Parduotuvių lentynos pildosi širdelės formos saldainiais, gėlių pardavėjai šventei rikiuoja gražiausius žiedus, o mylimieji suka galvas, kuo vienas kitą nudžiuginti šįkart. Apie tai, kad jausmus galima išreikšti ne tik žodžiais, primena ir romantiniais siužetais pasižymintis baleto žanras. Scenoje ryšys atsiskleidžia judesiu ir žvilgsniu, o kartais emocija nenutrūksta net už spektaklio ribų.
– Ar švenčiate Valentino dieną, o gal ji – tik dar viena diena, praleista repeticijų salėse ir teatre?
Vilija: Visada laikiausi nuomonės, kad visos šventės yra tam, jog būtų švenčiamos, todėl per Valentino dieną tikrai nepraleisiu progos priklijuoti širdelės formos lipdukų mylimų žmonių švarkų atlapuose ar padovanoti širdelės formos saldainių. Juk taip daug linksmiau! Nuo pat vaikystės labai mėgau tą visą žaidimą – kas kam šiemet prisipažins meilėje, slapti rašteliai, gėlytės žiedas, paliktas ant mokyklos suolo. Saldu, bet man atrodo, kad šiandieniniam žmogui svarbu nepamiršti tokių mažų džiaugsmų. Mūsų su Jonu meilės kalba – maistas, todėl Valentino dieną dažniausiai po darbų leidžiame laiką dar nebandytuose restoranuose arba skaniai vakarieniaujame namuose.
Jonas: Vaikystėje buvau tikrai didelis romantikas ir išpažinau visus Vilijos išvardytus papročius ir tradicijas. Nepraleisdavau progos prisipirkti atvirukų ir pripildyti juos eilėraščių bei meilės išpažinčių. Kartais vienai laimingajai, kartais net ir visoms pažįstamoms mokyklos mergaitėms. Bet dabar, kaip Vilija paminėjo, šią šventę švenčiame kitaip – vakarieniaujame ir jaukiai leidžiame laiką kartu.
– Kaip atskiriate darbą teatre ir asmeninius gyvenimus? Ar jie glaudžiai persipynę tarpusavyje?
Vilija: Man atrodo, kad labai ir nesistengiam jų atskirti. Darbe mūsų repeticijų laikai dažniausiai nesutampa, todėl pasimatom nebent per pertraukas – apsikabinam, pasidžiaugiam arba pasiguodžiam vienas kitam ir toliau einam į skirtingas sales.
Teatras yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, jame praleidžiame labai daug laiko, todėl gera turėti artimą žmogų netoliese – tą, kuris visada pasiruošęs išklausyti ir palaikyti. Mėgstu ir keliavimą kartu namo po spektaklių, kai galvose dar skamba muzika, bet jau žinai, kad esi saugi su savo žmogumi.
Namuose kartais bandome nusibrėžti ribą pokalbiams apie teatrą, bet dažniausiai vis tiek norisi pasidalinti dienos įspūdžiais, jei mažiau matėmės dieną.
Jonas: Iš tikrųjų retai susitinkame repeticijų metu, todėl, net ir būdami vienoje vietoje, neretai išgyvename skirtingas dienas. Įprastai, jei darbą baigiame panašiu metu, palaukiame vienas kito ir keliaujame namo kartu. Nespėjame vienas kitam atsibosti teatre, todėl namuose mielai bendraujame ir dalinamės savo dienos išgyvenimais.
– Baletas kaip žanras dažnai asocijuojamas su romantika, gražiomis meilės istorijomis ir legendomis. Kuris baletas geriausiai perteikia tai, ką meilė reiškia jums?
Vilija: Pirma mintis, atėjusi į galvą, buvo choreografo Roberto Bondaros spektaklis „Čiurlionis“. Apskritai, Konstantino ir Sofijos meilė yra man didelis įkvėpimas. Šie iškilūs žmonės man yra apie pasiaukojimą, lygiavertiškumą, atsidavimą ir besąlygišką vienas kito palaikymą. Spektaklyje jų istorija yra įamžinama be galo jautria kompozitoriaus Giedrius Kuprevičiaus muzika ir choreografo R.Bondaros šokio kalba, kuri subtiliai ir labai aiškiai atskleidžia Sofijos ir Konstantino trumpą, bet iki sielos gelmių paliečiantį ryšį.
Jonas: Man ateina mintis apie kitą Lietuvai svarbią istoriją – Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilę balete „Barbora Radvilaitė“. Šį spektaklį teko šokti tikrai ne vieną kartą, ir kaskart rasdavau vis kažką naujo toje senoje istorijoje. Begalinis Žygimanto ryžtas ir užsispyrimas siekiant Barborą paversti savo žmona bei visiška vidinė kapituliacija ją praradus moko, jog net ir pačios stipriausios asmenybės iš meilės gali patapti trapiomis.
– Kaip darbas teatre stiprina ir išbando jūsų tarpusavio santykius?
Vilija: Gal didžiausias išbandymas mums yra fizinis nuovargis, kuris ne visada pasiskirsto vienodai. Vieną dieną pavargstu labiau aš, kitą Jonas, todėl kartais nelengva išlaviruoti kasdienybėje, kad tiktų abiem. Vis dėlto to neįvardinčiau didele problema. Abu esame kompromisų žmonės, mokame kalbėtis ir susitarti. Sakyčiau, kad teatras iki šiol mūsų santykius tik stiprino, ugdė pasitikėjimą vienas kitu, pagarbą.
Jonas: Kaip Vilija minėjo, darbas nėra lengvas. Tiek fizinis, tiek emocinis nuovargis ir išsekimas ne visada į dienos šviesą ištraukia pačias gražiausias mūsų savybes. Tačiau kadangi abu puikiai tą suprantame, taip pat susiduriame su panašiomis problemomis darbe, be vargo galime būti vienas kito atrama ir prieglobstis namuose.
– Koks kūrinys galiausiai apibūdintų jūsų tarpusavio santykius?
Vilija: Galėčiau pasakyti kažką labai rimto, bet pasirinksiu labai nerimtą – serialą „The Office“ (šypsosi). Tai serialas, kurį su Jonu esame žiūrėję kartu ir atskirai, daugybę kartų. Su juo nejučia pradedi tapatintis. Esam pagalvoję, kad veikėjų Pam ir Jim santykiai vystėsi panašiai kaip ir mūsų. Vienas kitą surado darbo aplinkoje, yra ne tik romantinė pora, bet ir geriausi draugai, supranta vienas kitą iš žvilgsnio, daug juokauja ir daug juokiasi. Sielos draugai.
Taip pat negaliu nepaminėti, kad esame prisiekę Gabrielės Vilkickytės fanai – nė viena mūsų kelionė neapsieina be jos dainų. Kaip tą vienintelę, kuri, manau, gražiai nusako, koks tas mūsų santykis yra, išrinkčiau dainą „Švelnumas“. Jei esate įsimylėję, o gal dar nepatyrę to jausmo, šios dainos žodžiuose ne tik rasite dalelę savęs, bet ji suteiks vilties, kad meilė dar tikrai ateis.
Jonas: Nieko ir nebepridursiu – visiškai pritariu!
– Kokias tradicijas esate susikūrę?
Vilija: Didelių tradicijų, regis, neturime, bet be išimčių kiekvieną penktadienį per LRT kanalą žiūrime laidą „Auksinis protas“, o sekmadieniais – „Lietuvos tūkstantmečio vaikus“ ir valgom blynukus, jei nereikia į darbą (šypsosi).
Jonas: Paminėčiau kino teatrą pirmadieniais. Tai tampa nauja tradicija, jei tik nebūname niekur išvykę ir kino teatro repertuare yra mus dominančių filmų.
– Ką mėgstate veikti drauge, kai nereikia ruoštis spektakliams bei turite akimirką atokvėpiui?
Vilija: Labai mėgstame kur nors trumpam pabėgti – į kitą šalį, miestą, miestelį, kur nors į mišką ar prie ežero. Kartais taip norisi pakeisti aplinką, kad net tame pačiame Vilniuje susirandam jaukių vietų nakvynei ir poilsiaujam lyg kelionėje. Dažnai vaikštom į kino teatrus, o, jei į juos neišsiruošiam, filmus ir serialus žiūrime namuose. Taip pat daug vaikštinėjame po Vilnių ir kalbamės.
Jonas: Viskas, ką Vilija jau pasakė. Taip pat mėgstame baseinus, pirtis ir viską, kas telpa į SPA apibrėžimą. Tiek po sunkių spektaklių siekiant atsigauti, tiek atsipalaiduoti ir pasimėgauti kai jų nėra. O vos tik atšilus orams, kelionės prie ežero tampa labai laukiama dienos dalis. Ar tai būtų rytinis prasiplaukimas prieš darbo dieną, ar vakarinis ramus atmirkimas, o gal tiesiog ratukas aplink ežerą pėsčiomis.
Visada dėkosiu Jonui už saugumą.
– Kaip vienas kitam padedate, kai būna sunku?
Vilija: Jonas gerai žino, kad sunkiomis dienomis man labai reikia artumo ir paguodos. Negaliu išlaikyti sunkumų tik sau – vienatvėje labai mėgstu pasiklysti savo ilguose minčių labirintuose. Jonas visada šalia, nes rūpestis yra jo antras vardas.
Kadangi jis mąsto racionaliau, dažnai padeda rasti išeitį ar sudėlioti planą, kaip man grįžti į vėžes. Aš savo ruožtu žinau, kad Jonui sunkiais momentais svarbu pabūti su savimi, todėl duodu jam erdvės (bent jau taip galvoju), o kai jis pasiruošęs, bandau paguosti savo dėmesiu.
Jonas: Gerai Vilija pasakė – kai man sunku, aš linkęs savo problemas išsispręsti pats niekieno netrukdomas, o Vilijai reikia palaikymo ir šilumos. Mėgstu rūpintis, bet kartais per savo rūpesčius nepastebiu, kada kitam to reikia. Ačiū Dievui, beveik niekada mums abiem nebūna labai sunku vienu metu, nes tada vargu ar sugebėtume vienas kitam padėti. Bet, bent jau iki šiol, per trejus su puse metų bendrystės, pakankamai gerai susitvarkome su sunkumais ir iriamės pasroviui, o ne prieš srovę.
– Jei šiandien galėtumėte vienas kitam padėkoti, tai už ką?
Vilija: Visada dėkosiu Jonui už saugumą – žinojimą, kad esu ne viena ir turiu labai stiprią atramą. Dėkoju už pagalbą dalykuose, kurių visai nesuprantu, už kasdienes juoko terapijas, ilgus ir gydančius pokalbius, kantrybę ir pagarbą man bei mano riboms. Jonas ir jo šeima man yra didelė dovana, kurią labai branginu ir kuria nuoširdžiai didžiuojuosi.
Jonas: Už postūmį nepasinerti į per daug patogų, paprastą bei neįdomų gyvenimą. Už tai, kad visada pasiūlo pasivaikščioti užuot važiavus automobiliu, už šilumos ir meilės kurstymą mūsų namuose, už atrastas naujas vietas, už norą tobulėti kartu. Ir, svarbiausia, už tai, kad vis dar pakenčia mane visokį – tiek liūdną, tiek laimingą, tiek padykusį ir varantį iš proto.
