Sekite 15min Google
Tai Charleso Bukowskio kūrybos įkvėptas suaugusiųjų lėlių kabaretas, keliems vakarams Vilniaus teatro „Lėlė“ mažąją salę paversiantis drėgnu rūsio baru.
Aplodismentams jau nutilus, kviečiame stabtelėti ir plačiau susipažinti su netikėtu menininko kūrybos keliu, puoselėjama bunraku technika ir britiško spektaklio adaptavimo vilnietiškai scenai iššūkiais.
– Į lėlių teatrą patekote ne savo pasirinkimu, o atsitiktinai – per operos masuotę ir kito menininko traumą. Ar, žvelgdamas atgal, manote, kad geriausi kūrybiniai keliai dažnai prasideda būtent taip, netikėtai?
– Man atrodo, kad gyvenimas turi labai keistą humoro jausmą. Kartais mes labai ilgai bandome suprasti, ko norime, o tada Markas Downas, lėlių režisierius, kuris tuo metu valdė lėlę, išsinarina koją – ir staiga pats tampi lėlininku.
Į lėlių teatrą patekau ne todėl, kad svajojau būti lėlininku. Tiesiog atsirado tuščia vieta, į kurią kažkas turėjo įeiti, o aš tuo metu buvau šalia. Bet turbūt svarbiausia ne pats atsitiktinumas, o tai, ką su juo padarai.
Atsitiktinumas atidaro duris, bet neverčia pro jas įeiti. Aš įėjau per daug nesvarstydamas ir nelabai suprasdamas, kaip stipriai tai nulems ir mano kūrybinį, ir asmeninį pasaulį. Jei dabar galėčiau rinktis kitas duris, vis tiek rinkčiausi tas pačias.
Ir atsitiktinumai tikrai žino apie mus šiek tiek daugiau negu mes patys.
– Prieš tapdamas lėlininku studijavote šokį. Šokėjo ir lėlės kūnai paklūsta labai skirtingoms taisyklėms – ar galite įvardinti vieną šokėjo instinktą, kurį teko sąmoningai išmokti pamiršti, kad lėlė atgytų?
– Šokėjas mokosi būti matomas. Lėlininkas mokosi būti nematomas. Visada norėjau būti atlikėju, lipti ant scenos, bet ar man patiko būti matomam – dažnai to klausdavau savęs. Lėlė mane išlaisvino. Galimybė pasislėpti už objekto suteikia nepaprastą kūrybinę laisvę. Tai jau nebe aš scenoje, tai – mano rankomis kuriamas personažas, savotiškas atsakomybių nusikratymas.
Pasislėpti – tai nereiškia pasislėpti tiesiogine prasme. Šokio studijos išmokė mane judėti taip, lyg būčiau pasislėpęs ar kuo mažiau matomas. Kaip šiuolaikinio šokio šokėjui pagrindas yra baletas, taip lėlininkui turėtų būti šiuolaikinis šokis.
Kartais geriausias lėlininko pasirodymas yra tas, kurio žiūrovas apskritai nepastebi, nors jis ir juda kaip rafinuota skulptūra.
– Bunraku reikalauja, kad trys lėlininkai vieną lėlę valdytų kaip vieną kūną, be žodžių jausdami vienas kitą. Ar yra tekę dirbti aplinkybėmis, kai to tarpusavio pasitikėjimo taip ir nepavyko pasiekti – ir ar žiūrovas tokį trūkumą apskritai gali pastebėti scenoje?
– Tai labai panašu į bet kokį santykį. Galima puikiai techniškai atlikti visus veiksmus, bet jeigu tarp žmonių nėra pasitikėjimo, kūnas išduoda.
Bunraku lėlė tampa savotišku melo detektoriumi. Jeigu vienas žmogus pagalvoja „aš dabar parodysiu“, kitas tai pajunta. Jeigu vienas pradeda kontroliuoti per daug, lėlė staiga tampa nebe gyva būtybe, o objektu, kurį trys žmonės stumdo.
Žiūrovas gal ir nepasakys: „Čia trūksta tarpusavio pasitikėjimo“, bet jo vidus tai pajus. Jis tiesiog nepatikės – arba net nueis į rūbinę pasiimti palto.
O teatre tikėjimas yra labai trapus dalykas. Kartais užtenka vieno neteisingo judesio, kad magija trumpam išsijungtų.
Kartais užtenka vieno neteisingo judesio, kad magija trumpam išsijungtų.
O lėlių teatre, kaip ir magijoje, tikiu arba ne.
– Tai pirmas kartas, kai „Low Life“ stato ne „Blind Summit“, o kita trupė, ir mintis pargabenti spektaklį į Vilnių kilo Jums. Kas paskatino Jus nuspręsti, kad būtent šis, o ne kitas Blind Summit spektaklis, turėtų gyventi Lietuvoje?
– „Low Life“ – tai spektaklis, dėl kurio pamilau lėles. Pamačiau teatrą tokį, kokį pats norėčiau kurti. Tai yra pirmas lėlių spektaklis, kuriame vaidinau. Man jis visada atrodė kaip spektaklis, kuris nėra užbaigtas vien todėl, kad jau buvo suvaidintas. Tą neužbaigtumo jausmą nešiojausi savyje 20 metų. Galiausiai, jei pamilau aš, gal dėl šio spektaklio lėlių teatrą pamils ir kas nors kitas.
„Low Life“ – tai spektaklis, dėl kurio pamilau lėles.
Be to, „Low Life“ man atrodo labai vilnietiškas savo prigimtimi. Jame yra nakties tamsa, alkoholio šviesa, vienatvė, absurdas, laikinas amžinumas. Tai nėra vien Londono istorija.
– Markui Downui „Low Life“ visada buvo tarsi džiazo klubas – spektaklis apie alkoholį, pogrindį, juodąjį humorą. Ar tikite, kad ta atmosfera gali gyvuoti kitoje kalboje ir kultūroje nepakitusi, ar ji neišvengiamai virsta kažkuo kitu, vos tik perkeliama?
– Bandome išsaugoti atmosferą vienas prie vieno ir pasiekti labai aukštą, „Blind Summit“ teatro standartus atitinkančią techniką. Bet spektaklis vilnietišku „Low Life“ taps tik tada, kai subręs. Tam reikia žiūrovų ir kuo dažniau spektaklį rodyti. Tik jie gali padėti sudėlioti visas spektaklio detales į vieną paveikslą. Labai tikiu, kad su laiku jis bus tik geresnis ir neišvengiamai dar virs kažkuo kitu.
Juodasis humoras taip pat turi akcentą. Kai kurios vietos juokingos todėl, kad yra labai britiškos. Kitos pradeda juokinti būtent todėl, kad lietuviškame kontekste suskamba šiek tiek keistai. Be to, žiūrovas susidurs ir su nemažai gero lietuviško juodojo humoro, kuris puikiai rado vietą spektaklyje.
Bandome pažiūrėti, kas nutinka, kai Londonas ir Vilnius vieną naktį susitinka bare.
Tad mes nebandome perkelti Londono į Vilnių. Bandome pažiūrėti, kas nutinka, kai Londonas ir Vilnius vieną naktį susitinka bare.
– Lėlė negali nei gerti, nei kūnu parodyti pagirių taip, kaip tai daro gyvas aktorius. Ar manote, kad būtent šis apribojimas leidžia lėlei kalbėti apie priklausomybę kitaip, nei galėtų kalbėti žmogus?
– Užtat lėlė gali tapti labai žiauriu veidrodžiu žmogui.
Lėlė niekada nebuvo girta. Ji neturi kepenų, nepatiria pagirių ar priklausomybės. Lėlė neturi kūno, kurį iš tikrųjų būtų galima sugadinti. Mes savo vaizduote sukuriame personažą, duodame jam vardą ir nebevadiname jo lėle. Net teatro cechą vadiname ligonine.
Tai labai keistas mechanizmas: kuo mažiau lėlė turi, tuo daugiau mes jai suteikiame.
Ir galbūt priklausomybės tema dėl to tampa ne tiek apie alkoholį, kiek apie tuštumą.
Ir galbūt priklausomybės tema dėl to tampa ne tiek apie alkoholį, kiek apie tuštumą.
– Repeticijų metu esate ir buvęs „Low Life“ originalo atlikėjas, ir naujos, lietuviškos versijos kūrėjas. Ar buvo akimirkų, kai teko sąmoningai susilaikyti nuo noro tiesiog parodyti, kaip tai darė Markas Downas, ir leisti aktoriui atrasti savo kelią? Kaip sekėsi atsiriboti nuo pažįstamos spektaklio struktūros ir interpretuoti jį savaip?
– Tai buvo viena sunkiausių proceso dalių. Susilaikyti nuo rodymo – ne nuo to, kaip tai darė Markas, bet nuo to, kaip dariau aš. Vaidmenį perėmiau iš Marko ir tai nebuvo lengviausias kelias. Žinodamas, koks tai kelias, labai nenorėjau apsunkinti aktorių. Ar man pavyko to išvengti lietuviškoje adaptacijoje? Tikrai ne, nes nėra tik vieno kelio.
Kai labai gerai žinai spektaklį iš vidaus, tavo galvoje atsiranda toks nematomas „originalo policininkas“, nuolat sakantis: „Ne, reikia nenukrypti į šalį“. Teko išmokti atskirti, kas spektaklyje yra būtina. Bet jei koks choreografinis sprendimas nepakeičia esmės ir tą dieną jaučiuosi žaismingai, tai kodėl nepapokštavus?
Man atrodo, kad adaptacija tampa tikra tada, kai ji pradeda truputį išduoti originalą.
– Bunraku technika reikalauja, kad lėlininkas „išnyktų“, kad žiūrovas patikėtų, jog mąsto lėlė. Kabareto žanras, priešingai, dažnai gyvuoja iš matomo atlikėjo, jo akių kontakto su žiūrovais. Kaip šios dvi, iš esmės priešingos, logikos sugyvena viename spektaklyje?
– Man atrodo, kad būtent dėl to jos ir veikia kartu.
Bunraku sako: „Nematyk manęs.“ Tuo tarpu, kabaretas: „Žiūrėk man į akis.“
„Low Life“ nuolat vaikšto tarp šių dviejų polių. Kartais matai žmogų, valdantį lėlę. O po sekundės pamiršti, kad jis apskritai egzistuoja. Dar po kitos, tas žmogus jau tampa aktoriumi, lėlės partneriu – ir tuo pat metu vis dar valdo lėlę.
Tai savotiškas teatro triukas: mes leidžiame žiūrovui vienu metu įminti paslaptį ir toliau tikėti iliuzija.
Gyvenime mes irgi nuolat taip darome. Žinome, kad priešais mus yra žmogus, bet vis tiek bandome patikėti jo kuriamu vaidmeniu.
– Jei žiūrovas, išėjęs iš „Low Life“, kitą dieną apie spektaklį pasakotų draugui vos vienu sakiniu – kaip tas sakinys turėtų skambėti, kad jaustumėte, jog spektakliui tikrai pavyko padaryti tai, ko siekėte?
– „Aš nežinau, kodėl man buvo taip juokinga, nes iš esmės tai buvo gana liūdna.“
Norėčiau, kad žiūrovas išeitų būtent su tokiu jausmu – kad spektaklyje juoktųsi, o po to, galbūt važiuodamas namo, prisimintų vieną akimirką ir pagalvotų: „Palauk. Čia iš tikrųjų buvo ne taip juokinga.“
– Jei po dvidešimties metų kas nors vėl ryžtųsi atgaivinti „Low Life“, remdamasis jau ne „Blind Summit“ originalu, o Jūsų vilnietiška adaptacija – ką norėtumėte, kad spektaklyje paliktų, o ko atsisakytų be gailesčio?
– Tikiuosi, kad jie pasiims spektaklio DNR, bet ne jo drabužius. Tegul keičia kalbą, miestą, humorą, tempą, lėles, žmones. Tegul išmeta scenas, kurios mums šiandien atrodo būtinos.
Vienintelis dalykas, kurį norėčiau išsaugoti, yra principas, kad lėlė nėra dekoracija – ji gyvas partneris. Ir kad teatre visada turi likti vietos rizikai – tam momentui, kai nežinai, ar publika nusijuoks, ar staiga taps nejaukiai tylu.
Jeigu po dvidešimties metų „Low Life“ dar galės priversti žmones juoktis iš dalykų, dėl kurių jiems truputį nepatogu juoktis, vadinasi, jis dar gyvas.