Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 9d. 19:01

O koks tu, kai nevaidini? Vilija Grigaitytė

Vilija Grigaitytė
D.Ščiukos nuotr. / Vilija Grigaitytė

Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Vilija Grigaitytė turbūt pažįstama tiek jaunesniam, tiek vyresniam žiūrovui. Per 36 karjeros metus moteris yra sukūrusi nemažai vaidmenų, o kur dar kiti darbai verčiant ir garsinant, vaidinant kino filmuose. Vis dėlto, kad ir kokia aktorė būtų užimta, ji vis vien atranda laiko tam, kas džiugina jos širdį labiausiai – sodininkystei, miško nameliui ir artimiausiems žmonėms.

VISUS STRAIPSNIŲ CIKLO „O KOKS TU, KAI NEVAIDINI?“ TEKSTUS RASITE ČIA

– Kokie jūsų pomėgiai, kurie nėra susiję su teatru?

– Deja, labai mažai laiko galiu skirti tam, kas nėra susiję su teatru ir antruoju mano darbu –serialų ir filmų vertimu, bet visgi pavagiu laiko iš savęs ir su didžiausiu malonumu kapstausi darže bei gėlynuose, kuriuose puoselėju daugiametes gėles, dalinuosi jomis su kitomis gėlininkėmis. Tai mano sielos atgaiva.

– Jeigu ne aktorystė, koks būtų kitas jūsų pasirinkimas ir kodėl? Kokia kita profesija žavitės?

– Mano mamytė buvo sesutė, taip seniau vadindavo medicinos slaugytojas. Gražiai, tiesa? Visada galvojau, kad jei neįstosiu į aktorinį, stosiu į mediciną ir būsiu gera daktarė.

– Kokiu savo gamintu patiekalu pavaišintumėte Anglijos karalienę?

– Mano žentas britas. Labai nustebau, kad labiausiai jam patiko lietuviškos virtuvės pasididžiavimas, kaip mano mamytė vadindavo, didžkukuliai. Juokingiausia, kad ir anūkėlis, išgirdęs žodį „cepelinai“, katučių ploja. Rizikuočiau jais pavaišinti ir Jos Didenybę. Aš mėsą pagardinu mairūnais, labai skanu...

– Ar geriau jaučiatės viena, ar tarp žmonių?

– Tikrai esu iš vienišių, nors man patinka jaustis reikalingai. Kadangi visą gyvenimą dėl darbo specifikos esu tarp žmonių, tai vienatvės akimirkos man labai malonios.

G.Bunevičiaus nuotr./Vilija Grigaitytė
G.Bunevičiaus nuotr./Vilija Grigaitytė

– Koks jūsų įsimintiniausias sapnas?

– Daug metų sapnuoju du vis pasikartojančius sapnus. Vienas jų grynai aktorinis, tik niekaip nesuprantu, kodėl būtent jis. Spektaklis „Heda Gabler“. Man reikia eiti į sceną, esu jau apsirengusi Tėjos, kurią vaidinau, kostiumu, ir suprantu, kad neatsimenu nė žodžio teksto, kurį turiu sakyti. To spektaklio seniai nebevaidiname, bet kažkodėl būtent jį sapnuoju. Negaliu sau paaiškinti. O kitas... Mano šviesios atminties tėtukui: tėvui paskutiniais gyvenimo metais iškrito visi dantys, sapne vis verdu jam sriubą, kurios nereikėtų kramtyti ir mane kamuoja kaltės jausmas, kad vis neišverdu jos... Keista, šį sapną aiškinu sau tuo, kad tikrai retai jam sriubos išvirdavau.

– Koks yra geriausias būdas pradėti dieną?

– Aš turiu tokį ritualą. Pabudusi guliu lovoje kokią valandą galvodama. Ir kažkodėl pakylu iš lovos tik tada, kai sugalvoju, ką būtent šįryt darysiu pirmiausia. Tai gali būti netgi kažkokia smulkmena prieš sėdant prie įprastinių darbų.

– Kas arba kokie žmonės jus įkvepia?

– Labiausiai mane įkvepia tiesa ir atitinkamai „teisingi“ žmonės. Čia turėčiau paaiškinti, kas man yra „teisingi“ žmonės – tai žmonės be klastos, be melo, nesavanaudžiai, pasiaukojantys, išmanantys tai, ką daro, maksimalistai ir galbūt netgi perfekcionistai.

– Apie ką šiuo metu daugiausia galvojate?

– Šiuo metu su šaunia bendraminčių komanda repetuoju spektaklį pagal antikinių tragedijų medžiagą. Man tai visiškai nauja, todėl labai daug apie tai galvoju. Labai norėčiau, kad žiūrovai, atėję į spektaklį „Trojietės“, režisuojamą vieno tų „teisingų“ žmonių, jauno, talentingo menininko Povilo Makausko, pažiūrėję jį pasakytų: „Kūrinys parašytas prieš 2500 metų, o toks aktualus, tarsi būtų sukurtas šiais laikais.“

 D.Stankevičiaus nuotr. /Vilija Grigaitytė
D.Stankevičiaus nuotr. /Vilija Grigaitytė

– Miestas ar kaimas?

– Vienareikšmiškai kaimas.

– Ar tai, kad jūs aktorė, kasdieniniame gyvenime jums padeda ar trukdo?

– Tik padeda. Aš visada sakau, kad aktorius yra puikus psichoanalitikas. Mes vaidmenis kuriame po kruopelytę lipdydami personažą, kuris galiausiai susitinka su žiūrovais, todėl labai daug analizuojame vieną ar kitą jo asmenybės bruožą, poelgį ir tai dažnai praverčia gyvenime. Man nepatinka joks radikalus požiūris į žmogų, situaciją, reiškinį. Aš visada linkusi analizuoti, pasverdama visus pliusus, minusus bei priežastingumus.

– Kas yra didžiausias jūsų turtas?

– Mano sukurtas turtas. Gyvenime – mano dukros Monika ir Marta, o pastaruosius dvejus metus ir anūkėlis Leonas. O teatre, antruosiuose namuose, – mano vaidmenys. Na, ir dar turtas yra namelis miške (šypsosi).

– Koks kūrinys – knyga, paveikslas, filmas – įsiminė, sukrėtė ir kodėl?

– Paryžiuje, Orsė muziejuje, keturias valandas esu stovėjusi prie Polio Gogeno darbų. Atsimenu ypatingą įspūdį, tarsi būčiau tarp tų moterų Taičio saloje. Taip pat pamenu nepaprastą katarsį perskaičius Ingmaro Bergmano „Laterna magica“ ir pažiūrėjus jo filmą „Fani ir Aleksandras“.

– Kokia jūsų didžiausia silpnybė ir stiprybė?

– Didžiausia mano silpnybė yra tai, kad nepakenčiu agresyvių, rėkiančių, tariamų visažinių teisuolių. Bėgu nuo tokių žmonių, nes jie yra susierzinimas sielai. O stiprybė, manau, kad man visada stiklinė ne pustuštė, o pusiau pilna. Jei nemokėčiau juoktis, turbūt numirčiau.

D.Stankevičiaus nuotr./Vilija Grigaitytė
D.Stankevičiaus nuotr./Vilija Grigaitytė

– Iš ko susideda laimė?

– Skaičiuoti žvaigždes danguje šiltą rugpjūčio naktį, pamatyti vaivorykštę arba dvi iš karto, žiūrėti į dangų atsigulus žolėje, uostyti pavasarį atgimstančią žemę, dovanoti dovanas, kad ir labai mažas, nugyventi dar vieną dieną „čia ir dabar“. Man tai didžiausia laimė.

– Ar jums patinka, kai jus atpažįsta gatvėje?

– Kartą, prieš kokius 20 metų nusifilmavau reklamoje ir net vaikai gatvėje palydėdavo mane replikomis: „Aš ją mačiau per televizorių“. Supratau, kad tai ne man, tad nuo to laiko sąmoningai vengiu rodytis televizijos ekranuose ir teatre kurti vizualiai skirtingus, neatpažįstamus personažus. Labai nevargina, kai tikri teatralai atpažįsta. Priešingai, net įdomu, galima pakalbėti, kokio jie teatro norėtų, kas blogai, kas gerai jame. Arba kartą prie bankomato jauna mergina sako: „Oi, jūsų balsas! Aš užaugau klausydamasi jūsų įrašytų pasakų, ačiū.“ Malonu.

O koks tu, kai nevaidini? Kokia tavo kava? Kokios knygos? Kas yra tavo milžinai? Koks tavo dangus? Kokie tavo aukščiai? Kur tavo užkulisiai?
15min tęsia straipsnių ciklą apie seniausio Lietuvoje – Nacionalinio Kauno dramos teatro – aktorius. „O koks tu, kai nevaidini?“ – toks yra šio sezono teatro šūkis. Apie tai – pokalbiai su aktoriais specialiame 15min ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projekte.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Kelionė „The Coldest Ride“

Sveikata

Gyvenimas