Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kai savo rankomis ardai tai, ką statei: Ignalinos AE darbuotojų ir visaginiečių patirtys atgis teatro scenoje

Ekskursija po Ignalinos atominę elektrinę
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Ekskursija po Ignalinos atominę elektrinę
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

1974 m.  pradėjus statyti Ignalinos atominę elektrinę (IAE), tikslai buvo ambicingi – nors iš keturių planuotų reaktorių buvo pastatyti tik du, šie buvo tokie dideli, jog pateko į Guinnesso rekordų knygą, o ir pati IAE buvo laikoma viena moderniausių branduolinių jėgainių pasaulyje. Šalia jos 8-ajame dešimtmetyje iškilo Visaginas, miestas, lig šiol apipintas mitais ir legendomis.

IAE energijos negamina jau nuo 2009-ųjų, tačiau šiandien čia dirba dar 2000 žmonių. Visi jie siekia įgyvendinti „žalią pievelę“ – taip IAE darbuotojai apibūdina galutinį elektrinės išardymo tikslą: darbai vyks tol, kol supjausčius turbinas, išrinkus reaktorius ir palaidojus radioaktyvų kurą elektrinės vietoje neliks nieko daugiau, tik žalia pievelė.

Planuojama, jog šis procesas gali trukti iki 2038 m. Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) su režisieriais Jonu Terteliu ir Kristina Werner priešakyje dokumentiniame spektaklyje „Žalia pievelė“ bando aiškintis, ką jaučia žmonės, savo rankomis statę miestą, kuris bepraranda savo tikslą, kaip jaučiasi tie, kurie daugybę metų dirbo IAE, ir tie, kurie savo ateitį ir gyvenimą Visagine dar tik kuria.

Prieš paskutinės LNDT sezono premjeros spaudos konferenciją, žiniasklados atstovai buvo pakviesti į ekskursiją po IAE. Patekti čia vis dar sunku – iš pradžių turi gauti specialų leidimą, tada pereiti oro uosto patikrą primenančias procedūras. Tačiau ir užsivilkus du sluoksnius specialių drabužių, įsispyrus į svetimus batus ir ant galvos užsimaukšlinus šalmą instrukcijos nesibaigia – mus lydėję darbuotojai nuolat priminė nieko neliesti, įspėjamai rodė į linijas, kurių nevalia peržengti, ir kryptis, kuriomis negalima fotografuoti.

VIDEO: Uždaryta Ignalinos atominė elektrinė iš vidaus: kodėl iki šiol čia dirba šimtai žmonių?

Ilgais koridoriais mus vedusi IAE komunikacijos skyriaus specialistė Beata Voitechovskaja neslėpė – nors šiandien čia dirbantys siekia sukurti lig šiol neįgyvendintą „žalios pievelės“ praktiką ir tapti atominių elektrinių demontavimo specialistais, kurie galėtų savo patirtį perduoti ir kitoms šalims, sprendimas uždaryti IAE dalį darbuotojų, ypač pirmosios kartos visaginiečius, palietė itin skaudžiai.

Veikiausiai todėl spektaklyje senųjų visaginiečių nepamatysime – režisierius Jonas Tertelis teigė, jog jiems Visagino aukso amžius šiandien atrodo kaip sapnas, apie kurį kalbėti tiesiog per skaudu. Tiesa, tikėtina, jog su pirmosios kartos visaginiečiais daryti interviu spektaklyje „Žalia pievelė“ atsiras kitomis formomis.

Beveik dvejus metus trukęs spektaklio kūrybinis procesas prasidėjo nuo dirbtuvių Visagine. Tiesa, į pirmąjį susitikimą niekas neatėjo, todėl, siekdama sužadinti visaginiečių susidomėjimą, K.Werner ėmėsi kepti pyragus. Susirinkus daugiau žmonių, buvo pradėta žaisti, kurti Visagino žemėlapį, kuriame dalyviai žymėjo skirtingas vietas ir su jomis susijusias emocijas, taip pat – laiko juostą, kurioje globalūs ir miesto įvykiai persipina su asmeninėmis istorijomis.

Kūrybinių dirbtuvių metu gimę monologai ir taps lietuvių, rusų ir anglų kalba vaidinamo spektkaklio pagrindu. „Žalia pievelė“ bus pirmasis LNDT darbas, kuriame vaidins ne aktoriai, o tiesiogiai su pasakojamomis istorijomis susiję žmonės.

Jonas Tertelis, kalbėdamas apie spektaklio kūrybinį kelią, teigė, jog jam pasirodė įdomi pati „žalios pievelės“ vizija: „Tai yra absoliutus gamtos grįžimas, šviesios ateities pradžia. Bet kartu ji yra šiek tiek bauginanti. <…> Man buvo įdomu suprasti, kas tai per būvis, užmegzti pokalbį tiek su sostinės, tiek su Lietuvos gyventojais. Išlaikyti tikrą, nesuvaidintą, „neprigalvotą“ dokumentalumą. Pažinti tą tikrąjį žmogų, o ne personažą.“

Jam antrino ir vienas koncepcijos kūrėjų, tekstų autorius Rimantas Ribačiauskas: „Svarbiausia mums buvo žmogaus, visaginiečio ir elektrinės darbuotojo būsena situacijoje, kai uždarinėji tai, ką savomis rankomis statei,“ – sakė jis, atkreipdamas dėmesį, jog Lietuvoje Visagino įvaizdis dažnai yra neigiamas, žmonės galvoja, jog tai nesaugus ir nedraugiškas miestas, nors tai nėra tiesa.

Spektaklio scenografė Paulė Bocullaitė teigė, jog kurti scenografiją dokumentiniam spektakliui – nelengvas iššūkis. „Spektaklio dėka pirmą kartą atvažiavau į Visaginą. Išskirtinė istorija, tai, kas atsitiko keičiantis santvarkoms, vizualiai atsispindi šiame mieste ir jo gatvėse. Jis visai kitoks negu visa Lietuva <…> Visaginas yra su didžiulėm ambicijom, didžiulėm aikštėm, visuomeninėm erdvėm, tuo pačiu – kvadratiniais butukais. Man tai yra didelė egzotika, ypač kai tai yra pušyne, tokioj gamtoj – toks kontrastas [atsiveria] tarp jų,“ – sakė P.Bocullaitė, atskleidusi, jog spektaklio scenografija kuriama iš autentiškų Visagino detalių.

Į spaudos konferenciją atvyko ir dalis spektaklio dalyvių. Štai Violeta Janavičienė, paklausiusi mamos patarimo, su vyru į Visaginą iš Ignalinos atvyko 1994 m. ir teigia šio sprendimo niekada nesigailėjusi, tačiau širdgėlą dėl IAE jaučianti: „Truputėlį skauda širdį. Miestas tik pradėjo skleisti sparnus ir uždaroma IAE. Bendravau su žmonėmis, kurie ją statė – jiems buvo labai graudu, daug jų išvažiavo.“ Spektaklyje vaidinanti moksleivė Auksė Zvicevičiūtė taip pat patikino, jog elektrinės uždarymas – skaudi tema visiems Visagino gyventojams.

Laisvai samdomo IT specialisto ir klouno Dmitrijaus Marčenko tėvai, Černobylio jėgainės specialistai, į Visaginą iš Pripetės atvyko aštuntajame dešimtmetyje, suvilioti geresnių gyvenimo sąlygų. Pats D.Marčenko teigė ilgai dvejojęs, tačiau dabar tiki, jog Visaginas turi ateitį.

„Netikėjau, kad kam nors gali būti įdomus Visaginas ir jo gyventojai“, – sakė Sankt Peterburgo valstybinio kultūros instituto absolventė Marija Laenko, o nuo 2010 m. IAE pirkimų ir sutarčių skyriaus teisininkė dirbanti Edita Spudytė išdavė, jog vaikystėje savo darbovietės bijojo: „Nuo vaikystės mane gąsdino tos sirenos. Man jos asociavosi su veikiančiu dulkių siurbliu.“

Spektaklio „Žalia pievelė“ premjera LNDT įvyks gegužės 19 d.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą