Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Spektaklis „Išvarymas“: ilga kelionė iš savęs

„Išvarymas“ yra sukurtas remiantis emigrantų – lietuvių ir kitų rytų europiečių – pasakojimais. Kritikų jis vadinimas ne tik spektakliu, bet ir ryškiu pastarojo meto teatro įvykiu.
BFL/Tomo Lukšio nuotr. / „Išvarymas“ yra sukurtas remiantis emigrantų – lietuvių ir kitų rytų europiečių – pasakojimais. Kritikų jis vadinimas ne tik spektakliu, bet ir ryškiu pastarojo meto teatro įvykiu.
Šaltinis: 15min
0
A A

Nacionaliniame dramos teatre Oskaro Koršunovo pastatytam Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymui“ didžioji žiūrovų dalis ploja atsistojusi. Tiesa, yra iš išeinančių po pirmo veiksmo. Unikaliu teatro įvykiu šį spektaklį įvardija ir kritikai. Tiesa, yra ir labai tuo abejojančių. Nusprendėme nekalbinti nei spektaklio kūrėjų, nei teatro kritikų ir beveik penkias valandas trunkantį, ženklu „N-18“ pažymėtą spektaklį pasižiūrėti kartu su trimis žiūrovais.

Virginija Pranckietytė Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijoje ketvirtus metus dirba lietuvių kalbos mokytoja. Priėjus prie jos po pirmo veiksmo, jauna moteris ištarė tik tiek: „Man labai patinka.“ Vėliau, spektakliui pasibaigus, ji dar kartą pakartos tuos pačius žodžius, tačiau suskubs pridurti dar kelis, „Išvarymo“ kontekste – esminius: „Ir aš esu dirbusi Anglijoje.“

Šioje šalyje praleisti vieneri metai, autentiška emigrantės patirtis suteikė jai galimybę palyginti socialinę ir meninę tikrovę. „Ten viskas vyksta beveik taip pat, kaip ir „Išvaryme“. Kartu su Egle (aktorė Monika Vaičiulytė) man norėjosi juoktis, verkti, apkabinti ją ir guosti, kartais stipriai papurtyti ir išrėkti: „Sugrįžk“ , – tikino mokytoja.

„Esi nebereikalingas“

Emigrantai sėdi „autobusiuke“ ir važiuoja į „Jungtines Karalystes“, Vandalo (aktorius Marius Repšys) žodžiais tariant, tikrinti, „ar teisingai, bliat, sujungtos“. Kodėl Virginija nepasiliko Anglijoje? „Nes nenorėjau važiuoti tuo „autobusiuku“, kuris pajudėjo iš Lietuvos ir kurio kryptis iš esmės yra neaiški. O patikėti, kad svetimame krašte kažką atrasiu – negalėjau, nemokėjau, nenorėjau“, – savo patirtini dalijosi pašnekovė.

Paprašyta nusakyti pagrindinę spektaklio temą, Virginija prakalbo apie žmogaus nebetikėjimą Tėvyne. „Manau, kad spektaklio kūrėjai žiūrovui norėjo atskleisti tą didžiulę gėlą dėl sulaužytų likimų. Gėlą dėl visų tų, kurie išvaryti. Dauguma išvyksta tik trumpam: padirbėsiu, užsidirbsiu, grįšiu. O kas tada? Tada supranti – esi nebereikalingas. Ar gali būti baisiau?“ – po spektaklio paklausė žiūrovė.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Mokytoja Virginija Pranckietytė.
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Mokytoja Virginija Pranckietytė.

Tačiau filosofė Jūratė Baranova mano, kad skaudi akistata su aplinka ir pačiu savimi žmogų lydi nuolat. „Pjesę galima matyti kaip socialinę dramą: kaip ekonominio nepritekliaus iš savo šalies išstumtų likimus svetimoje šalyje. Žvelgiant psichologiniu aspektu, tai galėtų būti spektaklis apie psichologinį neadekvatumą, infantilumą, nesugebėjimą adekvačiai suvokti savo vietos pasaulyje ir pasaulio savyje. Tačiau šiame spektaklyje yra ir gilesnis egzistencinis „užtaisas“. Tai spektaklis apie vienatvę, kaip pamatinį egzistencinį žmogaus likimą. Kol gyveni sau įprastoje terpėje, dažniausiai esi aklas šiai likimo dimensijai. Pavyksta apgauti vienatvę, ją prijaukinti“, – dėstė  Lietuvos edukologijos universiteto Filosofijos katedros profesorė.

Ji atsiremia į filosofo Martino Heideggerio mintį „žmogus miršta vienas“, kartu pripažindama, kad žmogus ir gyvena vienas, nors ir visomis išgalėmis mėgina įsitverti, gyventi su kitais. „Emigracija tik išryškina  žmogaus vienišumą, nes jam reikia iš naujo pasiteisinti pasauliui, kad jis apskritai turi teisę egzistuoti, ir sulaukti šio pasaulio maloningo pritarimo. Jis turi būti įvertintas esąs „žmogumi“. Paradoksas tas, kad niekas už jį negali atsakyti į klausimą, kas gi toks jis yra. Pagrindinis spektaklio veikėjas Benas (aktorius Ainis Storpirštis) desperatiškai ieško atsakymo per visą ilgą spektaklio veiksmą, bet taip ir neranda“, – pabrėžė filosofijos profesorė.

Žmogus – šuo

Tarp spektaklio žiūrovų – ir istorikas Tomas Baranauskas, priminęs, kad emigracijai buvo skirtas ir pirmasis lietuviškas spektaklis – 1899 m. Palangoje parodyta Keturakio „Amerika pirtyje“.  „Nepasakyčiau, kad „Išvarymas“ tęsia Keturakio tradiciją. Greičiau pati tema Lietuvai yra jau tradiciškai aktuali ir skaudi“, – aiškino istorikas.

Galiausiai pamatai, kad tai, kas vyksta scenoje, nėra komedija ir net ne drama. Tai mažo žmogaus tragedija

Dėmesį jis atkreipia į važiuojančius „autobusiuku“ – scenoje nematome to, ką paprastai įsivaizduojame kalbėdami apie emigraciją kaip „protų nutekėjimą“, veiklių, energingų žmonių netektį.

„Matome paprastus žmones, netgi nevykėlius. Paskui dar sužinome, kad vienas iš jų, Edis, buvo fizikas (aktorius Martynas Nedzinskas), bet ta aplinkybė jo likimui didesnės reikšmės neturi: savo emigracinę karjerą jis pradeda prie šiukšlių konteinerio, o visišką pasitenkinimą savimi ir savo likimu pasiekia gavęs turtuolių sumedžiotų ančių surinkėjo darbą – šuns darbą, kaip tiesiai pasakoma spektaklyje. Tai, beje, – sėkmingiausiai susiklosčiusio likimo pavyzdys. Ta proga pagrindinio veikėjo užduotas klausimas „koks tavo statusas?“, ko gero, yra vienas svarbiausių klausimų, į kurį spektaklio kūrėjai nori atsakyti. Pagrindinis veikėjas turėjo kitiems nebūdingą ambiciją – pasiekti daugiau, nei įmanoma – tapti žmogumi. Tačiau įgyti žmogaus statuso jam taip ir nepavyko“, – įspūdžiais po spektaklio dalijosi T.Baranauskas.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Istorikas Tomas Baranauskas.
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Istorikas Tomas Baranauskas.

Kaip vieną įdomiausių idėjų įvardijęs spektaklio kūrėjų pastangą parodyti, kad „per sieną negalima įvežti vertės“, istorikas suabejojo scenoje bandoma nagrinėti žmogaus tapatybės skirtumų problematika. Benas aiškina Vandalui, kad Kristus „kapojasi“ su  Čingischanu, „kapojasi mumis“.

„Kam nors gali pasirodyti svarbūs pagrindinio herojaus samprotavimai apie rytų europiečiuose tūnantį Čingischaną ir vakariečius valdantį Kristų, tačiau man toks „tapatybės nagrinėjimas“ įspūdžio nedaro. Tai gan lėkštas požiūris, maždaug atspindintis blogiausius vakarų europiečių stereotipus. Tačiau jis gali visai tikti tam išsilavinimo lygiui, kuriam atstovauja pagrindinis veikėjas Benas“, – samprotavo istorikas.

Mažo žmogaus tragedija 

Sekdama rašytojo Fiodoro Dostojevskio įvaizdžiais, J.Baranova pastebi, kad „Išvarymas“ – apie pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Filosofės manymu, scenoje metamas iššūkis surambėjusiam egocentrizmui – įpročiui pasaulį matyti ir aiškinti remiantis tik savimi.

„Įvyksta beveik nesusitinkančių dviejų socialinių sluoksnių prasilenkimas. Šio spektaklio veikėjų prototipai nevaikšto į teatrus, o dažnas žiūrovas, išgirdęs gyvenime besikeikiančius ir prasto skonio žargonu kalbančius pakeleivius, neretai iš tiesų nelaiko jų „žmonėmis“. Spektaklio kūrėjai skatina peržengti šį barjerą: užjausti paprastą nevykėlį, kuris irgi kenčia ir yra gyvas žmogus. Kurį laiką žaisdami žargono korta, jie juokina žiūrovą. Bet, galiausiai pamatai, kad tai, kas vyksta scenoje, nėra komedija ir net ne drama. Tai mažo žmogaus tragedija. Kai Benas, ieškodamas draugo, suranda tik skardinę su jo pelenais, laikomą „kažkur prie miltų“, jis pravirksta. Tai aukščiausias spektaklio emocinis taškas“, – akcentuoja filosofė.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Filosofė Jūratė Baranova.
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Filosofė Jūratė Baranova.

Išskirdama spektaklio metu Sauliaus Prūsaičio ir jo grupės gyvai atliekamą muziką, jaunų aktorių plastiką, energiją ir meistriškumą, J.Baranova turėjo pastabų dėl spektaklio trukmės. „Antrą ir trečią dalį buvo galima trumpinti, jungti į vieną ir aiškiau užakcentuoti finalą. Jis išskysta. Šios dvi pernelyg užsitęsusios dalys nebeprilygsta pirmosios dalies energijai ir įtaigumui. Tačiau, nepaisant to, nuobodu nebuvo“, – apibendrino žiūrovė.

Tuo metu istorikas T.Baranauskas atsisakytų vienos kitos vulgaresnės scenos ir sumažintų keiksmažodžių srautą. O keikiasi beveik visi: nuo „kurva, kaip sprandą nuspaudei“, iki „kokio, bliat, bybio?“

„Aš galiu suprasti motyvus – tarkim taip vaizduojama neiškreipta realybė. Tačiau teatras – ne realybės šou. Šiame spektaklyje tiek sąlyginio ir simbolinio vaizdavimo, kad tas keiksmažodžių prisodrintas žargonas lieka vos ne vienintelė tiksli kopija iš tam tikrų socialinių sluoksnių gyvenimo. Tačiau simboliai ir realybės modifikavimas mene turi tokią prasmę, kad padeda kūrėjui pasakyti tai, ką jis nori. Šiuo atveju kalbinio „natūralizmo“ atsisakymas irgi būtų padėjęs išgryninti spektaklio idėją. Ji tikrai neblogai sumanyta, bet scenoje tiesiog vyksta kova tarp noro tą idėją kuo įtaigiau atskleisti ir keiksmažodžių srauto, kuris toms pastangoms trukdo“, – po „Išvarymo“ teigė istorikas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą