Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gruodžio 28d. 20:04

Naujai senas Valentino Masalskio „Kontrabosas“

Valentino Masalskio spektaklis „Kontrabosas“ 15min recenzija
Eglės Sabaliauskaitės nuotr. / Valentino Masalskio spektaklis „Kontrabosas“

Vienas dalykas, kurį teatre tikrai mėgstu, tai – sugrįžimai. Aktorių, ypač vyresnio amžiaus, grįžimas prie „gyvenimo vaidmens“ ar kito kūrybinį kelią nužymėjusio darbo vadinamųjų kūrybos vakarų forma, režisierių, dailininkų, kompozitorių bandymai po daugelio metų dar kartą interpretuoti tą patį dramaturgijos ar literatūros kūrinį, pagaliau, teatrų mėginimai naujam gyvenimui prikelti senuosius legendinius pastatymus.

Žinoma, kiekvienas atsigręžimas į praeitį lyg savaime reiškia, jog neįvyks menininko ir žiūrovo kūrybinė pažintis su, tarkime, nauja dramaturgine medžiaga, kas Lietuvoje visada buvo ir bus aktualu bent jau todėl, kad teatrinės literatūros ar literatūros teatrui vertimų tradicija čia nėra tokia gyvybinga, kokia galėtų, o ir turėtų būti.

Vis dėlto, kone kiekvienas toks sugrįžimas – ar tai būtų režisieriaus Gintaro Varno bandymas po keliolikos metų naujai prakalbinti Federico García Lorcos „Publiką“, ar „Keistuolių“ jaunosios kartos savaip perskaitytas legendinis „Geltonų plytų kelias“ – teatro stebėtojui reiškia mažų mažiausiai galimybę atkreipti dėmesį į tai, kaip per tam tikrą laiką transformavosi vadinamoji laikmečio dvasia, kaip pakito režisūros mados ar vaidybos įpročiai, kaip metams bėgant keitėsi teatro ir žiūrovo, menininko ir visuomenės santykis ar tiesiog bendras teatrinių fenomenų suvokimas.

V.Masalskio statomi spektakliai turbūt niekada pernelyg neišsiskyrė režisūrine išmone ar didesniu dėmesiu išorinei atlikimo formai – šio menininko kūryboje stipriausios cheminės reakcijos įvyksta susidūrus literatūriniam tekstui ir aktorystei.

Vienas iš paskutiniųjų tokių „sugrįžusiųjų“ – aktorius, pedagogas bei režisierius Valentinas Masalskis, savo įkurtame ir pastaruoju metu daug administracinių reformų išgyvenančiame Klaipėdos jaunimo teatre antrąsyk pastatęs vokiečių rašytojo Patricko Süskindo pjesę vienam aktoriui „Kontrabosas“.

Daugelis teatro mėgėjų turbūt tebepamena V.Masalskio prieš vienuolika metų statytą „Kontrabosą“ su ekspresyviu, patyrusiu aktoriumi Šarūnu Puidoku. O naujajame pastatyme, kurio premjera įvyko spalio 1 d. Klaipėdos „Kultūros fabriko“ rūsiuose, nors vilniečiams spektaklis parodytas tik prieš pat Kalėdas, gruodžio 22 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Studijoje, pagrindinį profesija, meile, savimi ir apskritai gyvenimu nusivylusio valstybinio orkestro kontrabosininko vaidmenį kuria daugeliui sostinės teatralų turbūt dar nežinomas jaunas aktorius ir V.Masalskio studentas Donatas Želvys.

V.Masalskio statomi spektakliai turbūt niekada pernelyg neišsiskyrė režisūrine išmone ar didesniu dėmesiu išorinei atlikimo formai – šio menininko kūryboje stipriausios cheminės reakcijos įvyksta susidūrus literatūriniam tekstui ir aktorystei. Tačiau žiūrėdamas naująjį pastatymą niekaip nesugebėjau išvengti ir trečiojo cheminio junginio pavadinimu „Kontrabosas“ elemento: konteksto, susijusio su pirmuoju pastatymu ir ypač tuo, kaip skirtingai savo laiku savuosius vaidmenis interpretavo du skirtingos kartos, skirtingų patirčių ir teatrinių mokyklų aktoriai – D.Želvys ir Š.Puidokas.

P.Süskindo „Kontrabosas“ – tai ketvirtąją dešimtį įpusėjusio kontrabosininko monologas apie asmeninės bei profesinės pilnatvės paieškas, nusivylimą, susidūrus nepamatuotiems norams bei negailestingai realybei, neišvengiamai mintis uzurpuojantį vienatvės jausmą. Pjesės veikėjas – tai vidutinio amžiaus vyras, grojantis valstybiniame orkestre instrumentu, kuris niekada negauna solo partijų, kuris visada lieka pačiame muzikinio ansamblio užnugaryje. Dar yra meilė. Tiksliau, kalbos apie ją. Nes šis veikėjas mums pasakoja esąs įsimylėjęs žavią operos solistę, bet būti drauge jiems nelėmė pats gyvenimas: ji dainuoja viršuje, ant scenos, pirmose gretose, jis groja orkestro duobėje, už smuikų, altų, fleitų ir trombonų nugarų, todėl natūralu, kad ji jo nė nepastebi, todėl jam nieko nelieka, kaip tik prieš koncertą vienais apatiniais atsisėdus mažyčiame garsui nelaidžiame kambarėlyje lieti savo humoru, pykčiu ir saviironija persmelktą neviltį mums, spektaklio žiūrovams.

Ir keistas dalykas: stebėdamas naująjį „Kontrabosą“, kuriame vaidino daugiau ar mažiau mano bendraamžis D.Želvys, kažkodėl jaučiau, jog vis dėlto man artimesnis, suprantamesnis ir skaudesnis pasirodė senasis, prieš dešimtmetį matytas šios pjesės pastatymas su mano tėvų amžiaus aktoriumi Š.Puidoku. Anaiptol nesakau, kad jaunasis aktorius D.Želvys scenoje dirbo prastai, netiksliai ar netalentingai. Net priešingai: D.Želvys pademonstravo, ypač turint omeny jo amžių ir patirtį, gan aukštą aktorinę kultūrą, azartą bei drąsą, aiškiai ir subtiliai įkūnijo pagrindines personažo ir paties kūrinio dramaturginius leitmotyvus, atrado gan gyvą ir dinamišką santykį su spektaklį iš visiškai arti stebėjusiais žiūrovais. O tai – sudėtinga ir tikrai ne kiekvienam įkandama užduotis. Ypač monospektaklyje, kuriame aktorius turi vienintelį partnerį – publiką.

D.Želvio personažo valdomame (o jis publikos dėmesį valdė, nors svetima LNDT Studijos erdvė bei jaudulys kėlė savų iššūkių) spektaklyje pritrūko tam tikro trapumo ir paradoksalumo, kuris leistų Süskindo kūrinio dramatizmui skleistis ne tiek rašytinio teksto plotmėje, kiek plastiniu, kūniškumo lygiu

Vis dėlto, kai anuomet į sceną išeidavo Š. Puidokas, dėl paradoksalios jo kūrybinės biografijos, temperamento ir psichofizinių savybių scenoje rasdavosi kažkoks keistas aktoriaus-personažo trapumas ir pažeidžiamumas, kurio man taip pritrūko naujajame V.Masalskio ir D.Želvio „Kontrabose“. Paprastai tariant, man pasirodė, kad vyresnis, kiek nerangiai agresyvus, savotiškas autsaideris ir bambeklis tiksliau, paradoksaliau bei gyviau ištransliuoja jau minėtąsias Süskindo temas, nei žavus, savimi pasitikintis, žaismingas, kartais net kiek įžūlokas, išvaizdus, sportiškas ir plastiškas jaunuolis, kuriam dar viskas priešaky. D.Želvio personažo valdomame (o jis publikos dėmesį valdė, nors svetima LNDT Studijos erdvė bei jaudulys kėlė savų iššūkių) spektaklyje pritrūko tam tikro trapumo ir paradoksalumo, kuris leistų Süskindo kūrinio dramatizmui skleistis ne tiek rašytinio teksto plotmėje, kiek plastiniu, kūniškumo lygiu.

Dar po spektaklio, kuris, nepaisant kelių smulkmenų, susijusių su scenografija (abiejų spektaklių dailininkė – nuolatinė V.Masalskio bendražygė Renata Valčik) ir dramaturginiu erdvės suvaldymu (lyg norėjosi būti dar arčiau draminio veiksmo, atsidurti uždaroje, klaustrofobiškoje terpėje drauge su aktoriumi), iš esmės paliko kultūringo, gan švaraus, aiškaus ir dinamiškai atlikto kūrinio įspūdį, šovė tokia mintis: kadangi D.Želviui skaitant tekstą dialektinis, buitinis, kartais net gatvinis kalbėjimas su nemažai iš savo mokytojo V.Masalskio turbūt nesąmoningai pasiskolintų manierų ne visada vienodai sklandžiai pereina į bendrinę, gal net kiek senstelėjusią vertimo kalbą, gal būtent šis gatvinės kultūros ir aukštosios kultūros ženklų neatitikimas ir galėtų tapti tuo momentu, kuris dar tiksliau priartintų V.Masalskio ir D.Želvio „Kontrabosą“ prie jaunosios publikos, kuriai šiame spektaklyje keliami klausimai, mano supratimu, turėtų būti neblogai atpažįstami.

Bet kokiu atveju, kiekvienas kūrybinis darbas tuo pat metu dar yra ir savotiškas saviugdos procesas. Šiuo atveju, naujasis „Kontrabosas“ neabejotinai tapo tikra profesine ir, bent kažkiek žinant V.Masalskio, kurį drąsiai pavadinčiau dar ir teatro filosofu, gyvenimiška mokykla D.Želviui, kurio, manau, gali laukti visai įdomi profesinė ateitis. Jos, taip pat ir ryžto dar drąsiau scenoje kvestionuoti V.Masalskio režisūrinio bei pedagoginio darbo metodus (nes diskusija, polemika, konfliktas yra visų kūrybinių santykių varomoji jėga), ir palinkėčiau jaunajam aktoriui. Gera pradžia – pusė darbo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

07:59
07:15

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį