Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 17d. 20:54

„Naujojo cirko savaitgalio“ privilegijuotieji ir užspaustieji

Naujojo cirko savaitgalis 15min recenzija
D.Matvejevo nuotr. / Naujojo cirko savaitgalis

2015–2018 m. vadybininkei ir prodiuserei Gintarei Masteikaitei perduotas „Naujojo cirko savaitgalis“ gaudė naujus vėjus, pastūmėjusius netikėtomis, inovatyviomis kryptimis. Festivalis siekė teminės vienybės (nebūtinai turinio prasme), kvietė kvestionuoti (o ne aklai perženginėjo) ribas bei puikiai pažįstamas sąvokas, palaikė šventinę atmosferą spektaklių erdvėse prieš, per ir po renginių.

Patį festivalį buvo galima vertinti kaip meno kūrinį, o ne vien aukšto lygio pasirodymų rinkinį – tai vadinčiau svarbiausia „Naujojo cirko savaitgalio“ pasiekta inovacija Lietuvoje per pastaruosius keletą metų. Todėl nepaprastai smalsu stebėti, ar prie festivalio vairo sugrįžus jo įkūrėjui Audroniui Imbrasui bus bandoma išlaikyti panašią kryptį, ar vis dėlto darkart pasukti kita.

Šiame tekste bus remiamasi pirmais penkiais festivalyje parodytais darbais (iš viso festivalyje pristatyta 11, neskaitant grupės „Šuo Leila“ koncerto), aplenkiant ir tris Baltijos šalių pasirodymus. Remtis pastaraisiais svarstant apie festivalio programą kol kas nederėtų, nes Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje šiuolaikinio cirko pasirodymų vis dar labai nedaug ir greičiausiai kviečiama tai, kas sukuriama profesionaliausiai (ne tik skatinant, bet ir įrodant publikai, jog Baltijos šalyje cirkas taip pat tampa normalia profesija), o ne tai, kas atitinka tų metų festivalio idėją. Nepaisant to, kad išvados daromos atsižvelgiant į nepilną programą, didžioji jos dalis pakankamai aiškiai leido suprasti festivalio tikslus, estetiką, tikslinę auditoriją. Užbėgsiu už akių pasakysiu: žinoma, geriausi, įdomiausi darbai visuomet yra tie, į kuriuos kritikas neatėjo.

Festivalis prasidėjo šventei paruoštame „Menų spaustuvės“ kieme – Marijos Baranauskaitės, Džiugo Kunsmano ir Eneas Vaca Bualo trio pakvietė žiūrovus susėsti aplink „Piknikui“ patiestą dirbtinę veją ir valgyti savo pačių atsineštą maistą. Ne veltui – pasirodymas nuo pat pradžių augino apsirijimo, saiko stygiaus temą, kuriai plečiantis augo ir nejaukumo jausmas, norą juoktis keičiant pasišlykštėjimu bei atvirkščiai. Klounada tapo viena svarbiausių pasirodymo dalių – tiek dėl profesionalios, ilgalaikės Baranauskaitės praktikos šioje srityje, tiek, tikėtina, dėl poreikio užglaistyti ribotą atlikėjų akrobatikos techniką. Tai ne priekaištas: akivaizdu, kad šiandien lietuviai (drauge su užsienio kolegomis) nepalyginamai pajėgesni kurti šiuolaikinio cirko darbus nei, tarkim, prieš penkerius metus. Technikos ribų nesuvaržyta kūryba cirke pasiekiama tik po daugybės metų praktikos, tad svarbu įvertinti ir tarpinius – ne tik galutinius – rezultatus.

Nuo lengvo juoko, kurį „Pikniko“ pradžioje kėlė valgančią publiką stebėję artistai, ilgainiui spektaklis persirito į groteską, vaizduojantį absurdišką bandymą prisikimšti. Tačiau įdomiausia pasirodė spektaklio pabaiga, kai publikai kvatojant iš personažų bandymo susikišti į burną nebetelpantį tiek savo, tiek žiūrovų maistą, iš dangaus pasipylė kietesnių, nei tikėtumeisi, zefyrų kruša. Viskas apsivertė – dabar jau personažai iš dangaus žiūrėjo į zefyrus gaudančią ir juos kemšančią publiką.

D.Matvejevo nuotr./„Piknikas“
D.Matvejevo nuotr./„Piknikas“

Kitą dieną maisto mėtymas į publiką netikėtai pasikartojo dar viename spektaklyje – žonglierių „Compagnie LPM“ pasirodyme „Piti Peta Hofen Show“ į publiką skrido guminukai, dėl kurių vienas spektaklio artistų – kaip ir vakarykščiai dėl bet ko valgomo – darė ką tik lieptas. Tai, be abejo, atsitiktinis sutapimas, kuris greta akivaizdžios metaforos pateikė daugybę nemeninių klausimų. Pavyzdžiui, ar pastebime, kaip lengvai instinktai nugali mūsų mąstymą ir tariamą kultūringumą? Arba – ar publika šiandien tokia neišjudinama, kad artistams būtina juos užkabinti fiziškai? Galiausiai – ar šiuolaikinis cirkas, kuris remiasi į giliausias cirko tradicijas (ne modernaus cirko su palapine ir blizgučiais, bet tūkstantmečių senumo pasirodymus), grįžta ir prie karnavalo bei turtingųjų įgyvendinamo pinigų mėtymo liaudžiai? Pastarasis aspektas būtų vertas ilgos analizės, kuri greičiausiai primintų nemalonią tiesą: jaučiamės esą lik šiol aukščiausiame proto evoliucijos taške, tačiau žmogaus prigimties esmė nesikeičia per amžius.

Regis, į pačią cirko esmę – iš griežtos disciplinos ir juoko, palengvėjimo dermės gimstantį malonumą – atsirėmė didžioji dalis šių metų „Naujojo cirko savaitgalio“ spektaklių. Nepaprastai aukšto lygio technikos demonstravimas ir nuolatinis bandymas praturtinti jį komiškais intarpais ar tiesiog paversti komišku šou – taip galima apibūdinti turbūt visus aprašomus programos darbus. Visa tai kuria smagią šventę įvairiausio amžiaus publikai, nuolat stebina ir netgi sukuria spektaklio liniją – kartais negali atsitraukti vien dėl fizinės kūno įtampos, laukdamas, kur toliau savo gebėjimus „nuvystys“ artistai. Problemos atsiranda išryškėjus milžiniškai profesionalumo atskirčiai tarp artistų kūno technikos ir vaidybos/klounados praktikos.

D.Matvejevo nuotr./„Piti Peta Hofen Show“
D.Matvejevo nuotr./„Piti Peta Hofen Show“

Ryškiausias neatitikimo pavyzdys – suomių artistės Jattos Borg spektaklis „Žiema liepą“, kurio pasaulinė premjera, kaip skelbiama, įvyko būtent „Naujojo cirko savaitgalyje“. Nuostabius dalykus savo kūnu išdarinėjusi lankstumo akrobatė (angl. contortionist) pusę spektaklio ieškojo būdų prisitaikyti savo pačios susikurtose aplinkybėse (pavyzdžiui, išlįsti iš šiukšlių maišo, į kurį buvo sukišta), o kitą pusę pasakojo istoriją apie Kalėdų Senelį ir jo elfus, pasitelkdama verbalinę kalbą bei vaidybą (cirke paprastai vadinamą klounada). Deja, labai silpną – vaidyba, nors komiška, atrodė tolima klounadai, paprastai atremtai į klouno arba publikos silpnybių ekspoziciją. J.Borg, regis, kelti juoką bandė maivydamasi – tai pavykdavo į pasakojimą įterpiant dar nematytą kūno „lankstinuką“. Tačiau scenos, kuriose siekta prajuokinti vaidmens, personažo savybėmis ir žodžiais, skambėjo lyg labai nenusisekęs groteskas.

J.Borg šiame festivalyje ne vienintelė tokia – minėtos „Compagnie LPM“ nariai vaidybą taip pat tapatino su maivymusi ir riksmais, žongliravimo numerius papildydami pernelyg ekspresyviomis veido išraiškomis ir pasikartojančiais sąmoningai plačių judesių šokiais. Kiti prancūzai – mažytėje palapinėje Bernardinų sode pasirodęs „Le Cirque Plein d’Air“ ketvertukas – parodė priešingą kraštutinumą, pernelyg nesistengdami auginti vaidybos iš natūralaus judėjimo, vien buitiškai, ženkliškai pailiustruodami romantišką kelionę vagonėliu palapinės centre. Prie dirbtinumo, kuris, regis, slypėjo pasiruošimo stygiuje, puikiai derėjo krūva skulptūrų (liūtas, žuvis, ruonis su kamuoliu ant nosies ir galiūnas vyras), pratęsusių niekam nereikalingų pastangų temą.

D.Matvejevo nuotr./Naujojo cirko savaitgalis
D.Matvejevo nuotr./Naujojo cirko savaitgalis

Festivalio vadovas Audronis Imbrasas nevengia pasišaipyti iš kritikų, šiuolaikiniame šokyje ir cirke ieškančių dramaturgijos, tiksliau – linijinio naratyvo. Todėl paradoksalu šįmet pastebėti, jog dauguma spektaklių pasižymėjo aiškiomis dramaturgijos linijomis. Švedijos „Kaaos Kaamos“, dirbdami su profesionaliu režisieriumi (paprastai cirke režisuoja patys atlikėjai), darbe „Pamiršti Babelį“ plėtojo gebėjimo susikalbėti stygiaus ir milžiniško poreikio tai padaryti temą. Negana to, būtiną buitinį artistų rankų sutepimo kreida veiksmą jie pavertė žavia teatrine detale, kuri vien pasikartojimu ir atpažįstamumu kėlė daugiau juoko nei anksčiau minėtų atlikėjų maivymasis.

Didžiąją dalį „Žiemos liepą“ dramaturgijos formavo tekstas – tai, kas įprasčiau dramos teatre. „Piti Peta Hofan Show“ dramaturgija rėmėsi į trijų artistų tarpusavio santykius, jų priklausomybes, polinkius bei eksperimentus žongliruojant, o „Baltringue“ istorija bandyta pristatyti kaip sapnas, kuriame žmonės keliauja ir išdarinėja keisčiausius (kartais neadekvačius) dalykus, kad atsidurtų romantiškoje sapnų realybėje. Nuoseklus (bet nebūtinai linijinis) pasakojimas – vienas bruožų, atskiriančių naująjį cirką nuo mums įprasto, tačiau ne mažiau svarbus ir idėjų plėtojimas, žmogaus bei visuomenės normų kvestionavimas – tai, kas 2019-ųjų „Naujojo cirko savaitgalyje“ pasitaikė epizodiškai ir ne itin ryškiai.

D.Matvejevo nuotr./„Pamiršti Babelį“
D.Matvejevo nuotr./„Pamiršti Babelį“

Pastaroji ypatybė tapo viena renginio nuotaikos priežasčių – „Naujojo cirko savaitgalis“ pasirodė visiems atviras festivalis, į kurio spektaklius smagu užeiti po darbo, pabūti su šeima, atsipalaiduoti ir pasidžiaugti neįtikėtinomis artistų kūnų galimybėmis. Per daug negalvoti, tiesiog leisti sau nustebti, o tada grįžti į gyvenimą šiek tiek palengvėjusia širdimi ir... galbūt tiek. Trumpai tariant – 2019-ųjų „Naujojo cirko savaitgalis“ rimčiau atsigręžė į pramogines cirko šaknis, drauge su tuo – į poreikį linksminti žmones.

Nesinori to vadinti geresne ar blogesne kryptimi – ji tiesiog kitokia. Man asmeniškai ilgu ankstesnės – tos, kuri klausė, ar atviras technikos demonstravimas išties yra svarbiausia, kas slypi už to ir kokias mentalines ribas galime kvestionuoti, prieš tai daugybę metų bandę fizines. Tai, kur festivalis pasuko šiandien, sprendžiant iš publikos reakcijų, yra reikalinga ir priimtina daugybei žiūrovų. Jo programa atrodo nuosekli, apgalvota, vienkryptė, formuojanti tam tikrą cirko veidą. O veido grožis, žinia, skonio reikalas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Dabar tu gali

Maistas