Kai scenoje viskas pakimba ant plauko: nematomos Dalios Ibelhauptaitės spektaklių herojės atskleidė užkulisių paslaptis

Vakaruose jis vadinamas stage manager, o Lietuvoje dar prieš dvidešimt penkerius metus tokios profesijos tiesiog nebuvo. Ji atsirado Dalios Ibelhauptaitės dėka ir užaugo kartu su „bohemiečiais“.

„Bohemiečiams“ švenčiant dvidešimtmetį, apie darbą, be kurio nepakiltų nė viena uždanga, kalbamės su režisiere ir trimis profesionalėmis, ilgus metus dirbusiomis užkulisiuose: Sigita IVAŠKAITE, Ieva SAKALYTE ir Auguste STULPINAITE-VASIONE.

„Visi universitetai per vieną spektaklį“

Ši istorija prasideda ne „bohemiečių“ scenoje, o Trakų pilyje. 2001-ųjų vasarą Dalia Ibelhauptaitė čia statė G.Verdi „Kaukių balių“, pirmąjį savo spektaklį Lietuvoje, sukurtą Vilniaus festivaliui. Po dešimtmečio darbo Didžiosios Britanijos ir Europos operose vieną dalyką ji išsiaiškino labai greitai. „Nei Lietuvos operos, nei dramos teatras neturėjo žmonių, kurie Vakaruose vadinosi stage manager. O ten prie kiekvieno spektaklio, ypač prie sudėtingų operų, jų turėjo būti mažiausiai trys, – pasakoja režisierė. – Atvažiavau į Trakus repetuoti, paklausiau, kur jie, ir visi į mane žiūrėjo visiškai tuščiu žvilgsniu.“

Pagrindinis stage manager, aiškina D.Ibelhauptaitė, atsako už viso spektaklio vedimą. Jis žino visus apšvietimo pokyčius, projekcijas, dekoracijų judėjimą, kiekvieno solisto ir choristo trajektoriją scenoje. Net išsipaišo jas pagal muziką kiekvienoje scenoje, kad prireikus viską būtų galima atkurti. „Jis tarsi traukinių tvarkaraščio prižiūrėtojas ar skrydžių vadovas, kuris žiūri, kad lėktuvai nesusidurtų.“ Jam padeda asistentai, stovintys už kulisų kairėje ir dešinėje scenos pusėje: jie padeda išeinantiems į sceną, paduoda rekvizitą ir viską sužiūri.

Tokių žmonių teko ieškoti skubiai, tarp kitas pareigas tame pačiame teatre einančių darbuotojų. Pirmoji buvo suflerė Giedrė Rubežienė. „Ji ir tapo oficialiai pirmąja šios profesijos atstove Lietuvoje, – sako Dalia. – Viską jai teko išmokti su pagreičiu, ir, Dieve mano, kiek visko Trakuose reikėjo sužiūrėti! Tai buvo visi universitetai per vieną spektaklį.“

Dekoracijas reikėjo plukdyti, bet nebuvo pontonų, galinčių nešti tokį svorį, tad niekas nežinojo, ar jos nenuskęs. Pastačius sceną paaiškėjo, kad ji per maža ir netelpa lempos. Monitoriais turėjo tapti televizoriai, pasiskolinti iš Lietuvos televizijos ir Nacionalinės operos bufeto. „Pradėjo lyti, niekas nesugalvojo jų uždengti kokiu nors celofanu, ir kai įjungdavome, jie tiesiog sprogdavo, – prisimena režisierė. – Prodiuseris sugebėjo pabėgti nuo viso to streso, o visą spektaklį savo rankose laikė Giedrė.“

„Va, Sigutė“

Giedrė kartu su Dalia atėjo ir į Kongresų rūmus, kur 2006-aisiais gimė pirmoji „bohemiečių“ „Bohema“. Bet greitai tapo aišku, kad vieno žmogaus šiai profesijai negana. Nuo antrojo pastatymo, „Užburtosios fleitos“, prie komandos prisijungė Sigita Ivaškaitė, ilgainiui tapusi pagrindine „bohemiečių“ spektaklių vadove.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Sigita Ivaškaitė

Su operos pasauliu ji buvo susijusi nuo vaikystės: lankė mėgėjų šokio kolektyvą „Polėkis“, įsikūrusį Nacionaliniame operos ir baleto teatre, ir kartu su kitomis merginomis dalyvaudavo spektakliuose kaip statistė. „Būdavome tokios pusiau aktorės, tad į gastroles, kur neišeidavo paimti bet ko „pastovėti už medžio“, veždavosi ir mus“, – pasakoja Sigita. Per vienas tokias gastroles ji sėdėjo už Giedrės Rubežienės ir išgirdo, kaip ši klausia Sigitos šokio vadovės: „Ar nežinai ko nors su galva? Man reikia pagalbos, Dalia statys dar vieną operą.“ Vadovė atsisuko ir parodė į ją: „Va, Sigutė.“

Šokti Sigita nesirinko, jau tada ruošėsi studijuoti teatro kritiką, tad pasiūlymas pasirodė įdomus. Tik iškart suprato, kad teks skaityti natas. „Turėjau tik visišką pagrindą, tad pasiėmiau klavyro kopiją, įsijungiau įrašą ir mokiausi sekti natas. Pirmąją operą praktiškai išmokau mintinai, iš baimės, nes neturiu muzikinio išsilavinimo.“ Mokėsi iš Giedrės ir Dalios: iš to, ko ji prašydavo ir kaip formuluodavo užduotis. „Daug kas teatre atsiranda ne iš mokslo. Pirmiausia atsiranda poreikis, kažkas prie jo prisitaiko, o paskui ištobulinama technika, – sako Sigita. – Dalia atsivežė poreikį, vienas žmogus prie jo prisitaikė, o iš paskos sekė kiti.“

Pirmąją operą praktiškai išmokau mintinai, iš baimės, nes neturiu muzikinio išsilavinimo.

Kurį spektaklį pirmą kartą vedė pati, Sigita nuoširdžiai neprisimena. Įsiminė kas kita. „Vieną kartą po spektaklio buvau labai pavargusi, o Dalia į mane taip pažiūrėjo, kad supratau: tą akimirką ji nusprendė, jog jau galiu viską daryti pati. Ir paklausė, ar galėčiau perimti. Jau šiek tiek ją pažinojau, tad supratau, kad jos klausimas iš tikrųjų ne „ar galėtum“, o „kada galėtum pradėti“.“ Netrukus Sigitą ėmė kviesti ir Nacionalinis operos ir baleto teatras, kur šiai profesijai galiausiai prigijo lietuviškas pavadinimas: spektaklio vadovas.

„Spektaklis prasideda ir baigiasi nuo mūsų“

Vis dėlto vieno pavadinimo nėra iki šiol. Ieva Sakalytė, penkerius metus dirbusi su „bohemiečiais“, sako „pastatymo vedėja“, o programėlėse, kaip prisimena Augustė Stulpinaitė-Vasionė, jos ilgai buvo vadinamos scenos asistentėmis. Esmė ta pati. „Tai žmogus, kuris valdo pastatymo eigą: spektaklio metu duoda signalus, kada solistams išeiti į sceną, kada keisti dekoracijas, šviesas, – aiškina Ieva. – Be abejo, jis dirba ir pasiruošimo etape: susipažįsta su pastatymo vizija, kūrybinės komandos sprendimais, dalyvauja repeticijose ir jas veda.“

Asmeninio archyvo nuotr./Ieva Sakalytė

Operoje paprastai būna vienas vyresnysis spektaklio vadovas, angliškai vadinamas caller. Jis sėdi prie pulto su daugybe mygtukų, turi ryšį su visomis tarnybomis ir pagal partitūrą duoda signalus šviesoms ir scenografijai.

„Skirtingai nei dramoje, muzikiniame teatre viskas susieta su muzika, o techninis personalas nebūtinai moka skaityti natas“, – sako Sigita. Kiti du ar trys dirba užkulisiuose.

„Vyksta viena scena, o jie jau žino, kas bus po dviejų, ir žiūri, ar žmonės pasiruošę laiku išeiti į sceną, ar yra visi reikalingi daiktai, padeda greitai persirengti. Iš esmės spektaklis prasideda ir baigiasi nuo mūsų. Mes pakviečiame visus į sceną, patikriname, ar visi pasiruošę, ir duodame signalą, kad galima leisti dirigentą. O kai viskas baigiasi, suorganizuojame nusilenkimus ir nuleidžiame paskutinę uždangą.“

Šiam darbui, pasak Sigitos, labiausiai reikia ištvermės, ramybės ir labai šaltų nervų, laiko planavimo įgūdžių, tikslumo ir erdvės suvokimo. „Svarbiausia greitai suprasti problemą ir iškart eiti prie sprendimo, o ne diskutuoti apie ją. Užkulisiuose būna, kad ateina solistas, kuriam jau praktiškai reikia būti scenoje, ir sako, kad neturi kokios nors kostiumo detalės. Kol jis baigia sakinį, tu jau turi būti pusiaukelėje, nes turi žinoti už jį, kur ta detalė.“ Ieva priduria: „Spektaklio metu gali nutikti visko, tad svarbu nesutrikti, nepasiduoti stresui ir neperduoti jo už scenos dirbančiai komandai.“

Svarbiausia greitai suprasti problemą ir iškart eiti prie sprendimo, o ne diskutuoti apie ją.

Kvėpuoti kartu su dirigentu

Britų šviesų dailininkas Peteris Mumfordas, dirbęs su „bohemiečiais“, šią profesiją pažįsta iš arti: jo antroji pusė ilgus metus dirbo tą patį darbą. „Jis visada sakydavo, kad šį darbą gali dirbti tik moterys, nes tik jos turi tokį tikslumą, atidumą, kruopštumą ir jautrumą, – pasakoja Sigita. – Iš šalies darbas atrodo sausas, techninis, bet jame turi būti daug jautrumo muzikai ir režisieriaus idėjai.

Ne tiesiog bukai pasakyti, kada judėti dekoracijai, o suprasti, kad tą akimirką reikia įkvėpti kartu su dirigentu ir duoti komandą šiek tiek anksčiau, nei jis nuleis ar pakels ranką. Tada atrodo, kad dekoracija kvėpuoja kartu su muzika.“

„Kalta Augustė“

2015-aisiais „Vilnius City Opera“ paskelbė ieškanti asistentų. Ieva Sakalytė tuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo vaizdo režisūrą ir siekė tapti kino bei televizijos režisiere, tad ilgai abejojo, ar apskritai bus pakviesta į pokalbį. „Tačiau nuo mažens, ačiū mamai ir tėčiui, žavėjausi muzika ir opera, tad buvo labai nuoširdžiai smalsu bent pamatyti operos užkulisius.“

Pradėjo nuo „Pelėjo ir Melisandos“, visko mokėsi iš Sigitos ir stebėjo už scenos dirbančias jos asistentes, kol galiausiai jai pasiūlė tapti pastatymo vedėja. Pirmasis jos vestas spektaklis buvo Ch. Gounod „Faustas“, kuriame daug veiksmo turėjo visas užkulisių personalas. „Pamenu, kaip iš visų jėgų stengiausi išlaikyti ramybę, nors viduje viskas virė ir daužėsi, kad tik visus signalus paduočiau laiku.“

Tais pačiais metais į skelbimą atsiliepė ir politikos mokslų absolventė Augustė Stulpinaitė-Vasionė. Teatro patirties ji neturėjo, tik žinojo, kad nori dirbti su Dalia Ibelhauptaite. Į pokalbį ją pakvietė Sigita. „Vėliau prisipažino, kad buvo labai įdomu pamatyti, kaip atrodo žmogus, baigęs politikos mokslus, mokantis skaityti natas, nes grojau fortepijonu, ir besiruošiantis eiti dirbti į kazino. Tuo metu kaip tik turėjau ten pradėti dirbti!“ – juokiasi Augustė. Vietoj kazino ji atsidūrė „Pelėjo ir Melisandos“ repeticijose, o 2016-aisiais buvo pakviesta ir į „Eugenijų Oneginą“. „Tai buvo tikras ugnies, vandens ir varinių vamzdžių išbandymas.“

Asmeninio archyvo nuotr./Augustė Stulpinaitė-Vasionė

Ilgus metus ji dirbo asistente sudėtingiausioje Kongresų rūmų užkulisių pusėje. „Galvoji apie viską: ar solistai turi visą reikiamą rekvizitą, ar žino, kur jų kostiumai, kada jiems reikia būti su kitais. Su solistais net susitardavome: šitą momentą nespėsiu atbėgti jūsų pasiimti, tad per pertrauką palaukite manęs čia.“ Iš šono tai primena vaikų darželio auklėtojos darbą, ir Augustė to neginčija.

„Šiek tiek taip ir yra! Bet tai labai dėkinga patirtis, nes dirbi su visiškais savo srities profesionalais: ir su Kauno valstybiniu choru, ir su Lietuvos bei užsienio solistais. Jie rodo daug pagarbos, nes supranta, kad be mūsų viskas vyktų gerokai sudėtingiau.“

Dalia pandemijos metu „Facebook“ tiesioginėse transliacijose pristatinėdavo visus su ja dirbančius žmones, ir Augustė gavo pravardę Kalta Augustė.

„Jei kas nors blogo nutikdavo, žinokit, kad kalta Augustė. Iš dalies taip ir būdavo!“ Ryškiausiai jai įsiminė tas pats „Faustas“. Viename spektaklyje Kongresų rūmuose Mefistofelį vaidinęs Almas Švilpa turėjo išeiti į sceną su durklu. „Tą durklą padėjau jam persirengimo kambaryje, bet į rankas neįdaviau. Turi vykti dvikova, turi būti nudurtas Valentinas, o durklo nėra. Pati to nemačiau, tik girdėjau ausinėse, kaip prie pulto sėdinti spektaklio vadovė klausia: „Kur Faustas?

Kodėl jis išbėgo?“ Faustas išbėgo į užkulisius tikėdamasis, kad ten būsiu aš ir paduosiu tą durklą. Bet manęs ten nebuvo.“ Situaciją išgelbėjo Valentiną vaidinęs Laimonas Pautienius: suvaidino, kad nerangiai pametė savo durklą, o Faustą vaidinęs Edgaras Montvidas jį pagriebė ir juo nudūrė Valentiną. „Atrodo, paskui Laimonui dar padovanojau kažkokią dovanėlę kaip padėką, nes nežinojau, ką čia ir pasakyti.“

„Kaip mes tai padarysime?“

Darbas su Dalia Ibelhauptaite reikalauja daug. Su nepriklausoma trupe, statančia tokios apimties spektaklius, dirbti per naktis nebuvo išimtis. „Esame dirbę visą naktį praktiškai be miego, – prisimena Sigita. – Gerai žinodama dekoracijas, susiradau kampą, kur niekam netrukdysiu, nes dar dirbo apšvietėjai, ir valandėlei prigulusi užsnūdau. Tai gal ir parodo, kiek jėgų visi investuodavome, tikėdami ir žinodami, kad tai daryti reikia.“

Pasak jos, dirbant su Dalia niekada nekyla klausimo, ar pavyks. „Planuodama ji neklausia, ką darysime, jei nepavyks. Jos klausimas visada „kaip mes tai padarysime“. Jauti ir pasitikėjimą, ir tam tikrą spaudimą, kurį sunku paaiškinti. Paprastai, kai žmogus spaudžia, atrodo, kad jis tavimi netiki. O Dalios spaudimas yra apie tai, kad jei ji paprašė, vadinasi, jau numatė, jog tu gali, ir tu turi kažkur nueiti ir surasti savyje nežinomų išteklių.“

Sigitai labiausiai įsiminė ne konkretūs įvykiai, o žmonės, kuriuos Dalia kviesdavosi iš kitų šalių. „Jų požiūris buvo mažiau vertikalus, hierarchinis, labiau horizontalus, grįstas pasitikėjimu. Būtent to man tuo metu labai trūko mūsų teatre, kuris kažkada buvo pastatytas ant rusiškos sistemos. Iš tų darbų išeidavai su suvokimu, kad gali, ir su gražiu santykiu: mes čia visi profesionalai, vieni kitais pasitikime ir vieni kitus gerbiame.“ Ji juokiasi, kad kiekvienam ilgiau su ja dirbančiam žmogui Dalia turi slaptą projektą: „Ji daugelyje mūsų iš anksto įžvelgė tai, ką tie žmonės gali savyje išauginti. Jei su ja dirbi ilgai, vadinasi, ji turi su tavimi projektą, tik pradėjo jį labai tyliai prieš dešimt metų.“

Augustei Dalia visada buvo didžiulis autoritetas. „Šiek tiek jos ir prisibijojau, nes visiškai susikoncentravusi į spektaklį ji labai griežta, reikli ir tiksliai žino, ko nori. Bet joje daug ir motiniškumo, ji visada labai jautriai, empatiškai į mus reaguodavo. Ką tik gavai pastabų, kad kažkas įvyko ne taip, o po akimirkos per premjerą ji sveikinasi su mano tėvais ir sako: „Jūsų

vaikas – stebuklas, tiesiog angelas!“ Tas kontrastas tarp griežtumo ir didelės meilės visiems, kurie su ja dirba, ir yra Dalia.“ Ieva pirmiausia prisimena žmones: „Bohemiečiai visada pritraukdavo labai darbščius, sumanius ir kūrybingus žmones. Per penkerius metus būdavo visokių situacijų: reikia ką nors greitai sutaisyti ar rasti sprendimą. Ir jį visada rasdavome.“

Plojimai, kurių nereikia

Spektaklio vadovė niekada neišeina į sceną nusilenkti. Ar to netrūksta? „Juokauju, kad šešerius metus studijavau tam, kad galėčiau būti nematoma, – šypsosi Sigita, šiandien daugiausia dirbanti teatro kritikos ir dramaturgijos srityje. – Yra žmonių, kurie mėgsta viską, kas vyksta iki išėjimo į viešumą, o pats išėjimas yra kitų žmonių išsipildymas. Kai kuriems labai gera stovėti tamsiame kampelyje ir žinoti, kad tie plojimai yra ir tau, tik nereikia jų fiziškai susirinkti.

Jei gerai dirbai, kai nusileidžia uždanga ir tu ateini padėti solistui, nes jis nepaneša savo gėlių, padedi persirengti ar nueiti iki kambario, jo šilčiausias „ačiū“ bus viskas, ko reikia, kad žinotum: šiandien gerai dirbai.“

Augustei didžiausias įvertinimas taip pat būdavo ne publikos plojimai. „Kai atvažiuoja tokia absoliuti žvaigždė kaip Asmik Grigorian ir po spektaklio tave apkabina ir sako: „Ačiū, puikiai padirbėjome“, supranti, kad žmogus, matęs tiek spektaklių, trupių ir komandų, sako tai neveltui.“ Po pandemijos ji visiškai pakeitė profesinį kelią ir šiandien yra komandos vadovė „Vinted“. “

Ieva šiandien yra tuo, kuo ir siekė būti, laisvai samdoma kino ir televizijos režisierė. „Apie plojimus, tiesą sakant, niekada negalvodavau. Viskas atrodė taip natūralu ir įdomu, tiesiog buvo gera būti to dalimi.“

O Dalia Ibelhauptaitė apie šią profesiją kalba be jokių išlygų: „Be šio žmogaus joks spektaklis negali vykti scenoje. Apskritai joks. Viskas priklauso nuo jo profesionalumo, budrumo, didžiulių protinių ir psichinių pastangų bei kantrybės.“