Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 spalio 9d. 19:02

Kritikų ir režisierių santykiai: tarp pasipiktinimų ir pagyrų vieni kitiems

Spektaklis „Pasirinkimas“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / Spektaklis „Pasirinkimas“

Režisieriai po kiekvieno spektaklio sulaukia nuomonių, komentarų, atsiliepimų apie savo kūrybą. Ją išsako ne tik žiūrovai ar artimieji, bet ir profesionalūs kritikai. Žinoma, režisieriai kritikams taip pat negaili tiek teigiamų, tiek ir neigiamų komentarų. Tačiau viską, rodos, apibendrina režisierius Gildo Aleksos žodžiai: „Blogiausia nuomonė – jokios nuomonės“.

Mintimis apie savo darbus bei tarpusavio santykius dalijasi šeši teatro režisieriai bei kritikai.

Režisieriai apie recenzijas

Kritikų spektaklio vertinimus galima rasti įvairiose platformose. Vieni rašo specializuotiems leidiniams, kiti turi susikūrę atskirus tinklaraščius, treti savo mintis pateikia masinės komunikacijos priemonėse. Režisieriai tvirtina, jog recenzijas apie savo sukurtus spektaklius susiranda ir perskaito.

„Ne per dažniausiai, bet paskaitau. Skaitau ir kitų spektaklių recenzijas, turbūt dėl profesinio smalsumo, tikrai ne dėl to, kad papildyčiau savo suvokimą apie teatrinį lauką ar rasčiau naujų įžvalgų“, – nurodo Artūras Areima.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Artūras Areima
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Artūras Areima

Tiesa, režisierius pripažįsta, kad dažnai recenzijų skaityti net nebaigia. Jo manymu, spektaklių apžvalgos neretai parašytos pagal tą patį šabloną ir neatskleidžia meninės, profesinės ir idėjinės reikšmės.

Režisierius Adomas Juška kalbėdamas apie recenzijų skaitymą nedaugžodžiauja: „Paskaitau jas, nes įdomu, kai kas nors išsako mintis apie mano kūrybą. Tik tiek.“

Į tą patį klausimą kiek ironiškai sureaguoja režisierius Gildas Aleksa. Jis teigia recenzijas skaitantis dėl dviejų priežasčių: „Visų pirma skaitau dėl tuštybės – norisi, kad kas nors parašytų, jog spektaklis genialus. Visų antra, norisi tikro profesionalo žvilgsnio į ilgai kurtą darbą. O tuomet jau belieka arba sutikti su recenzento profesionalumu, arba, jei recenzija neigiama, suabejoti jo, bet jokiu būdu ne savo, profesionalumu.“

Visų pirma skaitau dėl tuštybės – norisi, kad kas nors parašytų, jog spektaklis genialus.

Ką daryti, jei tavo spektaklį perskaitė „neteisingai“?

Teatre – kaip ir gyvenime – kiekvienas žmogus jį supančius dalykus mato ir supranta skirtingai. Režisieriai, paklausti, ką daro, jei recenzijose aptinka netikslumų arba perskaito ne tas mintis, kurias norėjo perteikti, atsakė ypatingų veiksmų nesiimantys. Kartais apie tai pasako kritikams, bet dažniausiai komentarus pasilieka sau.

„Anksčiau, pačioje kūrybos pradžioje, reaguodavau, nes manydavau, jog tai yra svarbu. Dabar tai man atrodo kaip beorė erdvė“, – situaciją apibūdina A.Areima.

Režisierius prisimena, jog kažkada su artimu kritiku dėl to buvo nemenkai apsižodžiavęs. Visgi tenka pripažinti, jog tokie pykčiai nėra svarbūs – jie pavieniai, trumpalaikiai ir perdėtai emocionalūs, kadangi dažniausiai įvyksta po premjerų.

Adomas Juška sako, kad reakcija į recenzijų netikslumus priklauso nuo susidariusios situacijos: „Būna arba juokinga, arba ne, nes visa tai sunervina. Veiksmų jokių nedarau, negi aš jiems kažką aiškinsiu. Kritikų nematau artimoje aplinkoje, tai nekyla kažkokių problemų.“ Režisierius pasakoja, jog sutikęs kritikus pasisveikina ir nesileidžia į tolimesnes kalbas.

M.Vizbaro nuotr./Gildas Aleksa
M.Vizbaro nuotr./Gildas Aleksa

Gildas Aleksa nurodo, jog pykčio kritikams dėl klaidingo jų vertinimo ilgai nelaiko: „Supykstu, labai garsiai pasakau, jog manęs, kaip menininko, niekas nesupranta, tada ateina suvokimas, jog skirtingi žmonės skirtingai supranta tą patį meno kūrinį. Po šito atsiranda pamąstymai, kaip pastatyti kuo įvairesnę reakciją keliantį spektaklį.“

Recenzijai – viena arba dvi spektaklio peržiūros

Kiekvienas sukurtas spektaklis – skirtingas. Juk režisierius turi individualų braižą, perteikia įvairias temas, kurioms dažnai prireikia ir žinių bagažo, nurodo tam tikrą tikslą bei žanrą. Spektaklyje svarbų vaidmenį vaidina ir scenografija: įvairios scenos erdvės, dekoracijos, grimas, kostiumai, scenos apšvietimas. Reikėtų nepamiršti ir muzikinio garso takelio, sukuriančio nuotaiką. Visa tai aprėpti ir suprasti per vieną spektaklio peržiūrą gali būti sunku. Tiesa, profesionaliems kritikams to dažniausiai pakanka.

Kritikė Aušra Kaminskaitė prieš rašydama recenziją spektaklį stengiasi išvysti bent du kartus. „Vieno karto gali užtekti tada, kai spektaklis yra gana tradicinės formos, kai iš profesinės pusės aš nepamatau kažko naujo nei scenos, nei raiškos prasme. Visais kitais atvejais, jei yra kažkas mažiau matyto, ar, pavyzdžiui, jaunesnis režisierius, kuris dar bando atrasti savo raišką, geriau pasižiūrėti daugiau kartų. Pirmą kartą pamačius tu tik užsikabini ir susiduri su nematyto dalyko įspūdžiu“, – tvirtina A.Kaminskaitė.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Aušra Kaminskaitė
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Aušra Kaminskaitė

Kritikas Vaidas Jauniškis pasakoja, jog anksčiau spektaklius žiūrėdavo keliskart, tačiau dabar dažniausiai pakanka vieno karto. „Antra vertus, galimos ir kitos žaidimo taisyklės – žiūrėti kaip eiliniam žiūrovui ir spręsti, ką galima aprėpti vienu vakaru“, – mąsto V.Jauniškis.

Kritikė Laura Šimkutė pasakoja ir apie dar vieną priežastį, kodėl spektaklį tenka stebėti tik vieną kartą. To priežastis – kvietimų suteikimas tik vienai peržiūrai ir nenoras už bilietą mokėti iš savo kišenės. Juk gaunamas atlygis už recenziją kartais gali atitikti premjeros bilieto kainą.

Kaip ir kiti kolegos, L.Šimkutė pabrėžia, jog viskas priklauso nuo spektaklio sudėtingumo: „Kai kurie yra gana lengvi, tad juos gali iš vieno karto aprašyti. Kiti spektakliai tikrai reikalauja antros peržiūros, tokiu atveju galima rašyti vieną įspūdinę recenziją, o po kurio laiko – jau kiek rimtesnę analizę.“

Priekaištai ir nesutarimai

Kalbinti režisieriai tvirtino, jog dažniausiai susilaiko nuo priekaištų kritikams. Visgi pastarieji sutiko pasidalinti mintimis apie režisierių komentarus dėl parašytų recenzijų ir keliomis labiausiai įstrigusiomis situacijomis.

Aušra Kaminskaitė pasakoja, jog yra gavusi skundų iš spektaklio kūrėjų, tačiau jų nebuvo daug lyginant su tuo, ką yra papasakoję kolegos.

„Manau, kad didžioji jų dalis pasakoma už akių. Visgi labiausiai prisimenu Dariaus Gumausko komentarą, kai parašiau apie „Mongoliją“ [rež. D.Gumauskas]. Kiek pamenu, buvo rašoma, kad aš neišmanau spektaklio temos, trinu kėdes du vakarus, nes jis per mane negali savo draugų ar giminių pakviesti į spektaklį“, – prisimena A.Kaminskaitė.

Organizatorių nuotr./Dariaus Gumausko spektaklis „Mongolija“
Organizatorių nuotr./Dariaus Gumausko spektaklis „Mongolija“

Kritikė prasitaria, jog neseniai teko susidurti ir su nauju jausmu. Kadangi pati su kai kuriais režisieriais ir aktoriais palaiko draugiškus santykius, pastebi, jog pasakius arba parašius ką nors kritiškesnio, jautresnio ar kiek drąsesnio, ima matyti kandesnius komentarus savo atžvilgiu.

„Visgi manau, kad tai normalu, tiesiog reikia tą suprasti ir priimti kaip kažkokią pasekmę“, – mąsto A.Kaminskaitė.

Manau, kad didžioji dalis skundų pasakoma už akių.

Laura Šimkutė pasakoja apie režisierių Artūrą Areimą ir dalinasi savo pirmaisiais žingsniais kritikoje: „Tikriausiai buvau parašiusi vieną pirmųjų savo recenzijų apie Artūro Areimos spektaklį, tai žinote, kaip su tais pirmais blynais būna. Jis pasidalino recenzija ir ne itin aiškiai pakomentavo ją, bet, kaip supratau, jam nepatiko. Kiek yra tekę pastebėti, jei jis dalinasi kritikų recenzijomis, tai ne tomis, kurios patiko. Dažnai pabrėžia, kad kritikai nesupranta, nemoka analizuoti, rašo ne apie tai, apie ką reikia rašyti. Anksčiau jis kariaudavo su kritikais, bet dabar, kiek matau, beveik nieko nekomentuoja“, – pastebi L.Šimkutė.

V.Jauniškis teigia, jog priekaištų dėl parašytų recenzijų sulaukia labai retai: „Tikriausiai taip yra dėl to, kad bendrauju su jais [režisieriais] retai ir neintensyviai. Jei reikėtų sumuoti – padėkų ar pozityvių reakcijų esu sulaukęs daugiau. Kritikas yra vienas iš publikos, tik labiau patyręs. Tad jei pykstama ant kritiko, pykstama ir ant žiūrovų. O jų yra įvairių.“

Kritikas – tarpininkas tarp kūrinio ir žiūrovų

V.Jauniškis sako, jog nežino, kodėl režisierius turi vertinti kritiką, nes tai nėra abipusio sugyvenimo reikalas. „Šios dvi teatro dalys gali ir nesusitikti, nes kiekvienas dirba savo: režisieriai pastato spektaklį, kritikai jį vertina, įrašo į teatro analus, o skaitytojai vertina ir kūrinį, ir recenziją apie jį“, – pabrėžia jis.

Tiesa, kritiko manymu, tokia tvarka kiek apgriuvo išpopuliarėjus socialiniams tinklams. Kai kurie režisieriai ėmė vertinti ir savo kūrybą, ir apie ją rašančius. Taip, anot V.Jauniškio, režisieriai į publikos rankas atidavė ne savo kūrybą, o būtent save su visomis asmens ypatybėmis.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Vaidas Jauniškis
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Vaidas Jauniškis

„Aš neįsivaizduoju vyresnės kartos kūrėjų, tarkime, Valentino Masalskio ar Krystiano Lupos, aiškinančio kritikui, kaip reikia suprasti spektaklį. Taip tik apribojamas jų pačių kūrinys. O tarp to, ką kūrėjas norėjo pasakyti, ir to, ką pasakė, gali būti dideli skirtumai“, – tikina V.Jauniškis.

Blogiausia nuomonė – jokios nuomonės

Kritika – skaudi kiekvienam žmogui. Veikiausiai pirma reakciją į ją yra pasipiktinimas ar įsižeidimas. Visgi be galo svarbu atsirinkti ir priimti konstruktyvią kritiką. Režisieriai sako, kad su laiku išmoko tą padaryti.

„Nuomonę reikia formuoti ir kurti tikslingai, tam, kad susikurtų tavo, kaip kūrėjo, mitas. Ji svarbi, kad apskritai egzistuotum teatro pasaulyje. O kai jau esi – svarbu ją plėsti, o kartu ir savo tikslinį lauką bei auditoriją. Pavienės nuomonės ir gandai yra ūkas, besisukantis aplink mitą“, – nurodo A.Areima.

Jei žiūrovas nuo kūrinio nepasikeitė, jei neperžengė ribinės būsenos slenksčio, tai ir yra blogiausia nuomonė.

Adomas Juška tvirtina, jog dažniausiai kitų nuomonės nepaiso: „Tikriausiai aš ne taip stipriai vertinu kitų žmonių nuomonę. Galbūt tik kelių artimiausių ir savo. Būna, jog geras draugas pasako, kad jam nepatiko spektaklis, ir aš džiaugiuosi, nes jis nemeluoja, bijodamas įžeisti. Man dėl to smagu. Žinoma, pavyzdžiui, pirmame kurse aš labai jautriai reaguodavau į neigiamus komentarus. Po to išmoksti atsiriboti, supranti, kad tai yra darbas, produktas, kurį padarai, bet tai nesi tu. Todėl ir nesu emociškai prisirišęs prie kitų žmonių vertinimų.“

Gildas Aleksa sako, jog vertina kitų nuomonę ir jau išmoko ją priimti: „Visuomet galima prisiminti Lorcą ir daryti teatrą po smėliu. Kadangi mūsų darbai tiesiogiai skirti rodyti žiūrovų „teismui“, tai būtų smarkiai nepataikyta su profesija, jei nesitikėtume nuomonių apie savo darbus.“

G.Aleksos manymu, spektaklio tikslas nėra režisierius ir jo teigiamas arba neigiamas vertinimas. Svarbiausia užduotis – iš esmės pakeisti žiūrovą, jo nuomonę, žinias, nusistatymą ir emocinę būseną.

„Jei žiūrovas nuo kūrinio nepasikeitė, jei neperžengė ribinės būsenos slenksčio, tai ir yra blogiausia nuomonė. Jei žmonės neigiamai reaguoja į meno kūrinį, vadinasi, kūrinys juos paveikė. Blogiausia nuomonė visgi yra jokios nuomonės neturėjimas“, – teigia G.Aleksa.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/