Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 22d. 20:02

O koks tu, kai nevaidini? Gintautas Bejeris

Gintautas Bejeris
D.Ščiukos nuotr. / Gintautas Bejeris

Nacionaliniame Kauno dramos teatre nuo vaikystės vaidinantis Gintautas Bejeris, sako, kad aktorystė yra jo pašaukimas, į kurį įdėjo daugiausia pastangų, laiko ir svajonių. Vis dėlto svarbu mokėti atitrūkti nuo darbo – be teatro vyras džiaugiasi kelionėmis po mažai kam žinomas Lietuvos vietas, domisi programavimu ir technologijų naujovėmis. 

VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „O KOKS TU, KAI NEVAIDINI?“ TEKSTUS RASITE ČIA

– Kokie jūsų pomėgiai, kurie nėra susiję su teatru?

– Mano pagrindinis pomėgis yra teatras – jeigu nedirbu, tai einu žiūrėti spektaklių. Patinka ir kitos meno rūšys: literatūra, kinas, muzika... Šiaip dar labai mėgstu gamtą, bendrauti su žmonėmis.

Mėgstate keliauti?

– Taip, mes su draugais keliaujame po Lietuvą, kai tik yra laisvo laiko. Važinėjam po kaimus, atrandam visokių įdomių vietų. Pavyzdžiui, kažkada visai atsitiktinai, netikėtoj vietoj radom „beždžionių“ tiltą, dabar net neatsimenu tos vietovės pavadinimo.

D.Stankevičiaus nuotr. /Gintautas Bejeris
D.Stankevičiaus nuotr. /Gintautas Bejeris

Geriau jaučiatės vienas ar tarp žmonių?

– Kaip kada. Tarp savų žmonių jaučiuosi geriau, tarp svetimų – blogiau.

Koks kūrinys – knyga, paveikslas, filmas – įsiminė, sukrėtė ir kodėl?

– Tikrai sunku išskirti, nes vienu metu patinka vienas kūrinys, kitu metu – kitas, kuris tuo laiku man aktualus. Ateina nauji metai ir atsiranda naujas mėgstamas spektaklis ar knyga, „užkabina“ vis kažkas kitas... Na, nebent galėčiau paminėti V.Masalskio „Raudona“, pastaruosius du mėnesius gyvenu šiuo spektakliu. O knyga – J.W.Goethe „Jaunojo Verterio kančios“. Filmas – M. Puzo „Krikštatėvis“. Jis yra gana senas, bet man visada patiko, nes išlaiko savo dvasią.

Didžiausias jūsų turtas?

– Teatras. Čia esu investavęs daugiausia savo laiko, norų, svajonių, siekių.

Ar būna, kad nesinori į darbą?

– Žinoma būna, manau, tai yra normalu. Tačiau kai pagalvoju, kad tai yra mano svajonė, tada norisi. Teatro nelaikau darbu, man tai labiau pašaukimas, pareiga.

D.Stankevičiaus nuotr. /Gintautas Bejeris
D.Stankevičiaus nuotr. /Gintautas Bejeris

Kokiu savo gamintu patiekalu pavaišintumėte Anglijos karalienę?

– Šis patiekalas neturi pavadinimo. Mėsa, bulvės, česnakas – viskas supjaustyta ir iškepta kartu, o garnyras – salotos iš pomidorų, agurkų, svogūno ir grietinės.

Šuo ar katė?

– Šuo.

Apie ką šiuo metu daugiausia galvojate?

– Apie laisvę ir kaip mes ją patys sau apribojame įvairiais darbais, rūpesčiais, kaip apriboja valdžia, auklėjimas ir dar begalė dalykų. Norisi laisvės kiek įmanoma daugiau atrasti savyje, aplinkoje, nes tai yra vienas kūrybos variklių.

Ar tai, kad jūs aktorius, kasdieniame gyvenime jums padeda ar trukdo?

– Net nežinau, aš aktorius esu tik scenoje. Šitas darbas yra labai sunkus ir reikia mokėti nuo jo pailsėti. Geriausias poilsis man yra aplinkos pakeitimas: išeinu iš teatro ir nebelaikau savęs aktoriumi. Aišku, kartais neišeina atitrūkti. Būna, kad pagaunu pats save einant gatve ir kartojant tekstą.

Kas jus žavi Kaune, jūsų gimtajame mieste?

– Naujovės, novatoriški sprendimai. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad, Kaune yra 3D spausdintuvų ir įmonių, užsiimančių tuo. Kaunas labai pirmauja technologijų, programavimo srityje. Didžiuojuosi „Žalgirio“ arena arba atsinaujinusia autobusų stotimi, tokie dalykai parodo miesto kokybę.

D.Stankevičiaus nuotr. /Gintautas Bejeris
D.Stankevičiaus nuotr. /Gintautas Bejeris

Mėgstamiausia jūsų vieta.

– „Movido“ (juokiasi).

Jūsų didžiausias trūkumas.

– Pyktis. Tačiau jį galima paversti gerais dalykais, meile, gėriu.

Brangiausia dovana, kurią esate gavęs.

– Jeigu kalbant apie daiktus, tai būdamas septynerių gavau kompiuterį. Nežinau, ar tai brangiausia dovana, bet jos labai norėjau. Vis dėlto labiau mėgstu dovanoti, negu gauti.

Įsimintiniausias vaikystės prisiminimas.

– Būdamas septynerių tuometiniame Kauno valstybiniame dramos teatre vaidinau spektaklyje „Amžinas keleivis“ ir po kokių šešių ar septynių spektaklių man pabodo vaidinti. Pamenu, stovėjau su žvakute rankose, pasiruošęs eiti į sceną ir sakau mamai: „Aš turbūt šiandien neisiu vaidinti.“ Ji sako: „Kodėl?“ Sakau: „Nenoriu, kodėl aš turiu eiti ir kartoti ta patį?“ Pirmą, antrą kartą vaidinti man patiko, o po kurio laiko pabodo, nebejaučiau jokio malonumo eiti į sceną ir uždeginėti tą žvakutę. Tada a.a. Rūta Staliliūnaitė ir kiti tuo metu žymūs aktoriai pradėjo mane kalbint, siūlyt visokius saldainius, šokoladukus, vestis į bufetą... Tiek visko prisiūlė, kad pamaniau, jog verta eiti į sceną. Supratau, kad iš teatro galima gyventi ir iki šiol tuo tikiu.

D.Stankevičiaus nuotr. /Gintautas Bejeris
D.Stankevičiaus nuotr. /Gintautas Bejeris

Kas jus labiausiai džiugina?

– Tikrumas, nuoširdumas, natūralumas – geri ir gražūs dalykai.

Ką dar šiame gyvenime norėtumėte išmokti?

– Programuoti. Gal senatvėj, pensijoj išmoksiu (juokiasi). Kažkada pažįstami programuotojai klausė, kuo būčiau, jeigu ne aktoriumi. Atsakiau, kad programuotoju, man tai atrodo įdomu.

O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata