– Taigi, Venecija – savotiška tiek meno, tiek turistų Meka. Kokį įspūdį paliko pati miesto atmosfera, kuomet jame tiek daug visko vyksta?
– Nors Venecijoje buvau nebe pirmą kartą, atrodo, šįsyk turistų buvo dar daugiau, tiesiog tiršta. Didžiausią įspūdį paliko žydų kvartalas, kuriame iki tol nebuvau. Ta neišpuoselėta Venecija... Iš karto pradėjau fantazuoti apie Shakespeare'o „Venecijos pirklį“, nes būtent čia vyksta pjesės veiksmas.
Vėlgi, tas Venecijos klaidumas. Visą laiką pasuki ne ten ir niekaip nerandi kelio. Tik po gero pusdienio įsikirtau į tą sistemą ir pradėjau orientuotis. Žinoma, įspūdį paliko ir Goldonio teatras, kuriame vaidinome.
– Mieste buvo juntama, jog vyksta bienalė?
– Vietiniai gyventojai prie to taip pripratę, kad jų gyvenimas eina sava vaga. Man atrodo, kad Venecijos bienalė itin reikšminga menininkų ar meno vadybininkų sluoksniui, o miestiečiams tai nedaro jokios įtakos. Jie kaip gyveno savo gyvenimą, taip gyvena.
– Vaidinant „Hamlete“ turbūt pavyksta bent per veidrodį žvilgtelėti į žiūrovus. Kokia publika buvo šį kartą?
– Įtariu, jog tarp žiūrovų vietos gyventojų nebuvo. Pasirodė, kad tai labai profesionali publika – teatralai, besidomintys tuo ir specialiai tam atvykę į Veneciją. Kitaip tariant, vyko rimtas kultūrinis turgus. Juk tai irgi verslas.
Mūsų teatras buvo gyvas – tai pajutome iš publikos reakcijos, ryšio tarp mūsų ir jų.
– Juo labiau kad vienoje vietoje buvo tiek daug garsių teatrinių vardų...
– Tai puiki galimybė susiorientuoti, kur link juda teatras: ar tie vardai dar vystosi ir juda tam tikra tėkme, ar tiesiog eksploatuojama tai, kas atrasta anksčiau. Bienalėje buvo galima pajusti bendrą Europos teatro kontekstą bei pamatyti, kur mes dabar esame. Tai yra svarbu ir reikšminga.
Nors pristatėme ne naujausią spektaklį, manau, pasirodėme tikrai stipriai. Mūsų teatras buvo gyvas – tai pajutome iš publikos reakcijos, ryšio tarp mūsų ir jų.
– Venecijos bienalėje teko vaidinti kaip niekad nuožulnioje scenoje. Ar tai paveikė „Hamleto“ mechanizmą, konstruojamą grimo staliukais ant ratukų?
– Tiesiog reikėjo įdėti daugiau darbo, ypač aktoriams, kurie užsiima dekoracijos transformavimu. Aš didelio skirtumo nepajutau – vienoje vietoje tereikėjo nuspausti grimo staliuko stabdį. Kai žinai kodėl esi scenoje, bet kokį trukdį gali paversti vertybe. Tokio spektaklio, kaip mūsų „Hamletas“, tokie trikdžiai sustabdyti negali. Repeticijoje pramokome kiek kitaip elgtis su grimo staliukais, ir tiek. Jeigu tektų vaidinti nerepetavus, tuomet sulauktume daug staigmenų.
Gastroliuojant Kinijoje buvo dar sunkiau – ten susidūrėme su vietos meistrų gamintomis dekoracijomis. Jos buvo tokios lengvos ir netvirtos, lyg pagamintos tik tam vienam kartui. Atrodė, kad viskas tuoj apvirs. Tad Venecijos atvejis – dar ne pats sudėtingiausias, kokį teko sutikti.
Valdžios kalbos apie kultūrą kaip prioritetą lieka tik kalbomis. Tai varo į neviltį.
– Hamletas – tikrai sudėtingas vaidmuo, reikalaujantis didelio pasiruošimo. Gastrolėse viskas būna nauja – tiek erdvė, tiek publika. Nesusiduriate su situacija, kuomet prieš spektaklį viduje viskas tiesiog dega? Bėgate nuo to ar kažkaip suvirškinate?
– Labiausiai trikdo tai, kad būname ilgą laiką nevaidinę „Hamleto“. Prieš bienalę paskutinį kartą vaidinome, rodos, vasario mėnesį. Tiesiog neturime salės, kurioje galėtume vaidinti. Apskritai, nėra teatrinių aikštelių. Žinoma, per dažnai vaidinti irgi nereikia, nes spektaklis sunkus, tačiau bent kartą per mėnesį reikėtų. Juo labiau kad visada surenkame pilną salę.
Valdžios kalbos apie kultūrą kaip prioritetą lieka tik kalbomis. Tai varo į neviltį. Rodyti tikrai yra ką, tačiau patenkame į tam tikrą erdvių badą. Vilniuje esančių salių nuomos kainos yra neadekvačios. Pats laikas būtų pagalvoti tiems, nuo kurių tai priklauso.
Kliudo tai, kad negali būti geros formos. Spektaklis juk ne filmas, kurį vieną kartą nufilmavus gali rodyti kiek tik nori – teatre kiekvieną kartą gyvai ir vėl iš naujo. Privalai nuolatos būti tiek fiziškai, tiek psichologiškai pasiruošęs. Norint tai pasiekti reikia vaidinti.
– Vakarop ateinate į teatrą, lipate į sceną, vaidinate, publika ploja, grįžtate į užkulisius, tarkime – Goldonio teatre Venecijoje, ir kas tada? Kaip finalinėje „Hamleto“ scenoje sako Fortinbrasas, toliau – tyla?
– Ne, tylos nebūna. Po spektaklio jaučiu malonų nuovargį, ypač kai matau, kad mus suprato. Taip, būnu labai pavargęs, tačiau tas nuovargis malonus. „Gerai padirbėjome, mums pavyko. Aišku, galėjo būti tas ar anas geriau“, – tokios mintys sklando galvoje. Kai pavyksta sukelti žiūrovams emocijas ir priversti jų akis blizgėti, nepaisant jokių kalbos barjerų, tuomet supranti, jog esi teisingame kelyje.
– Ar tokios gastrolės gelbsti aktorių nuo tam tikro užsisėdėjimo?
– Taip, gelbsti. Gastrolės padeda įgauti pasitikėjimo savimi. Tai mažina žiūrovų baimę. Ko galima bijoti po Venecijos bienalės, Romos Argentina teatro, Oslo nacionalinio teatro ar Teatro olimpiados? Koks iššūkis dar gali būti?
Dingsta nereikalinga įtampa. Įtampą, atsirandančią dėl slegiančios baimės, keičia susikoncentravimas į tai, ką šiandien turi padaryti. Publikos reakcija įkvepia ir nuo to būna lengviau scenoje. Jie tave neša, esi užsėdęs ant žiūrovų energijos kaip ant bangos.
– Neapima tuštumos jausmas sugrįžus į Lietuvą bei vėl paskendus įprastuose darbuose?
– Paprastai taip jaučiuosi po premjeros. Prasideda abstinencijos priepuolis: daug dirbi, repetuoji, išleidi premjerą, o tada – pojūtis, kurį galima apibūdinti, kaip toliau tyla. Kyla klausimas: ką dabar daryti? Staiga pasireiškia adrenalino stoka – tai irgi tam tikra priklausomybė. Todėl labai svarbu išmokti ilsėtis.
Jei jau kalbame sportiniais terminais, tiesiog bus kita olimpiada, kurioje vėl viskas prasidės nuo pradžių. Vėl teks įrodinėti.
Po ilgesnių gastrolių kaip tik malonu sugrįžti namo. Paprastai žmonės galvoja, kur važiuos per atostogas, o aš galvoju, kaip sugrįžti namo ir kurį laiką niekur nevažiuoti. Kuomet vaidini čia, Lietuvoje, žinai, kad ryte turėsi repeticiją, vakare – spektaklį, todėl tarp šių darbų gali sutvarkyti masę gyvenimo. Kai esi gastrolėse ir sėdi viešbučio kambaryje laukdamas spektaklio, esi iškritęs iš įprasto savo laiko. Aišku, galima pasivaikščioti po miestą, aplankyti muziejų, tačiau neįmanoma užsiimti įprastais darbais. Tada norisi galų gale sugrįžti į savo lovą.
– Dabar, jau grįžus į Lietuvą, galime garsiai pasvarstyti – ar Venecijos bienalė buvo pati aukščiausia festivalinė viršūnė, kokią yra pasiekęs „Hamletas“?
– Kokios dar geresnės reklamos reikia valstybei? Juk dalyvavimas tokiuose renginiuose, kaip Venecijos bienalė, yra pati solidžiausia valstybės įvaizdžio kūrimo dalis. Juk ten vežėme ne kažkokius daiktus, o pristatėme kūrybą, taip parodydami Lietuvos teatrinį kontekstą bei kultūrinį lygį. Kultūrą – tai valstybės dvasia, užpildanti tą geografinį žemės lopinėlį. Dėl mūsų visų kultūrinės savimonės teritorija tampa tėvyne. Kai ji teigiamai priimama tokiame lygyje, kokios dar reklamos valstybei reikia?
Bet ar tai buvo ta olimpinė viršūnė? Jei jau kalbame sportiniais terminais, tiesiog bus kita olimpiada, kurioje vėl viskas prasidės nuo pradžių. Vėl teks įrodinėti.
