TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nijolė Narmontaitė – 25 teatro sezone: „Einame šiuo keliu kartu“

Palaukit kieno cia Gyvenimas
Vilniaus Mažojo teatro nuotr. / Nijolė Narmontaitė „Palaukit , kieno čia gyvenimas“
Šaltinis: 15min
0
A A

Nijolę Narmontaitę kalbina Vilniaus mažojo teatro reklamos skyriaus vadovas Evaldas Eidukas.

Evaldas: Vilniaus Mažasis teatras šiemet švenčia 25-erių metų jubiliejų. Jau ne pirmus metus čia vaidinate spektaklius “Meistriškumo pamoka”, “Selavy”, “Palaukit, kieno čia gyvenimas”. Sulaukiate daugybės žiūrovų. Į repertuarą šie spektakliai įtraukti ir šiais metais. Kaip jaučiatės vaidindama Mažajame teatre ir ko tikitės iš šių metų?

Neįtikėtina, kad jau 25 – eri! Skrieja laikas! Ir palinkėjimas ta proga labai paprastas – gerų spektaklių, daug žiūrovų! Juk tai teatrui svarbiausia.

Nijolė Narmontaitė: Pirmiausia norėčiau pasveikinti visą teatro kolektyvą: kasininkę, rūbininkes, grimeres, aprengėjas, scenos darbininkus, apšvietėjus, garsistus, butaforus, vairuotojus, buhalteres, visus administracijos darbuotojus ir, žinoma, aktorius bei režisierius jubiliejaus proga. Neįtikėtina, kad jau 25-eri! Skrieja laikas! Ir palinkėjimas ta proga labai paprastas – gerų spektaklių, daug žiūrovų! Juk tai teatrui svarbiausia.

Na, o aš šiame teatre nesijaučiu kaip svečias. Mane čia priėmė, kaip savą. Esu be galo dėkinga Rimui Tuminui, kad spektakliai “Meistriškumo pamoka”, “Selavy”, “Palaukit, kieno čia gyvenimas” su jo palaiminimu vaidinami Mažojo teatro scenoje, kuri man viena jaukiausių. Tas pojūtis, kai žiūrovai visai šalia, kai gali girdėti jų alsavimą, tas artumas, kuris neleidžia tau pameluoti.

O ko tikiuosi iš šio sezono? Žinoma, kad ŽIŪROVŲ!

Vilniaus Mažojo teatro nuotr./Selavy1
Vilniaus Mažojo teatro nuotr./Selavy1

Evaldas: Kuo jums šie metai ypatingi?

Nijolė: Šie metai paskelbti Teatro metais. Man, kaip scenos žmogui, tai neeilinis įvykis, todėl norėjosi juos kažkaip ypatingai įprasminti. Dar šiais metais pasirodys knyga “Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai”.

Evaldas: Kaip jums gimė šis sumanymas?

Nijolė: Viskas prasidėjo nuo “Selavy” pjesės, kurią parašėme kartu su Violeta Sagaityte. Buvau įtraukusi keletą istorijų, kas man yra nutikę scenoje netikėto, keisto, juokingo, tačiau pjesė pasirodė per ilga ir aš tas scenas išėmiau. O dabar tie pasakojimai sugulė į knygą. Ir ne tik mano istorijos, bet ir kolegų. Medžiagos pririnkau tiek, kad tikrai užteks trims knygoms. Kalbinau aktorius, režisierius, kasininkes iš įvairiausių teatrų. Prisijuokiau tur būt už visą gyvenimą. Kolegos atsiskleidė žaismingiausiomis, netikėčiausiomis spalvomis.

Evaldas: Pozityvumo šiais laikais tikrai reikia…

Nijolė: Būtent, kai ore tvyro tiek įtampos, taip norisi tam nepasiduoti. Ir knygoje kiekvienas prieš pradedant savo teatrinius pasakojimus, pirmiausia atsako į klausimą “Ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau, kad dūšioje būtų šviesiau?”

Evaldas: Na, o ar bus knygoje istorijų, susijusių konkrečiai su jūsų spektakliais?

Nijolė: O taip. Į pirmąją knygą daugiausia sukrito istorijų apie mano vieną  brangiausių spektaklių “Meistriškumo pamoka”. Vaidinome ne viename Lietuvos mieste ir patyrėme ne vieną smagų nutikimą. Galiu papasakoti, kaip vaidinau Telšiuose, savo gimtajame mieste.

Vilniaus Mažojo teatro nuotr./Meistriskumo pamoka 1
Vilniaus Mažojo teatro nuotr./Meistriskumo pamoka 1

Meistriškumo pamoka žemaitiškai

Pjesė „Meistriškumo pamoka“ parašyta remiantis garsiosios graikų dainininkės Marijos Kalas biografiniais faktais. Už unikalų balsą operos solistę dievino milijonai, bet likimas, deja, šią dovaną iš jos vėliau atėmė – Kalas prarado balsą. Nebegalėdama dainuoti didžiosiose scenose, primadona ima vesti meistriškumo pamokas Džuliardo mokykloje Niujorke. Taigi ir mūsų spektaklio dekoracijos – ne įprastinė teatro scena, bet įsivaizduojama Džuliardo mokyklos klasė, kurioje vyksta pamoka.

Vadinamosios ketvirtos sienos (tarp scenos ir žiūrovų) nėra, kitaip tariant, su žiūrovais bendraujama lyg su mokiniais, atėjusiais stebėti Kalas vedamų meistriškumo pamokų. Marijai Kalas buvo labai svarbi disciplina, todėl pjesės autorius Terensas Maknelis surašęs replikas: „griežtoji“ mokytoja turi pabarti žiūrovus už vėlavimą, plepėjimą ar kad valgo saldainius. Ir neduok Dieve, jei salėje suskamba telefonas. Kadangi aš tas replikas svaidau būtent tada, kai salėje kas nors atsitinka (žmogus sukosėjo, nukrito rūbinės numerėlis ar pan.), tai susidaro įspūdis, kad barasi ne personažas, o Narmontaitė, kuri šiandien, matyt, ne ta koja iš lovos išlipo.

Premjera. Vienas pirmųjų spektaklių. Vaidiname Žemaitijoje, mano gimtojo Telšių miesto teatre. Vis dar nesu tvirta, dar ne „mirtinai“ įsijautusi į herojės charakterį, viskas dar nesaugiai trapu.

Įžengiu į sceną ir tariu:

– Čia ne teatras, čia pamoka be jokių puošmenų.

Matau, pro duris įslenka dvi pavėlavusios poros ir kaip keturi komunarai braunasi į eilės vidurį – ten jų vietos. Manoji Kalas jau turėtų reaguoti, nes negali pakęsti vėlavimo, bet aš kol kas tik atidžiai, kaip vanagas, pasiruošęs pulti, stebiu pavėlavėlius. O čia suskamba vieno „komunaro“ telefonas. Net nuo scenos matau, kaip žmogelis iškaista, o žiūrovai piktai šnairuoja į juos, ypač į tą su telefonu. Prasikaltėlis karštligiškai mėgina telefoną išjungti, o tas, kad jį kur, ne tik kad neišsijungia, bet skamba vis garsiau. Iki skausmo žinoma įkyri, nuvalkiota melodija užlieja salę. O man pjesės autorius tarytum kužda: „Aprėk juos!“ Sukaupiu visą drąsą, nes barsiuosi pirmą kartą. Nesijaučiu labai užtikrinta, gal todėl šiek tiek persūdau, net pati išsigąstu išgirdusi save, rėžiančią lediniu balsu:

– Kaip jūs drįstat?!!! Ką sau leidžiat?!!! Kaip jums ne gėda? Kodėl vėluojat?

Staiga nelaimėlis, vis dar nepasiekęs savo vietos ir vis dar negalintis užčiaupti nelemto telefono, be to, greičiausiai pasipiktinęs nemandagumu, skleidžiamu nuo scenos, ant visos salės surinka išraiškingu bosu, lyg būtų baigęs žemaičių dikcijos kursus:

– Ne no da geriau! Tep bronge sumuokiejau už biliuotą, kad ont monės čė tep kriuoktų?

Žodžiu, taip brangiai sumokėjo už bilietą, o ant jo dar rėkia.

Prisipažinsiu, patiesė jis mane ant menčių, vos susilaikiau nenusikvatojusi. Na, o salė – tie santūrieji, tie sunkiai išjudinami žemaičiai, – net raitėsi iš juoko.

Štai kokie nenuspėjami esam mes, žemaičiai.

Evaldas: Linkiu jums daug žiūrovų ir dar daug smagių nutikimų.

Nijolė: Ačiū.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą