Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Marius Pinigis: „Gera žinoti, kad tu gali likti ir kurti Kaune“

Marius Pinigis
Jono Petronio nuotr. / Marius Pinigis
Šaltinis: Partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Marius Pinigis – šiuolaikinio šokio šokėjas, choreografas, pastaruoju metu Kaune išgarsėjęs savuoju netradicinio formato spektakliu „(g)round zero“. Kartu su kolegomis – gatvės šokio profesionaliu šokėju, choreografu Mariumi Paplausku ir kompozitoriumi Andriumi Stakele – sukurtas bendras darbas atnešė ne vieną įvertinimą.

M.Pinigis Kauno menininkų namų paskelbtuose rinkimuose išrinktas praėjusių metų „Menininkų menininku“. Neseniai nuvilnijusiuose teatro apdovanojimuose, nors ir prizo nelaimėjo, spektaklis buvo nominuotas net keliose „Auksinių scenos kryžių“ nominacijose. Na, o naujoje Kauno autobusų stotyje surengtuose apdovanojimuose „Fortūna“ spektaklis pelnė vieną iš pagrindinių prizų. Apie džiaugsmą ir nusivylimą bei Kauno kūrybinį potencialą – pokalbis su neišblėstančiu entuziazmu trykštančiu šokėju.

Kokie jausmai ir mintys aplanko tik ką praūžus didiesiems metų teatro apdovanojimams – „Auksiniams scenos kryžiams“, „Fortūnoms“, o ir Kauną paskelbus Europos kultūros sostine 2022?

Tai buvo trys dienos stresinio laukimo. „Kryžiams“ nominuotas buvau antrą kartą, tad ramiau reagavau. Bet vis viena jaudulio buvo daug, kai dvi nominacijos ir dar viena po kitos, o ir B.Dauguviečio auskaras buvo skiriamas šokiui. Kai prieš porą metų pirmą kartą buvau nominuotas „Kryžiams“, tikėjausi daugiau, ir nusivylimas buvo gana didelis.

Dabar, net keista, bet nebuvo to nusivylimo jausmo. Gal kad pats spektaklis mums patiems buvo kaip iššūkis ir tame pasiekėme daug asmeninės pergalės. Ir jis vis dar kinta ir tas žinojimas, kad iššūkiai nesibaigia, mane veda tolyn. „Fortūnos“ ar „Kryžiai“ tarsi viską sustato į vietas ir leidžia pasitikrinti kur tu esi.

Gaila tik vieno dalyko, kad per „Kryžius“ nepavyko pasakyti kalbos apie bendruomeniškumą (šypsosi). Bet pavyko per „Fortūnas“. Pasakiau tai, ką aš ir tikrųjų galvoju apie tuos kūrėjus, kurie neturi teatro. Mane aplankė labai geras buvimo namie jausmas. Kai skelbė nugalėtojus, daugybė žmonių už mus laikė sukabinę pirštus. Labai smagu, kad atėjo daug jaunų aktorių, studentų, kurie po studijų išėję nebūtinai papuls į teatrą, ir šią pergalę būtent ir skyriau tiems žmonėms, kurie lieka paraštėse. Parodėm tarsi pavyzdį, kad ir neturint vietos, galima pasiekti daug. Praėję metai buvo kupini iššūkių, bet ir nuostabių pasiekimų. Tikrai nenorėčiau norėti daugiau. Juokauju, kad jeigu jau fortūna kišenėje, tai visa kita turėtų greit savaime ateiti (juokiasi).

Visgi pats didžiausias džiaugsmas aplankė išgirdus žinią, jog Kaunas taps Europos kultūros sostine. Atrodė, kad tai didžiausia asmeninė pergalė. Nesulyginamas jausmas. Tokio bendrumo jausmas, kai pamatai minią besidžiaugiančių žmonių, užplūsta ypatingas jausmas. Toks bendruomeniškas veiksmas, nesusijęs su sportu – „Žalgiriu“, o kultūrinis renginys. Ir kai pats dažnai daug kalbu apie kultūrą, apie žmonių susibūrimą į vieną vietą per meną, man tai atrodė viso to nuostabus rezultatas. Jaučiausi, kad kažkiek ir aš savo darbu prie viso to prisidėjau. Man tai didžiausia pergalė.

O kaip jaučiatės būdamas „Menininkų menininku“?

Tai netikėtas apdovanojimas. Iki tol man jis atrodė toks mistifikuotas, ne atviras, kai menininkų ir sąjungų tarpusavyje yra išsirenkami savi. Man labai patinka tai, kad Kauno menininkų namai apskritai dabar pasikeitė ir atsivėrė miestui, kaip ir turėtų būti. Visiškai pasikeitė jų formatas, kontekstas, komanda ir mąstymas. Jie atviri visiems menininkams, o ne kažkurioms tai gildijoms, uždaram ratui. Anksčiau kai ateidavai į KMN, jausdavaisi it šventykloje, kurioje nieko negalima paliesti. Šis mitas labai stipriai sugriuvo.

Buvau labai maloniai nustebęs, kad būtent mane jie nominavo. Galbūt tai yra nuopelnas žmonių, kurie ten dirba – Justino, Edvino, kurie yra ir mano bičiuliai ir kurie nuolat mato tai, ką aš darau. Jie tai pastebėjo ir įvertino. O balsavo žmonės. Toks apdovanojimas tarsi įprasmino mano buvimą Kaune, tai, kad aš dabar esu kaunietis. Nes tai labai kaunietiškas apdovanojimas. Jis man davė tokį gražų gerą jausmą, kad esu namie. Kad galbūt esu ir kiek svarus balsas Kaune meno, teatro žmonių tarpe. Bet autoritetu būti nenoriu, visada labiau patinka būti pavyzdžiu. Nesvarbu, iš kur tu atvažiavai, nesvarbu, ką studijavai, ką darei, jeigu tu tikrai kažko labai nori, tu visada gali tai pasiekti savo pastangomis. Visada tai akcentuoju.

Tuo pačiu man buvo labai smagu, kad laimėjo jaunas žmogus. Tai irgi yra motyvacija kurti jaunam žmogui Kaune. Nėra to menamo uždaro būrelio, kad, tarkim, dabar atėjo laikas apdovanoti tą menininką ir pan., kai tave vertina pagal tavo gyvenimo nuopelnus, bet ne už tai, ką tu esi padaręs per einamuosius metus. Daug prasmingiau yra, kai tu kuri, dirbi čia ir dabar. Ne todėl, kad tave apdovanoja todėl, kad lyg jau greitai numirsi... Beje, gruodžio 31 dieną skaičiau horoskopą, kuriame buvo parašyta, kad šiais metais bus daug apdovanojimų (juokiasi). Regis, išsipildė.

Grįžtant prie Kauno kaip būsimos Europos kultūros sostinės – ar joje bus skiriamas didelis dėmesys šokiui?

Kultūros žmonėms tai yra labai gera projekcija į ateitį, kai tu žinai, kad tu gali likti ir kurti Kaune. Labai tikiuosi, kad tai būtų tik ne žodžiai, o darbai. Kai yra sunku, kai niekur nespėji, visada pagalvoju apie tą komandą, kuri dieną naktį dirbo, viską suspėjo ir tai buvo aukščiausias lygis. Žinant tai, net neabejoju, kad esame tikrai gerose rankose, ir tiek šokiui, tiek apskritai teatrui yra suteikiamos puikios galimybės skleistis. Tikiuosi, kad pagaliau atsiras erdvė būtent mums, nes vienas iš komisijos reikalavimų – turėti erdvę. Dabar kaip ir nėra kelio atgal.

Labai tikiu, kad viskas bus gerai ir tikrai atsiras galimybė sėsliai kurti Kaune. Nors nuo Kauno iki Vilniaus atstumas nėra didelis, bet labai gera žinoti, kad tavo miestas yra ta vieta, kurioje tu tikrai nori būti. Ši pergalė tą jausmą dar labiau sustiprino. Norisi tikėti, kad pernelyg nepasikeis požiūris ir kad neįvyks kokia ekonominė krizė, kuri paveikė Vilniaus atvejį. Buvo daug gražių idėjų, bet teko perimti viską vyriausybės administracijai ir iš kūrybos liko tik suadministruota šventė. Tikėkimės, mūsų atveju taip neatsitiks.

Ko dar be fizinės erdvės stokos, palankesnio valdžios požiūrio į kultūrą, meną trūksta, kad būtų galima pasakyti, jog gyvenant Kaune galima jaustis pilnaverčiu menininku?

Trūksta žmonių sąmoningumo plačiąja prasme. Nekalbu apie tai, ką reiškia būti kauniečiu, lietuviu, europiečiu. Kalbu apie tą sąmoningumą, kai matai šiek tiek daugiau negu savo nosies, kai įsiklausai į erdvę, į aplinkinius. Lietuvoje turime labai daug negatyvo. Aišku, jis labai suprantamas, nes dažniausiai kyla iš konkrečių dalykų, kaip materialinė gerovė, kurią labai lengva išmatuoti – tu turi eurų arba ne. O laimę išmatuoti yra sunku. Vien dėl šios situacijos susikuria toks laikinumo ir trapumo pojūtis, kad tu daug ko negali planuoti, todėl žmonės gyvena vien koja užsienyje. Žinoma, negaliu sakyti, kad tai, kad laimėjom kultūros sostinės konkursą, tarsi kažkiek sulaikys žmonės nuo emigracijos. Galbūt dar daug kas pasikeis iki tų 2022 metų.

Aš ir vesdamas pamokas dažnai galvoju apie sąmoningumą, ir daug apie jį kalbu. Tai netgi svarbiau už pačią meninę vertę. Dirbdamas su studentais matau, kad jaunas žmogus, atvykęs iš kito miesto turi begalę kompleksų ir praeina ne vieneri metai, kol jis sugeba būti savimi. Aš labai noriu daug kalbėti su žmonėmis apie tai, kokie jie yra iš tikrųjų, kad nebūtų tų kaukių. Kad jie priimtų sąmoningus sprendimus, nesiblaškytų.

Aktorystė ir šokis yra tokios profesijos, kur tu turi žinoti, kodėl tai darai. Čia nėra vietos atsitiktinumams. Tai yra labai sunki, netgi žiauri profesija, kada tu turi būti jai pasišventęs ir pasiruošęs patirti nuopuolius. Tu privalai turėti stiprų užsispyrimą, atkaklumą nepasiduoti, visada ieškoti naujų idėjų ir visada būti gaivališku. O tai yra be galo sunku. Šiuo metu trūksta to gaivališkumo ir noro patiems kažką keisti.

Per paskaitas su studentais dažnai dirbam prie kūrybinių užduočių, kada leidžiu naudoti konkrečius daiktus – duodu teniso kamuoliuką, lazdą, bet norėtųsi žmonėms to neduoti. Tas pats galioja ir Europos kultūros sostinės atveju. Taip, tai yra šventė miestui, kad mes laimėjome, bet kartais norėtųsi, kad neapsiribotume vien ta mintimi, kad turime dėl kažko stengtis. Reikėtų atrasti vidinių resursų savyje, turėti tokios sveikos motyvacijos, neužsizulinti toje kasdienybės rutinoje, kad kiekvieną dieną keliuosi, einu į darbą, grįžtu namo ir taip dešimt metų...

Trūksta atvirumo, didesnio domėjimosi viskuo. Labai svarbu yra nepasenti savo galvoje. O visa kita yra instrumentai, sužadinantys tą sąmoningumą. Manau, kad žmogus yra pajėgus ir pats savyje jį susikurti. Man pačiam būna sunkių dienų, kai atrodo, jog nieko nenori daryti ir nėra motyvacijos. Bet dirbdami prie „(g)round zero“ išsiugdėm kažkokią naują savybę, kai kiekvieną dieną, nesvarbu kaip, tu bandai save motyvuoti ir nepavargsti nuo tos motyvacijos. Kartais, kai pernelyg save motyvuoji, lyg užsidedi kaukę, esi netikras. Dabar su Mariumi mes mokam nepasiduoti tom niūriom mintim ir priimti save tokį, koks esi, ir bandyti su ta energija praleisti visą dieną.

Galbūt esate, lyg kokiam vidiniame manifeste, apsibrėžęs sau svarbius kūrybinius principus?

Svarbu suvokimas, kad šokis nėra atskirtas nuo gyvenimo, nes jeigu jis toks bus, jis bus sintetinis, netikras. Man norisi nepamesti savo idėjų vardan kitų nuomonės, kas dažnai nutinka jaunam žmogui, kadangi jis dar neturi autoriteto. Aišku, tai turi būti daroma su protu, nes pasitaiko labai agresyvių jaunų žmonių, afišuojančių kaip jie puikiai žino kaip ką daryti. Bet kartais tikrai reikia įsiklausyti į tai, ką tau sako, bet svarbu ir nepamesti tikėjimo savo idėja. Su „(g)round zero“ mes motyvavom save nepasiduoti. Daug diskutavome dėl ko mes jį statom, ar tai darom, kad norim laimėti kokį „Kryžių“ ar „Fortūną“. Iš karto sau pasakėme, kad mes apie tai negalvojam.

Nepastatėm pasaulinio lygio spektaklio, bet galvojome apie tai, kad mes darom darbą, kuriuo siekiame tarsi nepasiekiamo tikslo. Svarbu neišduoti savo idėjos. Labai lengva yra pasiduoti, kai gauni kritikos. Reikia protingai ją priimti, atsižvelgti į tai, kas yra tau naudinga. Kritika yra nuomonė. Skaitydamas ją visada stengiuosi įsivaizduoti, kad neskaitau, o sėdžiu su žmogumi, kuris man tai sako. Tai labai daug ką pakeičia. Atrodo, kad vyksta dialogas. Nes tu, kaip šokėjas, scenoje išsakai savo nuomonę ir tarsi neduodi šanso tuo metu žiūrovui pasakyti savosios, ir jis ją vėliau išrašo.

Spektaklis „(g)round zero“ tapo savotišku jūsų pačių, kaip šokėjų, ir tuo pačiu Kauno miesto teatro publikos tyrimu. Įdomu, ką pavyko sužinoti šiuo klausimu. Galbūt padarėte tam tikras išvadas?

Visų pirma, pradinė idėja apaugo smulkesnėm idėjom, kas ir yra kūrybos džiaugsmas. Kai tu žinai tikslą ir eini, bet tame kelyje yra daug kalvų, miškų ir atrandi naujų atradimų, kliūčių. Tame kokie mes buvome vasarą, kai pradėjome kurti spektaklį, ir kokie esame dabar, didžiausias pasiekimas yra tai, kad mes susiformavome kaip nauja kūrybinė komanda. Daug daugiau sužinojau apie Marių, jis apie mane, nors su Andriumi esame draugai dešimt metų, bet dabar atsirado kitas ryšys. Esame tarsi šeima. Kyla vis spontaniškų idėjų keisti spektaklį. Ką žmonės matė Kaune vasario mėnesį, po dviejų savaičių Vilniuje jis jau buvo kitoks, nes tu esi gyvas ir vis ieškai. Atsirado spontaniškumas, kai tau dirbtinai nebereikia ieškoti idėjų, o kai tu esi tame kūrybiniame procese, idėjos sklando aplink ir tu jas pagauni. Tai mums yra vienas svarbesnių pasiekimų.

O kalbant apie žiūrovus, šis tyrimas atskleidė vieną nuostabų dalyką – mes orientavomės į jauną žmogų, norėdami jį pritraukti, kalbėti jam ir atsitiko taip, kad dabar daugybė žmonių mus Kaune atpažįsta. Kartais nugirsti: „O, šituos bičus žinau...“. Mums pavyko sukurti mitą ir paskatinti jaunus žmones ateiti į šokio spektaklį. Per ilgą laiką susiformavo nuostata, kad nesuprantu šokio, todėl į jį neisiu. Tikrai nenoriu prisiimti kažkokių nuopelnų, kad mes su šiuo spektakliu visa tai pakeitėm, bet tiesiog gera matyti, kad šis spektaklis sugrąžino norą žiūrėti šiuolaikinio šokio spektaklį. Jaunam ir naujam žiūrovui šis spektaklis yra pats tas ateiti ir pirmą kartą pamatyti šokį, būti įkvėptam, suprasti, koks šokis gali būti. Mes duodame tą grūdą žmonėms tyrinėti ir sudėtingesnius dalykus. Eiti žiūrėti kitokių spektaklių, kur ta forma nėra tokia aiški, idėja yra paslėpta po daug sluoksnių.

Savaime žmonės nepradės suprasti šokio, tad tu turi po truputį mažomis dozėmis jam duoti informacijos. Ėjome mes ir į mokyklas, rodėme spektaklio ištraukas. Buvo ir juoko, nes su paaugliais labai sunku, kadangi jie dažnai viską neigia. Bet tu matai, kad ta veikla yra prasminga ir kai ateini antrą, trečią kartą, tu užvedi žmones, jie užaugs ir pradės vaikščioti į spektaklius. Paprastai scenoje turime galutinį rezultatą – spektaklį, kuri pateiki kaip faktą ir žiūrovą pastatai prieš jį, parodai ir nieko nepaaiškinęs išeini.

Man atrodo, kad tai nėra gerai. Teatras darosi įvairialypis, tu spektaklį gali žiūrėti per įvairias prizmes, per vizualumą, per muziką, per tekstą, per dar daug kitų dalykų. Dabar tarsi yra tendencija, kad viskas yra įvaizdžiai ir jie nuolat keičiasi, kartais net nebėra to įprasto naratyvo, nes jis yra lyg lipdinys. Galbūt tai yra vienintelis kartas mėnesy ar metuose, kada žmogus ateina į teatrą ir tu supranti, kad tu negali jo statyti prieš faktą, kad reikia tam tikrų kūrybinių dirbtuvių. Užsienyje tai daroma jau seniai, kada žiūrovai kviečiami į atvirą repeticiją, mato, kaip dirba choreografai, režisieriai, kaip gimsta spektaklis. Lietuvoje aš to pasigendu. Su kitu šokėju Mantu Stabačinsku savo spektaklį „ID: D&G“ rodėme studentams per paskaitą, paskui diskutavom, repetavom ir jiems daug kas paaiškėjo. Tai yra būtina, nes perteikti idėjas per kūną yra labai sunku.

Viena ausim teko girdėti, jog jau bręsta naujas šiuolaikinio šokio projektas? Kas tai bus? Kokių tikslų šįkart sieksite?

Taip, su Marium turim minčių naujam spektakliui – jis bus visai kitoks, nors mes nepabėgsim nuo fiziškumo. Atradom sau naują įdomią formą, kaip mes galime judėti. Tai bus kitokie iššūkiai, galbūt akivaizdūs ne tiek scenoje, kiek repeticijų metu. Jau esam susiformavę metodikos bagažą kaip ieškoti, ką daryti, nes iš pradžių susitikę nežinojom, kaip du skirtingi mūsų šokio pasauliai susikalbės. Dabar jau suprantam vienas kitą ir dirbti yra daug lengviau, nereikia išradinėti dviračio, nes jį jau sukonstravom, dabar belieka tik juo važiuoti.

Dar daug kas nėra aišku, bet galiu išduoti paslaptį, jog tai bus spektaklis apie XXI a. egzistuojančią dinamiką, nes šiandien labai dažnai girdim pasakymą „super dinamiškas“ ir pan. Tai tarsi asocijuojasi su buvimu, kada judam, keliaujam. Bet mes esame pasimetę, nes informacija mus yra užspaudusi, ir mes esame, ką ir aš pradedu jausti, tokie vieniši kariai tame informacijos sraute ir nebesusitvarkome. Yra daugybė darbų, tu sutinki žmogų, bet iš esmės jo nebepažįsti, nes jis tarsi yra kažkur kitur, nebe savas. Gaunasi tokie iškreipti santykiai, viskas lėkime, viskas padaroma ne iki galo, nekokybiškai. Atrodo, turim visas galimybes daryti super kokybiškai, dabar galima visko išmokti stebint video įrašus youtube, bet daug kas yra nekokybiška. Priartėji prie tokio absurdo, kad esi super laisvas, bet nebežinai ką su ta laisve daryti.

„(g)round zero“ išgrynino tai, ką aš noriu daryti scenoje ir su kuo. Tų žmonių ratas yra labai mažas, bet iš kitos pusės labai gerai, nes noriu susikoncentruoti į kokybę, nesiblaškyti, nes yra labai lengva pasimesti tame visame chaose, kai visko aplink daug, kai tu visko nori, bet supranti, kad ištaškai savo energiją į kairę ir dešinę, bet nesukuri kažko prasmingo. Kaip ir visiems choreografams, ateina laikas ieškoti savo kalbos ir estetikos.

Šaltinis: www.kamane.lt

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą