Sekite 15min Google
Spektaklio režisierius Žilvinas Vingelis atpažįstamas kaip žaismingo, stebuklinio ir siurrealaus teatro atstovas, tad ir kalbėdamas apie „Naująjį nuomininką“ jis pamini, kad viliasi žiūrovams sukurti kiek sapnišką patirtį, kurioje netrūks humoro, stebuklo jausmo ir net nuostabą keliančių cirko elementų.
– Papasakokite, kodėl spektakliui pasirinkote būtent šią pjesę – ji kiek mažiau žinoma E. Ionesco kūrinių sraute.
– Ši pjesė, kaip ir pats dramaturgas, sąmoningai provokuoja ją statančių kūrėjų vaizduotę ir yra puiki priežastis teatro kalba permąstyti žmogiškąjį absurdą bei ieškoti sceninių sprendimų, apjungiančių skirtingas teatro rūšis, medijas ir šiuolaikinio teatro galimybes. Pjesė patenka į tam tikrą E.Ionesco trilogiją, vadinamąsias „daiktų pjeses“: „Kėdės“, „Amedėjas, arba Kaip jo atsikratyti“ ir „Naujasis nuomininkas“. Absurdo literatūra ir drama, suvešėjusi XX a. viduryje bei atliepianti pokario depresiją, nusivylimą žodžiais ir jų išreiškiamomis prasmėmis, sutampa su dabartiniu sociokultūriniu geopolitiniu nerimu, daiktų diktatūra prieš mus, mūsų priklausomybe nuo jų. Daiktai valdo mūsų gyvenimą, jei jų mums trūksta – jaučiame nerimą. Tad perskaičius pjesę buvo įdomu pamėginti išsiaiškinti, kas slypi nuomininko dėžėse – jų gausoje mačiau mįslę, provokaciją. E. Ionesco yra sakęs, kad jo pjesėse žodžiai nesvarbūs, jis jais užpila klausytoją, kad po žodžiais paslėptų tai, apie ką jos iš tiesų yra. Norėjosi priimti šį dramaturgo iššūkį. Spektaklyje tekstinę pjesės dalį papildėme vizualiniais intarpais, jie padeda praverti nuomininko dėžes lyg kokius „Hario Poterio“ horokrusus, lyg „Stranger Things“ blogiečio Vecnos prisiminimų olą – praplėši ir pasipila sapnai, šešėliai, vaiduokliai. Apibendrinant, tai turbūt bus vienas poetiškiausių, teatrališkiausių ir nemadingiausių mūsų spektaklių.
– Atrodo, kad jums E. Ionesco yra gerai pažįstamas ir artimas autorius?
– Man labai artimas XX a. vidurio Europos kultūrinis gyvenimas, o ypač – prancūzų avangardas. Prieš kelerius metus stačiau net porą spektaklių pagal E. Ionesco amžininką Jean Cocteau („Orfėjas“, „Diletantas“). Kai kurie kritikai dėl šio susidomėjimo yra pavadinę mane „frankofilu“. Nežinau ar tai tiesa, gal šiame etape taip ir yra. Šiaip ar taip, tikrai mėgstu to meto prancūzų dramaturgus, autorius, režisierius, poetus, aktorius, dailininkus ir skulptorius. Ne tiek juos, kiek visą tą gyvą ir meno istorijai itin svarbų laikotarpį, kuomet paraleliai kūrėsi siurrealizmas, dadaizmas, absurdo teatras, muzikoje ir dailėje impresionizmas, atsirado įvairių naujų mąstymo krypčių, kaip egzistencializmas ir daug kitų idėjų, kvestionuojančių įprastas konvencijas, tradicinį romantinį naratyvą, ieškančių naujų raiškos būdų. Ir visa tai vyko iki tol labai konvencionalioje šalyje – Prancūzijoje, kur Victoras Hugo ir kiti romantikai prilygo dievams, kur L’Académie française raudonai apibraukdavo nekritikuojamus autorius ir dievino kiekvieną jų raidę. Kai kurios pjesės iš to laikmečio, beje, ir „Naujasis nuomininkas“ turi tam tikrų epizodų, kurie, esu įsitikinęs, skirti paerzinti to meto publiką ir klasikus. Pvz., parašyta, kad veikėjai be žodžių ir garsų labai ilgai neša kėdes, staliukus, dėžes, lagaminus ir dramaturgas režisierių prašo šį veiksmą drąsiai tęsti kuo ilgiau. Pats E. Ionesco dar jaunystėje parašė satyrą apie V. Hugo pavadinimu „Hugoliades“ ir mėgo cituoti J. Cocteau, juokavusį, kad „Victor Hugo buvo beprotis, manantis, kad jis Victor Hugo“.
– Kas minimo laikotarpio terpėje jums imponuoja labiausiai?
– Man patinka to laikotarpio kūriniuose jaučiama siurreali, sapniška ir nerimo kupina atmosfera. To meto teatre atsirado didelis dėmesys pojūčių studijoms, įvairioms garsų ir vaizdų manipuliacijoms, kurias vykdė teatro simbolistai, pvz., Paulis Forte’as „Théâtre d’Art“ ar Antonin Artaud su Roger Vitrac’u „Theatre Alfred Jarry“ teatre.
Pamenu, kad studijų metu, kai kiekvienas kursas darydavo ištraukas iš „Raganosių“ ar „Pamokos“, nebuvau didelis E. Ionesco gerbėjas. Visgi, beveik visą profesinį gyvenimą mane paslaptingai lydi iš vienur ar kitur kyšantis jo šešėlis. Beveik visų mano statytų autorių analitikai savo tekstuose lygino juos su E. Ionesco. Pradėjau skaityti visus jo kūrinius bei interviu ir pamačiau, kad kuomet E. Ionesco vardina jį labiausiai paveikusius autorius, mini beveik visus ir mane formavusius siurrealizmo, dadaizmo, egzistencializmo, simbolizmo kūrėjus. Taip pat jis ne kartą teigė, kad didžiausią įtaką jo kūrybai padarė Franz Kafka, o pagal F. Kafkos kūrybą ir biografiją buvo sukurtas vienas svarbiausių spektaklių mano trumpame kūrybiniame gyvenime. Taigi, supratau, kad su E. Ionesco turime daugiau bendro, nei galvojau, ir metas su juo susitikti.
– Kartais naudojame sąvokas, nesutarę, ką jos mums reiškia, neabejotinai kiekvienas turi savo išaiškinimą. Kaip apibrėžtumėte absurdo teatrą?
– Absurdo teatras yra pakankamai konkretus dalykas, XX a. vidurio modernios dramos kryptis, apie jį kalbant galima gana gerai suprasti, kaip parašytos jo pjesės ir ko jose tikėtis ar nesitikėti. Absurdo teatro fokusas – žmogaus susidūrimas su nepaaiškinamu, prasmę praradusiu pasauliu, liūdnu pasauliu, nes jame nebėra tikrumo jausmo, tvarkos, galimybių pažinti vienas kitą ir susikalbėti. Žmogus tose pjesėse dažnai užstrigęs, pasmerktas atlikti atsikartojančius veiksmus, patekti į tam tikrą mąstymo kilpą, jis nebėra tas iš romantizmo ar senųjų klasikinių pjesių publikai pažįstamas aktyvus kovingas protagonistas. Jis labiau antiherojus, jam nieko nepavyksta, ir jam nieko neįvyksta, bet tame nekaltame žodyje „nieko“ ir slypi visa poezija, visa paslaptis.
Absurdo teatras skiriasi nuo romantinio teatro dar ir kitu aspektu. Prieš absurdo teatro atėjimą, jei dramaturgas kuria pjesę, pvz., apie beprasmybę, tuomet jos tekstas, jos personažai kalba apie beprasmybę, reflektuoja ją, užčiuopia ją ir įvardina. Absurdo teatras renkasi kitą kelią: dramaturgas rašo pačią sceninę patirtį, situaciją, kurioje žiūrovas pajunta prasmės trūkumą. Taigi jis rašo ne apie prasmės trūkumą, bet sukuria patį jausmą – pjesės kalba byra, veiksmas stringa, personažai nepaaiškinamai kartoja tuos pačius veiksmus, pasaulis juokingas ir grėsmingas, tad žiūrovas tai matydamas neišvengiamai pajunta beprasmybės jausmą. Tai avangardinio teatro idėja, pakeitusi teatro kalbą, režisūros mokyklą ir absurdo teatro tradicijoje ji atėjo būtent iš dramaturgų. Jie pakeitė teatrinę optiką: pasakotojas nebėra svarbu, svarbiau performatyvus žiūrovą turinčios paveikti situacijos sukūrimas – tai didžiulis XX a. įvykęs posūkis.
Teatras daugybę metų buvo literatūros sritis, bet su XX a. 7 dešimtmečio performatyviu posūkiu jau imame kalbėti apie teatrą, laisvą nuo literatūros ir kuriantį unikalią patirtį, sukonstruotą žiūrovo kūniškai percepcijai ir intelektualinei interpretacijai. Tokie avangardistai kaip E. Ionesco labai prie to prisidėjo.
– Viename iš tekstų apie jį minima, kad joks kitas dramaturgas nėra taip prakalbinęs daiktų kaip E. Ionesco. Ką reiškia šis daiktų prakalbinimas? Paminite daiktų diktatūrą, ir išties gyvename kur kas didesniame daiktų pertekliuje nei žmonės XX a. viduryje.
– Būtent dėl to ir atrodo, kad „Naujasis nuomininkas“ gan šiuolaikiška pjesė. Daiktų pjesės išskirtinės, jose daiktai vizualiai pasakoja savo istoriją, o personažai apie tai nesikalba, galbūt, to net nepastebi. Virš kalbos ima veikti dramaturgo pjesėje siūlomas vaizdinys – kėdės su nematomais žmonėmis „Kėdėse“, lagaminai ir dėžės „Naujajame nuomininke“ ar medis Samuel Beckett „Belaukiant Godo“. Šie vaizdiniai ir yra tikrieji šių pjesių „tekstai“, tik reikia išmokti juos perskaityti. Pats tyriau vizualinį teatrą meno doktorantūroje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstau vizualinį teatrą ir Europos lėlių teatro istoriją, tad vaizdų gramatika scenoje man artima. Be to, labai džiaugiuosi, jog prie šio pastatymo galiu dirbti su Renata Valčik, Tomu Stoniu, Andriumi Šiuriu, Kęstu Matusevičiumi ir Pauliumi Jakubėnu, kurie labai prisideda prie šios vaizdų ir garsų šarados. Klaipėdos dramos teatro aktoriai taip pat atrodo, kad šią teatro kalbą puikiai supranta ir visiškai nebijo kurti personažų remdamiesi savo kūnu, o ne sakomu tekstu.
Labai mėgstu lėlių teatro istoriją – tai visada buvo nerimastingas, gyvas žanras, susijęs su judančiomis dievų figūromis, gatvės mugėmis, keliaujančiais vaidintojais, jame labai didelis politinio pasipriešinimo potencialas, religinio stebuklo lūkestis, komiškumo spektras. Tad istorijų pasakojimas daiktais, negyvos materijos iškėlimas man labai patraukli idėja ir manau, kad E. Ionesco nemažai prisidėjo įvesdamas tai į dramos teatro teritoriją. Jei kažkada atrodė, kad daiktų prakalbinimas – visiškas maištas, dabar tai normalu. Šiandien ir lėlių, ir objektų, ir materijos, ir vizualinis teatras užima aukštas pozicijas. Net ir vieni didžiausių šiuolaikinio teatro vardų: Romeo Castellucci, Robert Wilson, Robert Lepage, Heiner Goebbels, Julie Taymor, Dimitris Papaioannou, tikrai nėra dramos teatro režisieriai. Nors analizuojame juos iš dramos teatro pozicijų, rašome apie juos iš tų pozicijų, bet juk jie kuria vadovaudamiesi visai kitais principais.
– Kalbate apie didžiulį daiktų potencialą atgyti, galite užsiminti ir ką reprezentuoja visa ta spektaklyje į naują butą atsikraustančio vyro mantos begalė?
– „Naujojo nuomininko“ veikėjas, atsikraustantis į naują būstą – archetipinis vyras su lagaminuku. Vieniems jis primins Kuperį iš „Tvin Pykso“, kitiems kokį kafkišką personažą, bet kartu su juo atkeliaujančiose dėžėse slypi tai, kas pažįstama kiekvienam: vaikystės prisiminimai ir traumos, baimės, tėvų konfliktai, pirmosios meilės, vaikystės virtuvės kvapas, prarasti draugai, magiją praradę žaislai, visa, kas susiję su nerimo, baimės, sapno atmosfera, atminties paradoksais. Kiekvienas per gyvenimą su savimi nešamės panašų bagažą. Jei neišmokstame jo paleisti – galiausiai pasilaidojame po juo, nes nebeturime vietos naujoms patirtis. Per scenoje vis didėjantį dėžių daugį, papildytą cirko, lėlių teatro ir medijų sprendimais, pasakosime paralelią, už personažų kalbamo teksto atsiveriančią istoriją.
– Svarbus E. Ionesco bruožas – humoras, viename interviu jis gana charakteringai apibendrina, kad pasaulis jam atrodo absurdiškas, groteskiškas, skausmingas ir juokingas. Jūsų spektaklyje humoras taip pat labai svarbus?
– Kalbant apie tokio tipo kūrinius, sunku atpjauti tortą ir išskaidyti – čia siaubas, čia nerimas, čia humoras. Viskas labai susimaišę. F. Kafka paveikė E. Ionesco, tai labai jaučiasi – daug nerimo ir siaubo, bet kartu viskas kažkaip perdėta, nerimta, nerimastingai juokinga. Manau, kad juokinga, nes rašoma iš būgštaujančio, retrospektyvaus, neurotiško ir savęs iki galo nesuprantančio žmogaus perspektyvos.
Tikiu, kad humoras ir pramoga – labai svarbios teatro dalys, bet jei yra tik jos – sunku rasti prasmę kurti teatrą. Jau pusantrų metų užsiiminėju stand-up komedija ir manau, kad teatras, kaip sintetinis menas, turi mokėti apčiuopti kuo daugiau skirtingų spalvų, emocijų ir galimybių. Jame turėtų derėti ir komedijinis laiko suvokimas, ir šiuolaikinio cirko ar lėlių teatro elementai, ir gera dramaturgija, ir gera aktorių vaidyba. Spektaklis turi būti įdomus, dinamiškas ir keistas. Nesu konceptualios režisūros atstovas, kuomet sugalvojamas vienas sprendimas ir jo nuosekliai laikomasi viso spektaklio metu. Priešingai – su komanda į sprendimus žiūrime kone kaip į vienkartinius. Panaudojame vienoje scenoje, o kitoje einame prie kito. Negalime sau leisti atsibosti publikai. Mūsų „Naujajame nuomininke“ atsiranda žongliravimas, porinė akrobatika ir tikrai yra humoro.
– Humoro ir nerimo. Pastarąjį labiausiai siejame su F. Kafka.
– Kafką būtina paminėti, nes jis, kaip minėjau, padarė milžinišką įtaką E. Ionesco vaizduojamam pasauliui. Bet išskirčiau ir dar vieną elementą – magišką potencialą E. Ionesco kūryboje. Jis gimė Rumunijoje, ankstyvoje vaikystėje išvyko į Paryžių, bet paauglystėje turėjo grįžti į Rumuniją. Atgal į Paryžių jis grįžo tik studijų metais gavęs finansavimą disertacijos rašymui ir liko gyventi Prancūzijoje iki gyvenimo galo, bet vis tik jame liko Rumunijos įtaka. E. Ionesco sako, kad „sapniškas elementas pas mane iš dalies ateina iš siurrealizmo, bet dar labiau iš asmeninio skonio ir būtent rumunų folkloro, vilkolakių ir maginių praktikų“. Niekur neparašyta, kad „Naujasis nuomininkas“ yra maginė pjesė. Bet kai nešamos dėžės ir nuomininko klausiama, kur jas statyti, jis pasirenka keturis kambario kampus ir po du kampus iš abiejų durų pusių, taip padarydamas tarsi ritualinės erdvės žymėjimą. Apskritai, pjesę sudaro dalys, atitinkančios ritualinės struktūros dalis: pasiruošimas, liminalinė būsena ir persikėlimas-transformacija. Magijos daug, bet tuo aspektu ši literatūra nėra pakankamai ištyrinėta. E. Ionesco atveju ypač ryški folklorinė miško magijos atmosfera. Jis pilnas nerimo, klaustrofobiškas, bet taip pat yra ir stebuklo nuojauta, jausmas lyg būtų ruošiamasi ritualui. Atrodo, kad „Naujajame nuomininke“ trūksta oro, bet gerai pagalvojus – kaip apibūdinti jo pasilaidojimą daiktuose, jei ne kaip tarpinėje būsenoje užstrigusio žmogaus išėjimą į maginį, stebuklinį ir niekaip neįvykstantį finalą. E. Ionesco sakė, kad ši pjesė yra pasilaidojimo ritualas. Iš dalies su šia mintimi sutikome, o iš dalies ne. Sutikome, kad tai ritualas, bet ne visai pasilaidojimo, nes daiktai irgi gyvena. Vienas teatro klasikas kadaise pasakė, kad jei pirmame veiksme matome šautuvą, tuomet trečiame jis turi iššauti. Mums pasirodė, kad jei pirmame veiksme matome dėžes, tuomet trečioje spektaklio dalyje, jos turi pradėti sapnuoti.
Spektaklio „Naujasis nuomininkas“ premjera Klaipėdos dramos teatre rugsėjo 18 d.
Režisierius Žilvinas Vingelis, scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik, kompozitorius Andrius Šiurys, vaizdo projekcijų menininkas Tomas Stonys, cirko choreografas Kęstas Matusevičius, šviesų dailininkas Paulius Jakubėnas, dailininkės asistentė Aistė Alksnytė, iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.
Vaidina: Jonas Baranauskas, Kamilė Andriuškaitė, Karolis Norvilas, Liudas Vyšniauskas.
-
Planuota Sofoklio „Filokteto“ premjera Jaunimo teatre nukeliama rudeniui
-
Ruošiamasi pristatyti Goldonio trilogiją: rugsėjį Vilniaus mažajame teatre – pirmosios dalies premjera
-
Klaipėdos dramos teatras atskleidžia naujojo sezono premjeras: laukia kelios intrigos
-
„Limbo“ – performatyvus eksperimentas Vilniaus senajame teatre
