Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 kovo 15d. 19:53

Legendinis LIFE festivalis: nuo įkūrimo nepriklausomybės euforijoje iki dramatiškos griūties

Rūta Vanagaitė bei kadras iš Ingmaro Bergmano spektaklio, rodyto LIFE, „Markizė de sad“
Literatūros ir meno archyvo nuotr. / Rūta Vanagaitė bei kadras iš Ingmaro Bergmano spektaklio, rodyto LIFE, „Markizė de sad“

Legendinis LIFE – pirmasis teatro festivalis nepriklausomoje Lietuvoje, pirmoji prodiuserinė kompanija, anonsų, savanorių bei mecenatystės kalvė ir vakarietiški spektakliai. Prisimenant festivalio užkulisius, ryškiausius įvykius, spektaklius bei to meto kritikos lauką, 15min kalbasi su buvusia vykdančiąja festivalio direktore Rūta Vanagaite, kritike ir žurnaliste Rūta Oginskaite bei teatro kritiku Vaidu Jauniškiu.

Apie LIFE su R.Vanagaite

Gyvenimo projektas

„Tai geriausias mano gyvenimo projektas, ir manau, kad reikėjo jį visą gyvenimą ir tęsti“, – pasakojo R.Vanagaitė.

Paklausus, ar gailisi nustojusi rengti legendinį LIFE, ji atsako: „Aišku gailiuosi. Kažkada kalbėjome su E.Nekrošiumi, kuris klausė, kodėl visą gyvenimą blaškausi. O aš jam atsakiau, kad jis visą gyvenimą daro tą patį. Ir koks skirtumas? Jis atsakė, jog skirtumo nėra jokio.“

Su R.Vanagaite kalbėjomės viešbutyje, kuriame ji buvo trumpam apsistojusi. Geriant kavą, pokalbį pakomentavo ir netoliese sėdėjęs vyriškis, kuris taip pat turėjo savo nuomonę apie LIFE. „Ir Lietuvoj jis buvo vienas iš geresnių projektų!“ – sakė jis.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Rūta Vanagaitė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Rūta Vanagaitė

Festivalio pradžia

Savo pasakojimą R.Vanagaitė pradeda nuo atsiminimų apie darbą Jaunimo teatre.

„Tuo metu buvau žiaurioje depresijoje. Net pareidavau namo ir dukrai sakydavau, kad man į galvą vinį kala, nes išeidavau iš teatro su plyštančia galva. Ateiti į valstybinį teatrą su 150 žmonių ir kažką bandyti pakeisti, reformuoti… Kaip tik tuo metu buvau grįžusi iš Suomijos su savo vakarietišku mąstymu ir galvojau, kad tuos Vakarus čia atnešiu ir visi labai džiaugsis. Bet tai neįvyko. Man tikrai labai blogai sekėsi, nes struktūra buvo tokia“, – pasakojo ji.

Ji atsimena jai talkinusį amerikiečių teatro prodiuserį Bernardą Sahlensą: „Tuo metu man jis tiesiog buvo žmogus, o dabar pagooglinus paaiškėjo, kad jis – viena ryškiausių Amerikos teatro figūrų.“

„Tai geriausias mano gyvenimo projektas ir manau, kad reikėjo jį visą gyvenimą ir tęsti“, – pasakojo R.Vanagaitė.

Pabuvęs 9 mėnesius Lietuvoje, R.Vanagaitei jis pasakė, kad didžiulės struktūros reformuoti neįmanoma ir pasiūlė sukurti pasaulinio lygio festivalį Lietuvoje.

„Aš nespėjau atsikvošėti ir jau sėdėjau Užsienio reikalų ministerijoje prie stalo su 12 ministrų, į mane žiūrėjo ir klausė, ar sutikčiau būtų šio galingo projekto vykdančiąja direktore“, – pasakojo R.Vanagaitė.

Kaip teigia ji, „kadangi visi buvo išsiilgę kažko pozityvaus ir visiems buvo nusibodę kalbėti apie radiatorius ir benziną“ atėjo LIFE. R.Vanagaitė atsimena, kad paramą buvo rasti itin lengva, o ir tuometinis Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas savo BMW su vairuotoju atidavė dviems savaitėms.

Nemaloni santykių pabaiga su B.Sahlensu

„Aš jam atleidau, nes jis labai daug mums davė, bet turėjo daug šlykštaus merkantiliškumo“, – atsimena R.Vanagaitė.

Ne paslaptis, kad santykiai su mecenatu iš Amerikos baigėsi ne itin maloniai.

„Amerikoje jis įkūrė fondą „Friends of LIFE“, kuriam buvo paaukojęs ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Aš nuolatos klausdavau, kiek ten yra pinigų. Staiga, kai už keturių ar penkių mėnesių LIFE'as turėjo įvykti, atsisėdome. Tada jis pasakė, kad nėra jokių pinigų, mes jam esame skolingi 10 tūkst. ir jis ištraukė visus kvitus, kuriuose sumokėta už taksi, pietus, nuomą <...>. Tada atsistojau ir paprašiau pavaduotojo, kad išspręstų šį reikalą, nes mes jam nieko nemokėsime. Taip ir baigėsi. Tai man buvo absoliutus smūgis“, – pasakojo R.Vanagaitė.

Bernardas Sahlensas (1922-2013)
Bernardas Sahlensas (1922-2013)

LIFE reikšmė Lietuvos teatrui

Kontrastinga LIFE programa

Dar pačioje nepriklausomybės pradžioje R.Vanagaitė į festivalį kvietė šiandien žinomus režisierius. Pokalbio dalyviai pabrėžė, kad ji atrado talentingus žmonės, kurie tuo metu dar nebuvo garsūs. Pavyzdžiui, Alainas Platelis, R.Vanagaitės žodžiais, buvo sutiktas „kažokiame rūselyje“.

Anot V.Jauniškio, R.Vanagaitė pastebėjo ir Oskarą Koršunovą, kurį su svarbaus Edinburgo frindžo festivalio prodiuserio Richardo DeMarco pagalba, pristatė pasauliniame kontekste.

Asmeninio albumo nuotr./Oskaras Koršunovas paauglystėje
Asmeninio albumo nuotr./Oskaras Koršunovas paauglystėje

R.Oginskaitė pasakojo, kad LIFE programa pasižymėjo kontrastais – nuo atidarymo Katedros aikštėje su fejerverkais, Ingmaro Bergmano „Markizė de Sad“ Nacionalinio dramos teatro scenoje iki mažojoje salėje vykusio dokumentinio monospektaklio iš Suomijos, kuriame vienas aktorius, nepajudėdamas iš scenos pasakojo privalėjusio iš savo šalies emigruoti vietnamiečio gyvenimo istoriją. Nors LIFE suteikė galimybę pamatyti didžiulę spektaklių įvairovę, kritikė teigė supratusi, kad lietuvių teatras yra „absoliučiai nenugalimas.“

Anot V.Jauniškio, R.Vanagaitė pastebėjo ir Oskarą Koršunovą.

V.Jauniškis teigia, kad iki tol Lietuvos teatras buvo stiprus režisūriniu interpretaciniu teatru, bet į LIFE buvo įdiegta žanrinė įvairovė.

„Dėstydamas kursą apie šiuolaikinį Europos teatrą, kaip pavyzdžius galiu įvardinti spektaklius, kuriuos pamačiau LIFE'o dėka. Vieni stipriausių – Christopho Marthalerio „Murx!“ ir Alaino Platelio „Bonjour Madame...“ Spektaklis „Murx“ šiandien jau įrašytas į Europos teatro istorijų knygas.

Vis dėlto, sakyti, kad LIFE tiesiogiai formavo Europos teatrą V.Jauniškis negali, nes čia dalyvavę režisieriai toliau sėkmingai kuria ir be festivalio: „Čia išryškėjo R.Vanagaitės teatro kritikės intuicija ir smalsumas.“

Literatūros ir meno archyvo nuotr. /Ingmaro Bergmano „Markizė de sad“ spektaklio kadrai
Literatūros ir meno archyvo nuotr. /Ingmaro Bergmano „Markizė de sad“ spektaklio kadrai

Reklamavimo pradžia: kai neegzistavo anonsai

Būtent R.Oginskaitė buvo tas žmogus, kuris skelbė festivalio naujienas – vedė pirmąsias laidas bei ruošdavo įdėtinius laikraščius apie artėjančius festivalius. „Apie šį festivalį žinojau iš vidaus“, – 15min pasakojo ji.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rūta Oginskaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rūta Oginskaitė

Su LIFE’u atsirado daug pirmų kartų: savanoriai, mecenatai, anonsai, viešieji ryšiai.

„R.Vanagaitė viską darė labai išmintingai. Žinoma, klausydama B.Sahlenso, jog dalis festivalio tiesiog buvo miestui – nemokami atviri spektakliai su fejerverkais. Buvo festivalio klubas, kur galėjai užeiti ir jaustis festivalio dalimi. Iki šiol yra daugybė žmonių sakančių, kad taip, buvo festivalyje. Tačiau pradėjus kalbėti apie spektaklius, žmogus iki šiol, praėjus 30-mečiui, nedrįsta pasakyti, kad teatras jam visai neįdomus ir jis tiesiog žiūrėjo fejerverkus“, – pasakojo R.Oginskaitė.

„Pradėjus kalbėti apie spektaklius, žmogus iki šiol, praėjus 30-mečiui, nedrįsta pasakyti, kad teatras jam visai neįdomus ir jis tiesiog žiūrėjo fejerverkus“, – pasakojo R.Oginskaitė.

Pasak jos, tuo metu anonsai išvis neegzistavo: „Kad teatras praneštų, jog artėja premjera… Aš nežinau iš kur mes sužinodavome. Galbūt tiek mažai buvo renginių.

Ar galite įsivaizduoti, kad rašoma buvo dvejus metus apie festivalį, kuris dar tik įvyks 1993 m. ir parodys 5 spektaklius ir tiksliai nėra žinoma, kuriuos? Dvejus metus kas mėnesį buvo kuriama televizijos laida apie kurį nors galimai atvežamą spektaklį. Tačiau tos televizijos laidos, straipsniai buvo tarsi žiūrovų edukacija. Jau tada jie buvo pažindinami su teatru, kokio dar nėra matę. Tai irgi kaip festivalio akcija.“

Panašu, kad tuo metu Lietuva buvo išbadėjusi kultūros ir R.Oginskaitė su tuo sutiko: „Absoliučiai! Ir kai LIFE’as dingo vėl atsirado badas, kurį kažkiek pradėjo kompensuoti Naujasis Baltijos šokis.“

Kritikos laukas: nemokami spektakliai ir karštosios recenzijos

Pasakodama apie kritikų reakcijas į LIFE festivalį, R.Oginskaitė prisimena legendinius 10 dolerių kainavusius bilietus. „Tai buvo viso mėnesio alga, todėl į spektaklius kritikai buvo kviečiami nemokamai. Juk tai buvo pirmoji proga pamatyti užsienio teatrą, taip pat iki to laiko nebuvo mados važiuoti į užsienio festivalius. Tuo metu tai buvo nei įsivaizduojama, nei pasiekiama. Įsivaizduokite, pirmą kartą pamatote kitokį, iš užsienio atvežtą teatrą.“

To meto kritiką R.Oginskaitė įvardija kaip labai stiprią bei neigia tai, jog Sąjūdžio ekstazė kažkaip ją pakeitė.

R.Oginskaitė prisimena legendinius 10 dolerių kainavusius bilietus.

„Mes turėjome savus režisierius – J.Vaitkų, E.Nekrošių, R.Tuminą, I.Bučienę, D.Tamulevičiūtę, kurie tiesiog buvo dievai ir visi buvo laimingi dėl to, jog jie yra. Lietuvos teatras visada buvo labai stiprus ir turtingas. Tiesiog mes jį pamatėme įvairesnį ir kitokį, bet tai nereiškia, jog pirmąjį kartą pamatėme teatrą“, – pasakojo ji.

Pasak kritikės, pirmieji festivaliai suteikė euforijos jausmą, o trečiojo ar ketvirtojo vienas kitas spektaklis pasirodė silpnesnis.

„Atsimenu, kad [paskutiniaisiais savo vadovavimo metais aut.] R.Vanagaitė įsižeidė ir nustojo jį daryti, maždaug, nu ir nedarysiu! Ir tada viena kritikė per televiziją klausė, o apie ką mes rašysime? Visiems kilo kraštutinės reakcijos, bet įvairovė yra turtas. Žinoma, jog visi tą vertino“, – pasakojo ji.

V.Jauniškis išryškino, jog tuo metu buvo populiarios karštosios recenzijos: „Vakare spektaklis, o ryte recenzija. Dėl to galiu pasakyti, kad kritikai buvo pozityviai suinteresuoti.“ Jis taip pat sakė, kad su naujais spektakliais atėjo ir „nauja kalba“, todėl juos vertinti galėjo būti sudėtinga.

Literatūros ir meno archyvo nuotr. /Afišos, lankstinukai, programėlės, nuotraukos iš LIFE
Literatūros ir meno archyvo nuotr. /Afišos, lankstinukai, programėlės, nuotraukos iš LIFE

Eimunto Nekrošiaus LIFE istorija

Etatinis LIFE režisierius Eimuntas Nekrošius kasmet parengdavo po premjerą. Tačiau R.Oginskaitė atsimena, kad tik atgavus nepriklausomybę dėl politinės euforijos menas atsidūrė paraštėse: „Grubiai tariant, menas niekam nerūpėjo, įdomi buvo politika, laisvė.“

Anot jos, menininkai pasijuto visiškai nereikalingi, atstumti ir dar nefinansuojami. Dar iki LIFE R.Vanagaitė kūrė laidą „Nereikalingi“, o vienas iš laidos herojų buvo E.Nekrošius: „Tuo metu jis buvo bedarbis, žmogui buvo juoda depresija. Kažkada kalbėjome su R.Vanagaite, kad LIFE’as prikėlė E.Nekrošių. Tai ji sakė, jog ne prikėlė, o įdarbino!“

L.Vansevičienės nuotr./Eimuntas Nekrošius, nuotrauka iš renginių ciklo „Lietuvos teatro amžius“
L.Vansevičienės nuotr./Eimuntas Nekrošius, nuotrauka iš renginių ciklo „Lietuvos teatro amžius“

Atskiras festivalis „nuskriaustiesiems“ teatrams

Sakyti, kad kiti teatrai į LIFE žvelgė „truputį“ nepalankiai, V.Jauniškio nuomone, yra per švelniai pasakyta: „Kiti teatrai taip pašėlusiai sakė, kad LIFE'as sužlugdys juos... bet iš kur jie tai pasiėmė? Ar dėl mito susiformavimo, ar dėl to, jog jie nebuvo kviečiami?“

Kaip pasakojo teatro kritikas, 1995 metais Panevėžyje įkurtas festivalis „Kelias“, kuriame buvo sukviesti nuskriaustieji Lietuvos teatrai. Tačiau šį festivalį jis pats vertino kaip „baisiai nuobodų“.

Kosto Kajėno nuotr./Vaidas Jauniškis
Kosto Kajėno nuotr./Vaidas Jauniškis

Kaip teigė R.Oginskaitė, R.Vanagaitė elgėsi vakarietiškai. Jeigu ji darė įvykį, tai apie jį būtinai pranešė. Jeigu jai reikėjo rėmėjų, tai ji tų rėmėjų ieškojo. Jeigu ji surasdavo rėmėją, tai su juo sudarydavo sutartį ir jį reklamuodavo.

Beje, B.Sahlensas Lietuvos teatro žmonėms darė seminarus, kaip kurti publiką. „Dabar vadybininkams tai dėstoma kaip abėcėlė, o tuomet tai buvo visiška naujiena. Publika reikia rūpintis, reikia ją surasti, sukviesti suvilioti“, – sakė ji.

Dramatiška festivalio griūtis

Euforijos pabaiga

Ne paslaptis, kad LIFE baigėsi ganėtinai dramatiškai. Pati festivalio kūrėja R.Vanagaitė sutinka, jog jo griūtis susijusi su nepriklausomybės euforijos pabaiga.

„LIFE nebebuvo unikalus stebuklas. Jis tapo tiesiog kultūrinis renginys ir tiek. Ir aš padariau daug klaidų, bet jis tiesiog negalėjo išgyventi daugiau neremiamas. Į pirmąjį ir antrąjį festivalį trupės važiavo be honoraro. O vėliau tu tampi viena iš Europos valstybių“, – sakė R.Vanagaitė.

„Galbūt čia buvo kažkokie galios pasiskirstymai, bet faktas, jog dėl 100 tūkst. skolos uždaryti festivalį yra savotiškas politinis, bet ne finansinis sprendimas“, – sakė V.Jauniškis.

Paklaustas, kaip jis vertina festivalio griūtį, V.Jauniškis atsako, jog „nenori leistis į sąmokslo teorijas“: „Čia galiu dėti klaustuką, bet čia mane gali pasmerkti buvęs kultūros ministras Gintautas Kėvišas. Galbūt čia buvo kažkokie galios pasiskirstymai, bet faktas, jog dėl 100 tūkst. skolos uždaryti festivalį yra savotiškas politinis, bet ne finansinis sprendimas. Turint omeny, kad buvo daug rėmėjų ir festivalio nauda, tokia suma nėra priežastis uždaryti festivalį.“

Anot R.Vanagaitės, LIFE turėjo tapti valstybiniu projektu, o kalbant apie renginio programą, kiekvienais metais turėjo būti kažkas naujo: „Aš turėjau nepaliauti stebinti.“

Nesuprastas žodis „Cirkas“

Spektaklis, kurį galima vadinti labiausiai nepasisekusiu LIFE renginiu, buvo „anarchistinis pankroko cirkas“ iš Australijos. R.Vanagaitės nuomone, žodis „cirkas“ papjovė festivalį finansiškai ir festivalis liko su 100 tūkst. eurų skola.

„Vis minime teatrą, tačiau nuo pirmųjų festivalių R.Vanagaitė atveždavo ir šiuolaikinį šokį, kurio egzistavimas buvo nežinomas. O kita naujiena – šiuolaikinis cirkas! Nesuvokiama. Tai buvo vienas nuostabiausių spektaklių, buvo Chaplin ir James Thierrée – šeima, dviese rodė spektaklį Nacionalinio teatro scenoje“, – prisimena LIFE įkūrėja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/