Sekite 15min Google
Žiūrovų laukia dviejų skirtingo braižo, bet neabejotino talento choreografų kūryba. Britų įžymybė Davidas Dawsonas pristato 2022 m. Miunchene sukurtą vienaveiksmį baletą „Širdies ritmu“ (Affairs of the Heart) pagal Marjano Mozetichiaus muziką, o LNOBT vyriausiasis choreografas Martynas Rimeikis – premjerą „I like...“ pagal Vidmanto Bartulio muziką.
„Įsivaizdavau širdį kaip asmenį“
Nyderlandų nacionalinio baleto ir Kanados nacionalinio baleto trupių reziduojantysis choreografas D.Dawsonas pasižymi originaliu braižu, kuris jau įkvėpė nemažai jaunų choreografų. Pasak LNOBT baleto meno vadovės Jurgitos Droninos, „kurdamas baletus jis atsispiria nuo muzikos. Tai tikras anglų baleto mokyklos atstovas, kuriam sunku prilygti judesių muzikalumu, preciziškumu ir, žinoma, technikos sudėtingumu. Praplėsdamas įprastas klasikinės baleto kalbos galimybes, jis atveria judesių beribiškumą.“
D.Dawsonas yra sukūręs daugiau nei 40 baletų, kurie rodyti daugiau nei trisdešimtyje Europos, Amerikos, Azijos ir Okeanijos šalių. Atvykęs į Vilnių ir susipažinęs su LNOBT baleto trupe, choreografas jai rekomendavo savo baletą „Širdies ritmu“, 2022 m. sukurtą Bavarijos valstybiniam baletui Miunchene. Šio baleto centre – kanadiečių kompozitoriaus M.Mozetichiaus koncertas smuikui ir styginiams „Širdies ritmu“.
Muzikinė frazė balete virsta trajektorija erdvėje, crescendo išsiskleidžia į pakėlimą, o nusitęsianti smuiko linija, atrodo, ištraukia šokėjo kūną už jo fizinių galimybių ribų.
„Įsivaizdavau širdį kaip asmenį galvodamas, kaip širdis galėtų atskleisti tamsių ir šviesių emocijų paliekamą patiną, pasitelkdama spalvas ir judesį. Bandau širdį vizualizuoti šokiu, kupinu spiralių ir sūkurių, scenoje perteikiančiu įvairiausius jausmus. Kiekvienas šokėjas pasakoja savo širdies kelionę, spontaniškai reaguodamas į muzikoje skambančias emocijas arba jungdamas jas į vientisą vėrinį, atskleidžiantį mūsų sielų istoriją. Šis kūrinys yra apie meilės esatį. „Širdies ritmu“ – tai odė meilei. Tai meilės sonetas. Jis džiaugsmingas, aistringas, ugningas. Jis gyvas. Tai buvimo šventė“, – liudija choreografas D.Dawsonas.
Balete „Širdies ritmu“ abstraktumas ir jausmas nėra priešpriešos. Klasikinė technika tampa kalba, per kurią giliai atpažįstami žmogiškieji patyrimai gali tapti regimi. Baleto vaizdinį užbaigė trys nuolatiniai D.Dawsono kūrybos bendražygiai: scenografas Eno Henze, kostiumų dailininkė Yumiko Takeshima ir šviesų dailininkas Bertas Dalhuysenas.
„Tarsi pro langą stebėčiau bėgantį gyvenimą...“
Antroje vienaveiksmių baletų vakaro dalyje – žymiausio šiuo metu lietuvių choreografo M.Rimeikio naujo kūrinio „I like...“ premjera pagal Vidmanto Bartulio (1954–2020) muziką.
V.Bartulis niekada nėra rašęs muzikos specialiai baletui, tačiau M.Rimeikis pasirinko du kūrinius iš jo muzikinių dedikacijų ciklo „I like...“: tai 2003 m. sukurtas „I like H. Berlioz (Lointaine)“ ir 2005 m. parašytas „I like Marlene Dietrich (Lili Marlene)“.
Muzikos autorius neslėpė, kad nei kompozitorius Hectoras Berliozas, nei aktorė ir dainininkė Marlene Dietrich nebuvo jo patys mėgstamiausi kūrėjai. Tiesiog taip susiklostė, kad pirmojo kūrinio premjera vyko festivalyje „Le monde musical de Berlioz“ Prancūzijoje, o antrojo – žymaus kontrabosininko Arnoldo Gurinavičiaus jubiliejiniame koncerte. Pasak V.Bartulio, Marlene Dietrich asmenybę su A. Gurinavičiaus jubiliejumi susiejo prabėgusių metų nostalgija: „Tas nuobodus Marlen sinchronas – kaip paskendęs laivas, kuris kyla apaugęs kriauklėmis, dumbliais, visomis laiko nuosėdomis“.
Kaip V.Bartulis savo kūrinių cikle kalbėjosi su praeities asmenybėmis, taip ir M.Rimeikis balete „I like...“ išreiškia savo emocinę reakciją į jo muziką. Baletas tampa poezija, nostalgiškai kalbančia apie prabėgusį laiką.
„Spektaklio inspiracija ir ašis yra V.Bartulio muzika, kurios kuriamiems pasauliams visada jutau ypatingą artumą. Pavadinimas „I like...” perimtas iš taip pat besivadinančio šio kompozitoriaus kūrinių ciklo, atspindinčio jo emocinę reakciją į praeities kūrėjų meninį palikimą. Tačiau muzika nėra vien prisiminimas – joje kuriasi savarankiškas jausminis pasakojimas.
Baleto dramaturgijoje gyvenimas atsiskleidžia ne kaip nuoseklus pasakojimas, o kaip skirtingų patirčių, laiko atkarpų ir vidinių būsenų kaita. Čia susipina žmogaus santykis su savimi, savo troškimais ir tikslais, taip pat dviejų žmonių tarpusavio ryšys – jo kaita, artumas ir atstumas. O tuo pat metu laikas, regis, lieka abejingas viskam, kas vyksta, ir nesustodamas juda pirmyn.
Klausantis V.Bartulio muzikos kyla vaizdinys, tarsi pro langą stebėčiau bėgantį gyvenimą. Tačiau muzika man diktuoja ne patį veiksmą, kurį matau, o jausmus ir išgyvenimus, kuriuos patiriu stebėdamas“, – akcentuoja M.Rimeikis.
Kartu su juo premjeriniam maratonui ruošiasi nuolatiniai choreografo spektaklių kūrybinės komandos nariai: scenografijos dailininkas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė, šviesų dailininkas Levas Kleinas.
„Gyvenimo pulso“ premjeros muzikos vadovas ir dirigentas – Modestas Barkauskas.
