kvietimas mąstyti apie visus būdus, kuriais mūsų kūnai jau yra „užrašyti“. Pavyzdžiui, per kultūrines normas, susijusias su lytimi, seksualumu, arba – šokio kontekste – per įvairias technikas ir praktikas, kurios formuoja mūsų kūnus, kuria ne tik fizinius įpročius, bet ir tam tikrus būdus, kaip mąstome apie kūną.
Ir tam tikros vertybinės sistemos – pavyzdžiui, jei pagalvotume apie tai, kuo skiriasi, tarkime, baleto treniruotėse įtvirtinti siekiai ar vertybės ir tai, ką akcentuoja, tarkime, kapueira – matytume visiškai skirtingą kūno sampratą. Mane domina, kaip šios skirtingos kūno technikos įsirašo į mūsų kūnus kaip tam tikra rašymo forma.
Darysime įvairius pratimus – pavyzdžiui, kursime naujus savo kūno žemėlapius, pervadinsime kūno dalis, tada naudodami tuos žemėlapius improvizuosime šokius. Iš tų šokių kursime pasakojimus, o paskui naudosime tuos pasakojimus kaip partitūras naujiems šokiams.
Tai tarsi ciklinis judėjimas nuo teksto prie kūno, tada vėl prie teksto ir atgal prie kūno – siekiant atverti naujus būdus, kaip tekstas gali tarpininkauti mūsų kūno vaizduotei, padėti atrasti naujus judėjimo būdus ar patirti judesį kitaip, taip pat kitaip mąstyti apie judėjimą tiek šokio kontekste, tiek kasdienybėje.
– Jūs apibūdinate kūną kaip kalbos vietą – užkoduotą, surežisuotą, kultūriškai sukonstruotą reiškinį. Kokius vertimo metodus naudojate dirbdama su kūnu šiuo aspektu? Kaip šis procesas atrodo praktiškai?
– Tai dažnai vyksta stebint vieniems kitus ir kalbantis. Yra viena praktika, kurią taikome – tai tarsi intervalų treniruotės forma: dvi minutės šokio, dvi minutės rašymo, ir taip nuolat keičiame šias praktikas. Rašymas čia skirtas kuo objektyviau aprašyti, ką būtent darei šokdamas. Kartojant šį procesą ir „išsemiant“ aprašomojo kalbėjimo galimybes, pradedi pastebėti tam tikrus įpročius ir formas. Pavyzdžiui: „O, iš tikrųjų niekada nežinau, ką darau su savo liemeniu“, arba „Mano krūtinė visada tarsi įkritusi – gal tai susiję su kažkuo“.
Tada stebime vieni kitų šokius ir aprašome juos, kad galėtume atpažinti tam tikrus fizinius įpročius, kuriuos vėliau galime aptarti, išskleisti – kad suprastume, ką atsinešame į šokį. Juk niekada nepradedame nuo neutralios padėties – mūsų kūnai yra pilni patirties ir skirtingų rašymo formų. Kai kurios jų atsirado mūsų pačių pasirinkimu – mėgstami judesiai, technikos – o kai kurios tiesiog į mus įsirašė per gyvenimą, per tai, ką patyrėme. Ši praktika padeda atpažinti: „Aha, aš iš tiesų turiu tam tikrą idėją, kaip turi judėti mano rankos“, ir tada galima pradėti tai išskleisti ir nagrinėti įvairiais būdais.
– Ar sutiktumėte, kad rašymas žmogui padeda geriau suprasti, kas jis yra?
– Būtent taip ir yra. Tarkime, pašokame ir tada parašome tekstą, apibūdinantį tą šokį – tai jau yra vertimo forma. Ir tas vertimo procesas iškart iškelia į paviršių problemą: kad šios dvi „kalbos“ yra labai skirtingos. Net kai galvojame apie vertimą tarp, tarkime, anglų ir lietuvių kalbų, vis tiek susiduriame su tuo, kad atsiranda dviprasmybės, reikšmių slinktys. Tai leidžia mums pažvelgti į pačios kalbos vidinius mechanizmus.
Panašiai, bandydami aprašyti šokį tekstu, galime pradėti atverti šokio vidinę logiką. Ir kas dar įdomiau – tekstas gali tapti naujų šokių šaltiniu, kurie reikalauja kitokios kūno vaizduotės. Ne kūno tokio, koks jis yra šiuo momentu, bet kūno, kurį išgalvojame: suteikiame jam kitus vardus, įsivaizduojame papildomas galūnes, kitas funkcijas ar savybes – ir tai leidžia mums pasiekti kitokį šokį. Tad tai tampa ne tik refleksijos procesu, bet ir vaizduotės bei kūrybinio išradimo praktika.
– Kaip rašymas padėjo jums geriau pažinti save?
– Iš tikrųjų viena iš priežasčių, kodėl man patinka šokis – šokdama galiu būti ne savimi. Esu įsitraukusi į judesį, formą ir tam tikrą transformaciją. Manau, rašymas padeda puoselėti šią erdvę, kurioje galiu toliau išrasti ir įsivaizduoti įvairius būdus būti šiame kūne. Jis leidžia šokiui išlikti nenuspėjamu, laukiniu patyrimu. Jei pasikliaučiau vien tik savo kūno patirtimi šokant, galbūt nuolat grįžčiau prie tam tikros kūno realybės. Tačiau rašymo praktika drauge su šokiu leidžia skleistis įvairiais būdais, kurie galbūt nėra tiesiogiai susiję su fizine patirtimi.
