Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Kaulinis senis“: apie baisoką, bet tikrą pasaulį

„Kaulinis senis  ant geležinio kalno“
D.Matvejevo nuotr. / „Kaulinis senis ant geležinio kalno“
Šaltinis: Projekto partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Jono Tertelio režisuotas spektaklis „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ grąžina į vaikystę. Tik ne į nusaldintai rožinę, nubarstytą blizgučiais, tačiau į kiek baisoką, užtat pilną svarbių pamokymų.

Ar dar atsimenate su kokiomis pasakomis augote? Ten nestigo raganų, velnių, milžinų bei kitokių panašaus plauko pabaisų. Po kurio laiko jas išstūmė peliukai Mikiai, ančiukai Donaldai bei kiti „saugūs“ personažai. Visgi „Kaulinis senis“, šmirinėdamas paslaptinguose pasauliuose ir piktai šnairuodamas į atėjūnus, nusprendė priminti, kad senoji lietuvių liaudies kūryba vertinga ne tik kultūriniu, bet ir edukaciniu požiūriu.

Įkvėpimas – B.Žilytės iliustracijos

Jei pamenate vaikystėje vartytas lietuviškų pasakų knygas, matyt, nemažą dalį jų puošė iliustratorės Birutės Žilytės darbai. Nenudailinti, o kartais atšiaurūs ar net žiauroki – kaip ir pats gyvenimas. Spektaklis „Kaulinis senis“ (kitas velnio pavadinimas) ne tik yra persismelkęs išraiškingų B.Žilytės iliustracijų nuotaika, bet ir pasinaudoja jomis pasakodamas savo istorijas. Pastarosiomis paremtos Manto Bardausko sukurtos vaizdo projekcijos puikiai papildo dekoracijas ir pakviečia žiūrovus kartu su herojais paklaidžioti paslaptingose ir gyvybės knibždančiose vietovėse.

Prie M.Bardausko vaizdo projekcijų dar pridėkime dailininko-skulptoriaus Donato Jankausko Duonio darbą ir vienos žinomiausių šalies dizainerių Sandros Straukaitės architektūriškus kostiumus ir gausime įspūdingą reginį.

Nors gruodžio pradžioje pirmąkart rodytas spektaklis oficialiai skirtas vaikams ir jaunimui, jis turi ką aktualaus papasakoti ir suaugusiems. Jis, kaip ir liaudies pasakos, savyje talpina ne vieną prasminį sluoksnį. Vaikai gali stebėti, kaip kvailokas Žmogysta (akt. Rytis Saladžius) padeda Sakalui (iš tiesų tai – užburtas bernelis) pasveikti ir kaip šis jam už tai atsidėkoja. Vėliau – kaip keliaudamas namo nepaklauso Sakalo duotų priesakų ir patenka į Kaulinio senio (akt. Povilas Budrys) gniaužtus bei prisižada atiduoti jam „tai, ko namie nepalikęs“. Tuo metu suaugusiesiems prieš akis atsiveria archetipai, simboliai ir norėto įdiegti elgesio schemos. Juk pasakų paskirtis yra ne tik pralinksminti, bet ir iš kartos į kartą perduoti tautos patirtį, bendrąją išmintį.

Kaip be vestuvių ir karalystės

„Kauliniame senyje ant geležinio kalno“ pamatysime liaudies pasakose įprastus elementus: trys seserys, trys sutiktos motinos, trys darbai, kuriuos būtina atlikti, treji metai, dvylika seselių gulbėmis skraidančių (žinoma, kaip visada ypatingoji – jauniausioji) ir pan.

Tas, kurio žmogysta nepaliko, be abejo, pasirodo besąs sūnus. Bernelis (akt. Gediminas Rimeika) dėl neapgalvoto tėvo pažado išeina į pasaulį ieškoti Kaulinio senio, kur sutinka daug keistų sutvėrimų, patiria įvairių nuotykių, kol subręsta, sustiprėja ir galiausiai gali sugrįžti namo. Žinoma, be gražios ir geros širdies Mergelės (akt. Žygimantė Elena Jakštaitė) jam nebūtų pavykę. Įrodžius, kad jų meilė gali atlaikyti net sunkiausius išbandymus, susituokiama. Na, kad dar maža nepasirodytų – kvailoko valstiečio sūnaus šeima ir karalystę gauna...

Ar verta apsilankyti šiame spektaklyje? Taip, jis neabejotinai vertingas tiek turiniu, tiek forma. Vis tik nesitikėkite nusaldintos istorijos ir „saugių“ personažų. Pasakos moko gyventi, o tikras gyvenimas nėra lengvas.

Vaiva Sapetkaitė / Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Medijų katedros dėstytoja / Teatrai.lt

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą